Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. vasaris

 GYVENIMO ISTORIJA

Patyrėme daugeriopą Dievo malonę

Patyrėme daugeriopą Dievo malonę

MANO tėvas, Artūras Gestas, nuo pat jaunystės buvo dievobaimingas ir net norėjo tapti metodistų bažnyčios kunigu. Tačiau jo siekis pasikeitė, kai paskaitė Biblijos tyrinėtojų literatūrą ir ėmė su jais bendrauti. 1914 metais, būdamas septyniolikos, jis pasikrikštijo. Kadangi siautė Pirmasis pasaulinis karas, tėvą pašaukė į Kanados kariuomenę. Jis atsisakė imti į rankas ginklą ir buvo nuteistas dešimt mėnesių kalėti sunkiųjų darbų kalėjime Kingstone (Ontarijo provincija). Atgavęs laisvę tėvas ėmėsi visalaikės tarnybos – tapo kolporteriu (dabar vadintume pionieriumi).

1926 metais mano tėvas vedė Heizel Vilkinson. Jos mama tiesą sužinojo 1908-aisiais. Aš gimiau 1931 metų balandžio 24-ąją, antrasis iš keturių vaikų. Mūsų šeimos gyvenimas sukosi apie tarnybą Jehovai. Tėvas labai vertino Bibliją, todėl neblėstančią pagarbą Dievo Žodžiui įdiegė ir mums. Visa šeima reguliariai skelbdavome gerąją naujieną po namus (Apd 20:20).

KAIP IR TĖVAS, LIEKU NEUTRALUS IR IMUOSI PIONIERIAUS TARNYBOS

1939-aisiais įsižiebė Antrasis pasaulinis karas. Kitąmet Jehovos liudytojų veikla Kanadoje buvo uždrausta. Mokyklose rengdavo patriotines ceremonijas, per kurias reikėdavo saliutuoti vėliavai ir giedoti himną. Paprastai mokytojai leisdavo mudviem su vyresne sese Doroti tada išeiti iš klasės. Bet sykį mokytoja, norėdama mane sugėdinti, pareiškė, kad esu bailys. Po pamokų keletas bendramokslių mane užpuolė ir pargriovė. Tas nutikimas tik dar labiau sustiprino mano ryžtą „klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29).

1942 metų liepą, kai buvau vienuolikos, mane pakrikštijo vandens rezervuare viename ūkyje. Per atostogas man patikdavo tarnauti atostoginiu pionieriumi (taip tada vadino pagalbinius pionierius). Vienais metais kartu su trimis broliais išvykome į jokiai bendruomenei nepaskirtą teritoriją Ontarijo provincijos šiaurėje ir liudijome medkirčiams.

 1949 metų gegužės 1-ąją ėmiausi reguliariojo pionieriaus tarnybos. Tuo metu filiale vyko statyba ir mane pakvietė ten pasidarbuoti. Gruodžio 1 dieną tapau Kanados Betelio šeimos nariu. Buvau paskirtas į spaustuvę ir išmokau dirbti plokščiojo spausdinimo mašina. Kelias savaites dirbau naktinėje pamainoje ir spausdinau lankstinuką, kuriame buvo kalbama apie Jehovos liudytojų persekiojimą Kanadoje.

Vėliau, dirbdamas tarnybos skyriuje, gavau užduotį paimti interviu iš Betelyje apsilankiusių pionierių, vykstančių tarnauti į Kvebeko provinciją, kuri tuomet buvo neapykantos liudytojams židinys. Tarp tų svečių buvo ir Meri Zazula iš Edmontono, Albertos provincijos. Kadangi ji ir jos vyresnis brolis Džo nesutiko nutraukti Biblijos studijų, jų tėvai – uolūs stačiatikiai – išvijo juos iš namų. 1951-ųjų birželį jiedu pasikrikštijo, o po pusės metų tapo pionieriais. Per tą interviu mane sužavėjo Meri dvasingumas. Tariau sau: „Jei neatsiras jokių kliūčių, norėčiau, kad ši mergina būtų mano žmona.“ Po devynių mėnesių, 1954 metų sausio 30-ąją, susituokėme. Praėjus savaitei po vestuvių mus pakvietė mokytis dirbti rajono priežiūros darbą ir kitus dvejus metus lankėme bendruomenes Ontarijo provincijos šiaurėje.

