Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. sausis

Atsakingos užduotys pavedamos ištikimiems vyrams

Atsakingos užduotys pavedamos ištikimiems vyrams

„Iš manęs girdėtus [...] dalykus pavesk ištikimiems žmonėms, kurie bus tinkami ir kitus mokyti“ (2 TIM 2:2).

GIESMĖS: 103, 101

1, 2. Kaip daugelis žmonių žiūri į savo darbą ir pareigas?

DAUGELIO žmonių nuomone, darbas ir užimamos pareigos yra svarbus asmens savivertės rodiklis. Kai kuriose kultūrose susipažįstant gana įprasta kito paklausti: „Kokį darbą dirbi?“

2 Biblijoje apie kai kuriuos asmenis irgi pasakyta, kuo jie vertėsi. Rašoma, kad Matas buvo mokesčių rinkėjas, Simonas – odininkas, o Lukas – „mylimasis gydytojas“ (Mt 10:3; Apd 10:6; Kol 4:14). Kiti Šventajame Rašte aprašyti asmenys mums pažįstami iš to, kokias užduotis atliko Jehovos tarnyboje. Skaitome apie karalių Dovydą, pranašą Eliją, apaštalą Paulių. Šie vyrai labai vertino Dievo jiems patikėtas pareigas. Jei ir mes turime garbingų užduočių, jas taip pat labai branginkime.

3. Kodėl vyresnio amžiaus bendratikiai turėtų ugdyti jaunesniuosius? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.)

3 Tarnauti Jehovai mums yra gera, pavestas užduotis mes didžiai vertiname. Galbūt atliekame tokį darbą, kuris mums labai patinka, ir norėtume jį dirbti tol, kol pajėgsime. Vis dėlto reikia pripažinti, kad nuo Adomo dienų žmonės sensta ir vieną kartą keičia kita (Mok 1:4). Dėl tokios kartų kaitos dabartiniai  krikščionys susiduria su iki šiol neregėtais iššūkiais. Kokiais? Šiandien Jehovos tauta atlieka kaip niekada didelį ir įvairialypį darbą. Įgyvendinti naujus užmojus labai padeda šiuolaikinės technologijos. Jos tobulėja labai sparčiai, todėl kai kuriems vyresniems bendratikiams prisitaikyti prie pokyčių nėra lengva (Lk 5:39). Bet net ir tiems, kurie stengiasi žengti koja kojon su visokiais išradimais, dėl amžiaus neretai trūksta jėgų, jie greit pailsta. Todėl labai pagirtina, kai vyresni bendratikiai iš meilės imasi ugdyti tuos, kurie tebetrykšta jaunatviška energija, rengti juos atsakingoms užduotims (Pat 20:29). Tai yra labai naudinga visai Jehovos organizacijai. (Perskaityk Psalmyno 71:18.)

4. Kodėl kai kuriems nėra lengva savo įgaliojimais pasidalyti su kitais? (Žiūrėk rėmelį „ Kodėl kai kam sunku pasidalyti užduotimis“.)

4 Asmenims, einantiems viršesnes pareigas, ne visada lengva įgaliojimais pasidalyti su kitais. Kodėl? Vieni labai vertina savo pareigas ir nenori jų prarasti. Kiti nerimauja, kad jiems neprižiūrint darbas nebus gerai atliktas. Kai kurie mano, jog mokyti kitus jie tiesiog neturi laiko. Jaunesni broliai galbūt norėtų gauti daugiau atsakomybės, tačiau jeigu dėl minėtų priežasčių vis negauna, turi neprarasti kantrybės.

5. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

5 Dabar apie dalijimąsi pareigomis pakalbėsime dviem aspektais. Pirma aptarsime, kaip vyresnio amžiaus bendratikiai gali padėti jaunesniems imtis vis atsakingesnių užduočių ir kodėl tai svarbu (2 Tim 2:2). Tada pakalbėsime, kodėl jaunesni broliai, pagelbėdami vyresniems, turėtų rodyti deramą nuostatą ir iš jų mokytis. Tačiau prieš tai pažiūrėkime, kaip vienai svarbiai užduočiai savo sūnų parengė karalius Dovydas.

