Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. spalis

 GYVENIMO ISTORIJA

Jehova laimina tuos, kurie atsiliepia į jo kvietimą

Jehova laimina tuos, kurie atsiliepia į jo kvietimą

Sykį mudu su vyru ir mano brolis su žmona netikėtai išgirdome, kad reikia savanorių atlikti vieną tarnybos užduotį. Nieko nelaukdami atsiliepėme: „Mes galim to imtis!“ Kodėl tam ryžomės ir kaip Jehova mus palaimino? Prieš atsakydama noriu šiek tiek daugiau apie save papasakoti.

GIMIAU 1923 metais Anglijoje, Jorkšyre, Hemsverto mieste. Augau su vyresniu broliu Robertu. Vadinome jį Bobu. Kai man buvo maždaug devyneri, tėtis gavo kelias knygas, demaskuojančias klaidingų religijų skleidžiamą melą. Tėtis labai nemėgo dvasininkų veidmainystės, todėl tos knygos padarė jam nemenką įspūdį. Po kelerių metų į mūsų namus užsuko Robertas Atkinsonas ir per gramofoną paleido vienos brolio Rezerfordo kalbos įrašą. Supratome, kad čia tie patys žmonės, kurie išleido anas knygas! Tėvai pasiūlė broliui Atkinsonui kasdien pas mus vakarieniauti, nes norėjo, kad jis atsakytų į daugybę mums rūpimų klausimų iš Biblijos. Robertas pakvietė apsilankyti sueigose, rengiamose vieno brolio namuose, vos keli kilometrai nuo mūsų. Mes taip ir padarėme. Tada Hemsverte buvo įkurta nedidelė bendruomenė. Neilgai trukus jau priimdavome nakvynei zonos tarnus (dabar vadinami rajono prižiūrėtojais). Taip pat kviesdavome netoliese gyvenančius pionierius pietų. Bendravimas su šiais broliais ir sesėmis man davė daug gera.

Mūsų šeima buvo neseniai pradėjusi verslą. Bet sykį tėtis pasakė mano broliui: „Jei nori imtis pionieriaus tarnybos, verslo galime atsisakyti.“ Bobas nusprendė tapti pionieriumi ir 21-erių paliko namus. Po dvejų metų, būdama šešiolikos, pioniere tapau ir aš. Šiokiadieniais daugiausia liudydavau viena. Naudodavausi liudijimo kortele ir gramofonu. Mano pastangas Jehova palaimino – padėjo rasti puikią Biblijos studijuotoją. Ji sparčiai darė dvasinę pažangą ir pasikrikštijo. Ilgainiui į tiesos kelią stojo nemažai jos artimųjų. Kitąmet mane paskyrė specialiąja pioniere. Kartu su tarnybos partnere Meri Henšal buvome išsiųstos į jokiai bendruomenei nepaskirtą teritoriją Češyro grafystėje.

Tuo metu siautė Antrasis pasaulinis karas. Savo darbu remti karo veiksmus buvo liepta ir moterims. Religijos tarnus nuo karo prievolės atleisdavo, taigi tikėjomės, kad mus – specialiuosius pionierius – irgi atleis. Tačiau teismai tokios mūsų teisės nepripažino. Mane nuteisė kalėti 31 dieną. Kitais metais, būdama devyniolikos, dusyk stojau prieš teismą, nes sąžinė man neleido prisidėti prie karo. Tačiau abu kartus byla buvo nutraukta ir jokios bausmės man neskyrė. Jaučiau, kad tuo  nelengvu metu man padeda šventoji dvasia, kad Jehova laiko mane už rankos ir stiprina (Iz 41:10, 13).