Pasaulinio evangelizacijos darbo mastui augant, reikėjo vis daugiau misionierių. Pamanėme, kad jei sugebame ištverti ledines Kanados žiemas ir įkyrių uodų spiečius vasarą, pajėgsime išgyventi bet kokiomis sąlygomis, kad ir kur mus paskirtų. 1956 metų liepą baigėme Gileado mokyklą su 27-ąja laida ir lapkritį jau buvome savo naujoje paskyrimo vietoje – Brazilijoje.

TARNAUJAME MISIONIERIAIS BRAZILIJOJE

Atvykę į filialą Brazilijoje, iškart ėmėme mokytis portugalų kalbos. Iš pradžių išmokome pasisveikinti, po to įsiminėme keletą sakinių, kuriais per minutę galima pristatyti žurnalą. Tada išsiruošėme į tarnybą. Jei pašnekovas susidomėdavo, būdavome pasiruošę paskaityti Biblijos eilučių apie gyvenimą valdant Dievo Karalystei. Pačią pirmąją tarnybos dieną sutikome vieną moterį, kuri atidžiai mūsų klausė. Todėl perskaičiau jai Apreiškimo 21:3, 4 ir tada... nualpau. Mano organizmas nebuvo pratęs prie tokio karščio ir drėgmės. Prisitaikyti prie Brazilijos klimato man ir toliau buvo didelis iššūkis.

Mus paskyrė tarnauti misionieriais Kampose – mieste, kuriame dabar yra 15 bendruomenių. Kai ten atvykome, radome nedidelę skelbėjų grupelę. Iki artimiausios bendruomenės jiems buvo nemažas kelio galas. Ten esančiuose misionierių namuose gyveno keturios sesės: Estera Treisi, Ramona Bauer, Luiza Švarc ir Lorein Bruks  (dabar Volen). Tuose namuose turėjau darbuotis skalbykloje ir parūpinti malkų maistui ruošti. Vieną pirmadienio vakarą po Sargybos bokšto studijų sulaukėme netikėto svečio. Drauge su žmona kalbėjomės apie praėjusią dieną, ji išsitiesė pagulėti ant sofos. Jai pakėlus galvą, iš po pagalvės iššliaužė gyvatė. Kilo nemenkas sambrūzdis ir man teko įsibrovėlį nudobti.

Metus pasimokę portugalų kalbos sulaukėme žinios, kad esu paskirtas rajono prižiūrėtoju. Tarnavome kaimo vietovėse ir gyvenome labai paprastai: turėjome apsieiti be elektros, miegodavome ant grindų pasitiesę kilimėlį, keliaudavome arklio traukiamu vežimu. Kartą vykome liudyti į jokiai bendruomenei nepriskirtą teritoriją ir traukiniu nusigavome iki vieno miestelio kalnuose. Ten svečių namuose išsinuomojome kambarį. Kad turėtume ką platinti tarnyboje, filialas atsiuntė mums 800 žurnalų. Reikėjo ne vieną sykį pėdinti iki pašto, kad parsineštume visas žurnalų dėžes.