DOVYDAS UGDĖ IR PALAIKĖ SALIAMONĄ

6. Kokį troškimą puoselėjo karalius Dovydas ir kokį atsakymą jis gavo iš Jehovos?

6 Ne vienus metus Dovydui teko bėgti nuo persekiotojų ir slapstytis. Vėliau, tapęs  karaliumi, jis apsigyveno patogiuose namuose. Tačiau jam ramybės nedavė tai, kad nebuvo pastatyta „namų“, arba šventyklos, Jehovai garbinti. Todėl pranašui Natanui Dovydas tarė: „Žiūrėk, aš gyvenu kedro rūmuose, o Viešpaties Sandoros Skrynia yra po palapinės dangomis.“ Pranašas jam atsakė: „Daryk visa, ką turi širdyje, [...] nes Dievas su tavimi.“ Vis dėlto Jehovos valia buvo kitokia. Natanui jis liepė perduoti Dovydui tokią žinią: „Namų man gyventi tu nestatysi.“ Jehova švelniai patikino karalių ir toliau jį laiminsiąs, tačiau pasakė, kad šventyklą pastatys jo sūnus Saliamonas. Kaip į tai sureagavo Dovydas? (1 Met 17:1–4, 8, 11, 12; 29:1)

7. Kaip Dovydas reagavo išgirdęs Jehovos valią dėl šventyklos?

7 Dovydas galėjo imti apmaudauti dėl to, kad negalės įgyvendinti savo širdies troškimo ir kad visi nuopelnai už šventyklos pastatymą atiteks ne jam, o jo sūnui. Kaip žinome, tasai didingas statinys per laiką iš tiesų tapo žinomas ne kaip Dovydo, o kaip Saliamono šventykla. Tačiau Dovydas apmaudui nepasidavė ir statybą dosniai rėmė. Negailėdamas jėgų jis telkė darbininkus, sukaupė geležies, vario, sidabro ir aukso atsargas, paruošė kedro medienos. Taip pat jis drąsino savo sūnų Saliamoną tokiais žodžiais: „Dabar, mano sūnau, tebūna Viešpats su tavimi, kad tau sektųsi statyti Viešpaties, savo Dievo, Namus, kaip jis apie tave kalbėjo“ (1 Met 22:11, 14–16).

8. a) Kodėl Dovydas galėjo manyti, kad Saliamonas nėra pasirengęs šventyklos statybai? b) Ką Dovydas vis dėlto darė?

8 Perskaityk 1 Metraščių 22:5. Dovydas galėjo manyti, kad Saliamonas nėra pasirengęs prižiūrėti tokį svarbų statybos projektą. Juk pastatas turėjo būti labai didingas, o Saliamonas tuomet buvo „dar jaunas ir be patirties“. Vis dėlto Dovydas suvokė, kad susitvarkyti su tokia ypatinga užduotimi sūnui padės Jehova. Todėl susitelkė į tai, kaip gali Saliamonui pagelbėti, – priruošė daugybę statybinių medžiagų būsimam projektui.

DŽIAUKIS GALĖDAMAS KITUS UGDYTI

Džiaugiamės matydami jaunesnius brolius, atliekančius atsakingas užduotis. (Žiūrėk 9 pastraipą.)

9. Kodėl vyresni broliai turėtų džiaugtis, kai perleidžia atsakingas pareigas jaunesniems? Prašom pateikti pavyzdį.

9 Vyresni broliai neturėtų nusiminti, kai savo pareigas tenka perleisti jaunesniems. Mokyti jaunesnius brolius atlikti atsakingas užduotis yra labai svarbu, nes Jehovos pavestas darbas tada gali sparčiai eiti priekin. Broliai turėtų džiaugtis, kai jų ugdytiniai galiausiai tampa pasirengę imtis svarbaus darbo. Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Įsivaizduokime tėvą, mokantį savo sūnų vairuoti. Kol berniukas dar mažas, jis tiesiog stebi, kaip tėtis vairuoja. Berniukui paaugus, tėvas jau paaiškina, kaip jis valdo mašiną. O kai  sūnus sulaukia pilnametystės, tėvas leidžia jam sėstis prie vairo, tačiau ir toliau jį moko, duoda jam patarimų. Gal iš pradžių jie vairuos pakaitomis, bet laikui bėgant ir tėvui senstant šis vairuos vis rečiau, kol galiausiai prie vairo kaskart sės sūnus. Ar tėvas dėl to nusimins? Ar manys, kad būtinai turi būti padėties šeimininkas? Anaiptol, jam bus smagu, kad sūnus jį nuveža, kur reikia. Panašiai ir vyresnio amžiaus bendratikiai jaučia pasitenkinimą, kad ugdė jaunesnius brolius ir padėjo jiems imtis teokratinių užduočių.