NAUJAS TARNYBOS PARTNERIS

1946-aisiais susipažinau su Artūru Matjuzu. Vos išleistas iš kalėjimo, kur praleido tris mėnesius už atsisakymą atlikti karinę tarnybą, jis atvyko į Hemsvertą. Čia specialiuoju pionieriumi tarnavo jo brolis Denisas, metais už jį jaunesnis. Tėtis jiems jau nuo mažų dienų pasakojo apie Jehovą. Būdami šešiolikos ir septyniolikos jiedu pasikrikštijo. Hemsverte broliai drauge gyveno neilgai, nes Denisas sulaukė paskyrimo į Airiją. Taigi Artūras liko be tarnybos draugo. Mano tėvai, sužavėti šio jauno pionieriaus darbštumo ir pavyzdingo elgesio, pakvietė jį apsistoti jų namuose. Kai tėvus aplankydavau, su Artūru pasisiūlydavome po valgio plauti indus. Pradėjome susirašinėti. 1948-aisiais Artūrą darkart įkalino trims mėnesiams. Kitų metų sausį susituokėme. Mudviejų tikslas buvo tarnauti pionieriais kiek įmanoma ilgiau. Kruopščiai planavome išlaidas, per atostogas papildomai užsidirbdavome skindami vaisius. Su Jehovos pagalba mums pavyko visalaikės tarnybos nenutraukti.

Hemsverte netrukus po mūsų vestuvių (1949 m.)

Kiek daugiau nei po metų mūsų paprašė persikelti į Šiaurės Airiją, pirma į Armą, po to į Niūrį. Dauguma šių miestų gyventojų buvo katalikai. Kadangi tenai tvyrojo religinė nepakanta, kalbėdami su žmonėmis turėjome būti labai atsargūs ir įžvalgūs. Sueigos būdavo rengiamos pas vieną liudytojų šeimą, maždaug už 16 kilometrų nuo mūsų namų. Susirinkdavo kokie aštuoni žmonės. Kartais mums pasiūlydavo ten pernakvoti. Įsitaisydavome kur nors ant grindų, o ryte sočiai papusryčiaudavome. Džiaugiamės, kad dabar toje vietovėje yra nemažas būrys liudytojų.

„MES GALIM TO IMTIS!“

Tuo metu mano brolis Bobas su žmona Lote irgi gyveno Šiaurės Airijoje, abu tarnavo specialiaisiais pionieriais. 1952 metais drauge su jais dalyvavome kongrese Belfaste. Nakvojome pas vieną malonų brolį. Kartu su mumis buvo apsistojęs ir Praisas Hjuzas, tuomet ėjęs Jungtinės Karalystės filialo tarno pareigas. Vieną vakarą dalijomės mintimis apie naują brošiūrėlę God’s Way Is Love (Dievo kelias – meilė), orientuotą į Airijos gyventojus. Brolis Hjuzas mums pasakojo, kaip nelengva skelbti gerąją naujieną tenykščiams katalikams. Liudytojus dažnai išvarydavo iš būstų, kur jie būdavo apsistoję. Be to, kunigai kurstydavo išpuolius prieš skelbėjus. Brolis Hjuzas pasakė: „Mums reikia porų, turinčių automobilį ir galinčių dalyvauti specialioje kampanijoje – platinti tą brošiūrėlę visoje šalyje.“ * Nieko nelaukdami ištarėme žodžius, kuriuos minėjau straipsnio pradžioje: „Mes galim to imtis!“

Drauge su kitais pionieriais

Dubline pionieriai visada galėdavo apsistoti po sesės Ratland stogu. Šią ilgametę ir ištikimą Jehovos liudytoją bendratikiai draugiškai vadino mama  Ratland. Kurį laiką pas ją gyvenome ir mes. Tuo metu pardavėme dalį savo daiktų ir norėjome įsigyti automobilį. Bobas turėjo motociklą su šonine priekaba, tad keturiese ant jo susispietėme ir leidomės į paieškas. Radome geros būklės naudotą automobilį, bet kadangi nė vienas iš mūsų nemokėjo vairuoti, teko prašyti pardavėjo, kad privežtų jį prie mūsų namų. Pamenu, visą tą vakarą Artūras sėdėjo ant lovos ir įsivaizduojama svirtimi perjunginėjo pavaras. Kitą rytą, jam bandant išvaryti mašiną iš garažo, atėjo misionierė Mildred Vilet (vėliau ji ištekėjo už Džono Baro). Pasirodo, ji mokėjo vairuoti ir galėjo mus pamokyti! Truputėlį pavažinėję ir įgiję patirties, buvome pasiruošę leistis į kelią.