1962-aisiais Brazilijoje buvo surengti Karalystės tarnybos kursai. Juose dalyvavo broliai ir misionierės sesės. Mane paskyrė kursų dėstytoju ir pusę metų turėjau vienas, be Meri, keliauti iš miesto į miestą. Vedžiau kursus Manause, Belene, Fortalezoje, Resifėje ir Salvadore. Kai buvau Manause, žymiajame to miesto operos teatre suorganizavau kongresą. Pamenu, dėl stipraus lietaus užsiteršė nemažai geriamojo vandens. Taip pat neturėjome tinkamos vietos, kur galėtume įrengti kongreso valgyklą (anuomet per kongresus būdavo ruošiamas maistas). Apie šias problemas pakalbėjau su vienu armijos pareigūnu. Jis mielai sutiko parūpinti geriamojo vandens visoms kongreso dienoms ir atsiuntė kareivių, kad pastatytų dvi didžiules palapines virtuvei ir valgyklai.

Kol buvau išvykęs, Meri liudijo vietovėje, kur dirbo daug iš Portugalijos atvykusių verslininkų. Svarbiausia tiems žmonėms buvo darbas ir pinigai. Meri nerado nė vieno, su kuo galėtų pakalbėti apie Bibliją, ir keletui beteliečių pasakė: „Jeigu turėčiau rinktis, kur gyventi, Portugalija būtų pati paskutinė vieta.“ Ir ką jūs manote? Visai netrukus gavome laišką, kuriame buvome kviečiami tarnauti Portugalijoje. Tuo metu mūsų veikla tenai buvo uždrausta. Tokios naujienos Meri iš pradžių kiek šokiravo, vis dėlto nusprendėme paskyrimą priimti ir išvykome į Portugaliją.

MŪSŲ TARNYBA PORTUGALIJOJE

Į Lisaboną atvykome 1964-ųjų rugpjūtį. Mūsų bendratikius aršiai persekiojo Portugalijos slaptoji policija (sutrumpintai vadinosi PIDE).  Todėl pamanėme, kad būtų geriausia, jei oro uoste mūsų niekas nepasitiktų. Kurį laiką vengėme bet kokio kontakto su vietiniais liudytojais. Kol laukėme leidimo gyventi šalyje, apsistojome vienuose svečių namuose. Gavę vizas išsinuomojome butą. Galiausiai 1965-ųjų sausį pirmąkart susisiekėme su broliais iš filialo. Kaip gera buvo po penkių mėnesių vėl dalyvauti sueigoje!

Kadangi viena po kitos buvo uždaromos Karalystės salės, sueigas rengdavome pas ką nors namie. O policija mūsų brolių namuose kasdien organizuodavo reidus. Todėl šimtai liudytojų atsidurdavo areštinėje, kur juos apklausdavo. Policininkai be gailesčio bandė priversti juos pasakyti sueigas vedančių brolių pavardes. Taigi bendratikiai įprato vadinti vienas kitą tik vardu, pavyzdžiui, Žuzė ar Paulu, ir pavardžių nė nevartodavo. Mes irgi taip darėme.

Svarbiausia mums buvo, kad broliai gautų dvasinio maisto. Meri turėdavo surinkti Sargybos bokšto studijų straipsnių ir kitų mūsų leidinių tekstą ant trafaretų, kurie vėliau būdavo naudojami dauginant leidinius rotatoriumi.

GINAME GERĄJĄ NAUJIENĄ TEISME

1966 metų birželį Lisabonoje įvyko ypatingas teismo posėdis. Visiems 49 Feižo bendruomenės nariams buvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo neva neteisėtame susirinkime vieno bendratikio namuose. Kad pasiruoštume bylos nagrinėjimui ir apklausai, visi susitikome ir aš vaidinau prokurorą. Žinojome, kad bylą pralaimėsime, tačiau supratome, jog tai bus puiki proga paliudyti. Mūsų advokatas užbaigė ginamąją kalbą drąsiai pacituodamas Gamalielio žodžius, ištartus pirmame amžiuje (Apd 5:33–39). Apie tą bylą rašė ir vietiniai laikraščiai. Visi 49 broliai ir sesės buvo nuteisti ir nelaisvėje praleido nuo 45 dienų iki penkių su puse mėnesių. Džiaugiamės, kad mūsų drąsusis advokatas sutiko studijuoti Bibliją ir prieš pat mirtį net ėmė lankyti sueigas.