Mūsų automobilis ir turistinė priekaba

Po pirmosios kelionės dienos turėjome susirasti, kur praleisti naktį. Broliai buvo perspėję, kad nenakvotume turistinėje priekaboje, nes priešiškai nusiteikę žmonės galėjo ją padegti. Taigi ieškojome kokio nors būsto, bet veltui. Tą naktį keturiese miegojome automobilyje. Kitą dieną mums pavyko rasti tik mažytę savadarbę turistinę priekabą su dviem nedideliais gultais. Ši priekaba ir tapo mūsų namais. Neįtikėtina, bet visada pavykdavo rasti draugiškų ūkininkų, kurie leisdavo mums apsistoti jų žemėje. Pasistatę priekabą, platinti brošiūrėlės pavažiuodavome kiek tolėliau, kokius penkiolika dvidešimt kilometrų. O kai persikeldavome į naują vietą, grįždavome liudyti ten, kur prieš tai buvome apsistoję.

Be didesnio vargo aplankėme visus pietryčių Airijoje gyvenančius žmones. Išplatinome 20 000 suvirš brošiūrėlių ir Jungtinės Karalystės filialui pateikėme susidomėjusiųjų kontaktinius duomenis. Kaip gera žinoti, kad dabar Jehovai ten tarnauja šimtai žmonių!

ATGAL Į ANGLIJĄ, TADA Į ŠKOTIJĄ

Po kurio laiko gavome naują paskyrimą ir persikėlėme į pietų Londoną. Tačiau prabėgus vos kelioms savaitėms, Artūrui paskambino broliai iš Jungtinės Karalystės filialo ir paprašė imtis keliaujamojo darbo – jau nuo rytojaus! Savaitę pasimokę, išvykome į mums paskirtą rajoną Škotijoje. Artūras visai neturėjo laiko pasiruošti kalboms. Vis dėlto jis buvo pasiryžęs imtis net ir nelengvų tarnybos užduočių. Toks jo ryžtas įkvėpdavo ir mane. Rajono priežiūros darbas mudviem tikrai patiko. Ne vienus metus buvome ištarnavę jokiai bendruomenei nepaskirtoje teritorijoje, todėl dabar labai džiaugėmės būdami tarp tokios daugybės brolių ir sesių.

1962 metais Artūrą pakvietė mokytis Gileado mokykloje. Mūsų laukė rimtas sprendimas. Kursas truko dešimt mėnesių, o aš drauge vykti negalėjau, nes nebuvau pakviesta. Vis dėlto nutarėme, kad Artūrui praleisti tokią ypatingą progą būtų nevalia. Kadangi kurį laiką turėjau likti be tarnybos partnerio, filialas mane išsiuntė atgal į Hemsvertą tarnauti specialiąja pioniere. Po metų grįžus Artūrui, buvome paskirti į srities priežiūros darbą. Lankėme bendratikius Škotijoje, šiaurinėje Anglijos dalyje ir Šiaurės Airijoje.

 NAUJAS PASKYRIMAS AIRIJOJE

1964-aisiais Artūrui buvo patikėtos Airijos filialo tarno pareigos. Iš pradžių nebuvau tikra, ar Betelyje man patiks, mat abu labai mėgome keliaujamąjį darbą. Tačiau dabar, žvelgdama į praeitį, jaučiuosi dėkinga už man suteiktą galimybę tarnauti Betelyje. Įsitikinau, kad kai imiesi net ir tokių teokratinių užduočių, kurios iš pirmo žvilgsnio neatrodo prie širdies, Jehova visada palaimina. Betelyje dirbau įvairius biuro darbus, taip pat pakavau literatūrą, gaminau maistą, valiau patalpas. Kartkartėmis dirbdavome ir srities priežiūros darbą, galėjome susipažinti su bendratikiais iš visos šalies. Prie brolių ir sesių Airijoje labai prisirišome. Šį ryšį sustiprino ir tai, kad radome žmonių, kurie sutiko studijuoti su mumis Bibliją ir galiausiai įsiliejo į mūsų dvasinę šeimą. Kiek visa tai suteikė džiaugsmo!