1966 metų gruodį buvau paskirtas filialo prižiūrėtoju ir nemažai laiko praleidau tvarkydamas teisinius reikalus. Buvo daug nuveikta, kad Jehovos liudytojai Portugalijoje galėtų laisvai išpažinti savo tikėjimą (Fil 1:7). 1974 metų gruodžio 18-ąją mūsų veikla pagaliau buvo įteisinta. Ta proga Portugalijoje apsilankė broliai Neitanas Noras ir Frederikas Frencas iš pagrindinio biuro. Buvo surengti du istoriniai sambūriai: vienas Porte, kitas Lisabonoje. Iš viso programos klausėsi 46870 dalyvių.

Jehova plačiai atvėrė duris ir mūsų veikla išsiplėtė Portugalijai priklausančiose Azorų ir  Madeiros salose, taip pat Žaliajame Kyšulyje bei San Tomė ir Prinsipėje, kur kalbama portugališkai. Augant skelbėjų skaičiui buvo nuspręsta statyti didesnį filialą. 1988 metų balandžio 23-iąją buvo surengtas sambūris, per kurį brolis Miltonas Henšelis iškilmingai paskyrė naująjį filialą Jehovai. Dedikacijos programos džiugiai klausė 45522 susirinkusieji. Tą ypatingą dieną buvo gera matyti į renginį atvykusius dvidešimt brolių ir sesių, anksčiau Portugalijoje tarnavusių misionieriais.

MUS ĮKVĖPĖ IŠTIKIMŲ JEHOVOS TARNŲ PAVYZDYS

Bėgant metams bendravome su daugeliu Dievui ištikimų bendratikių ir iš jų nemažai pasisėmėme. Vieną vertingą pamoką gavau lydėdamas brolį Teodorą Jaračą. Kaip regiono prižiūrėtojas jis lankėsi viename filiale, kur buvo susiklosčiusi nelengva situacija. Filialo komiteto nariai buvo padarę visa, ką gali, kad problemą išspręstų. Norėdamas juos nuraminti, brolis Jaračas pasakė: „Dabar metas leisti veikti šventajai dvasiai.“ Taip pat nepamiršiu to, ką mudu su Meri išgirdome lankydamiesi Brukline prieš keletą dešimtmečių. Leidome vakarą su broliu Frencu ir dar keletu kitų bendratikių. Vakarui baigiantis brolio Frenco paprašėme pasidalyti mintimis apie savo ilgametę tarnybą Jehovai. Jis pasakė: „Mano patarimas toks: nesitrauk nuo Jehovos regimosios organizacijos nei džiaugsme, nei varge. Ši organizacija yra vienintelė atliekanti darbą, kurį Jėzus pavedė savo mokiniams, – skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę.“

Abu su žmona patyrėme daug džiaugsmo taip ir darydami. Kaip regiono prižiūrėtojas lankiau filialus įvairiose pasaulio šalyse ir prisiminimus iš tų apsilankymų labai branginame. Galėjome patikinti jaunus ir senus, kad ištikima jų tarnyba be galo vertinga, ir paskatinti juos toliau uoliai tarnauti Jehovai.

Prabėgo daug metų. Dabar mums abiem jau aštuoniasdešimt suvirš. Meri vargina visokios sveikatos problemos (2 Kor 12:9). Įvairūs išbandymai išgrynino mūsų tikėjimą ir sustiprino ryžtą likti ištikimiems Jehovai. Apmąstydami savo gyvenimą, galime drąsiai sakyti, kad patyrėme daugeriopą Dievo malonę. *

^ pstr. 29 2015 metų spalio 25-ąją, kai ši istorija buvo ruošiama spaudai, brolis Daglasas Gestas, būdamas ištikimas Jehovai, mirė.