REIKŠMINGAS ĮVYKIS AIRIJOS TEOKRATINĖJE ISTORIJOJE

1965 metais Dubline buvo surengtas pirmasis šalyje tarptautinis kongresas. * Nors priešininkų būta daug ir aršių, mūsų sambūris praėjo puikiai. Dalyvių skaičius siekė 3948, pasikrikštijo 65 broliai ir sesės. Į kongresą buvo pakviesta trys su puse tūkstančio bendratikių iš užsienio. Juos apgyvendino pas vietinius dubliniečius, ne mūsų bendratikius. Visi, suteikę atvykėliams būstą, gavo padėkos laiškus iš filialo. O ir patys šeimininkai labai gyrė svečių elgesį. Šis kongresas buvo išties svarbus įvykis Airijos liudytojų istorijoje.

Artūras sveikina Neitaną Norą, atvykusį į kongresą (1965 m.)

Artūras paskelbia, kad airių kalba išleista Mano biblinių pasakojimų knyga (1983 m.)

Tuo metu Airijos saloje vyravo politinis ir religinis susiskaldymas, bet Jehovos liudytojų tarpe buvo visiškai priešingai. 1966 metais jie tapo dar labiau suvienyti: Dubline esančiam filialui buvo pavesta prižiūrėti mūsų veiklą visoje saloje. Labai džiaugėmės matydami, kiek daug katalikų ateina į tiesą ir darbuojasi petys į petį su broliais, anksčiau priklausiusiais prie protestantiškų bažnyčių.

PASKYRIMO VIETA VĖL KEIČIASI

2011 metais mūsų gyvenime vėl buvo didelių pokyčių. Airijos filialas buvo prijungtas prie Jungtinės Karalystės filialo ir mudu persikėlėme į Londoną. Tuo metu nerimą man ėmė kelti Artūro sveikata. Jam diagnozavo Parkinsono ligą. 2015-ųjų gegužės 20 dieną mano brangus draugas, su kuriuo praleidau 66 metus, mirė.

Pastaraisiais metais dėl vyro mirties teko išgyventi daug slogių jausmų, buvau labai prislėgta. Artūras visada būdavo šalia, kai man reikėdavo. Kaip jo ilgiuosi! Tačiau tokiu nelengvu metu galėjau dar labiau priartėti prie Jehovos. Šilti bendratikių žodžiai apie tai, kaip jie mylėjo mano Artūrą, labai paglosto širdį. Gavau laiškų iš draugų Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir net Jungtinėse Valstijose. Negalėčiau apsakyti, kokie brangūs man yra tokie laiškai, taip pat kaip vertinu Artūro brolio Deniso, jo žmonos Meivis ir savo dukterėčių Rūtos ir Džudės palaikymą.

Mane labai padrąsina Izaijo 30-o skyriaus 18-a eilutė, kur rašoma: „Viešpats delsia, norėdamas parodyti jums malonę; [...] jis pakils, norėdamas jums atleisti, nes Viešpats yra teisingumo Dievas. Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia!“ Tikra paguoda žinoti, kad Jehova kantriai laukia meto, kai naujajame pasaulyje pašalins visas mūsų bėdas ir duos mums naujų, įdomių užduočių.

Apmąstydama nugyventas dienas, matau, kaip Jehova vadovavo savo garbintojų darbui Airijoje ir jį laimino. Man didelė garbė, kad galėjau savo menku indėliu prisidėti prie teokratijos augimo. Nė trupučio neabejoju, kad Jehova visada laimina tuos, kurie atsiliepia į jo kvietimą.

^ pstr. 12 Skaityk 1988 m. Jehovos liudytojų „Metraštį“, p. 101–102 (anglų k.).

^ pstr. 22 Skaityk 1988 m. „Metraštį“, p. 109–112.