10. Kaip Mozė žiūrėjo į šlovę ir valdžią?

10 Matydami, kad kitiems patikimos atsakingos pareigos, jokiu būdu nepasiduokime pavydui. Čia galime pasimokyti iš to, kaip Mozė reagavo kai kuriems izraelitams ėmus pranašauti. (Perskaityk Skaičių 11:24–29.) Jozuė, tuomet tarnavęs Mozės padėjėju, norėjo tuos tautiečius sudrausti. Jis tikriausiai manė, kad pranašaudami anie vyrai menkina Mozės autoritetą. Tačiau šis Jozuei pasakė: „Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasios visiems!“ Šiame reikale Mozė įžvelgė Jehovos ranką. Jis netroško šlovės. Priešingai, jis norėjo, kad visi Jehovos tarnai turėtų garbingų užduočių. O kaip mes? Ar irgi džiaugiamės, kai pareigos, kurios galėtų atitekti mums, yra pavedamos kitiems?

11. Ką pasakė vienas brolis, turėjęs perleisti savo pareigas kitam?

11 Daugybė brolių uoliai tarnauja Jehovai jau daug dešimtmečių ir ne vieną bendratikį parengė imtis svarbių užduočių. Štai Piteris visalaikėje tarnyboje praleido daugiau kaip 74 metus, iš kurių 35 – viename mūsų organizacijos filiale Europoje. Ilgą laiką jis buvo tarnybos skyriaus prižiūrėtojas, tačiau neseniai jo pareigas perėmė jaunesnis brolis vardu Polas. Šis kurį laiką dirbo su Piteriu ir iš jo mokėsi. Kaip į tokią permainą reagavo Piteris? Jis sakė: „Aš labai džiaugiuosi, kad yra brolių, kurie buvo mokomi imtis daugiau atsakomybės ir kurie taip puikiai pasirūpina mūsų darbu.“

BRANGINKIME VYRESNIUS BENDRATIKIUS

12. Ko pasimokome iš pasakojimo apie Rehabeamą?

12 Saliamonui mirus, karaliumi tapo jo sūnus Rehabeamas. Norėdamas patarimo, kaip tvarkytis su naujomis pareigomis, pirmiausia jis kreipėsi į seniūnus. Tačiau užuot paisęs jų žodžių, Rehabeamas paklaũsė jaunų vyrų, su kuriais kartu užaugo ir kurie dabar jam tarnavo. Pasekmės buvo pragaištingos (2 Met 10:6–11, 19). Ko mes pasimokome? Išmintinga teirautis vyresnių, didesnę patirtį sukaupusių bendratikių patarimo ir rimtai jų pasiūlymus apsvarstyti. Aišku, neprivalome dirbti vien tik senais metodais. Vis dėlto nederėtų iškart atmesti to, ką pataria garbaus amžiaus broliai.

13. Kaip jaunesnieji turėtų bendradarbiauti su vyresnio amžiaus bendratikiais?

13 Kartais jaunesniems broliams pavedama koordinuoti darbą, kurį atlieka vyresni, labiau patyrę bendratikiai. Nors ir neša atsakomybės naštą, jaunesnieji, prieš priimdami kokius nors sprendimus, galėtų pasikonsultuoti su tais vyresniais broliais. Anksčiau minėtas Polas, Betelyje perėmęs skyriaus prižiūrėtojo pareigas iš Piterio, pasakė: „Skyriau laiko pasiteirauti Piterio patarimo, tą patį raginau daryti ir kitus skyriaus darbuotojus.“

14. Ko pasimokome iš to, kaip bendradarbiavo Paulius ir Timotiejus?

 14 Timotiejus buvo gerokai jaunesnis už apaštalą Paulių. Kartu jie darbavosi ne vienus metus. (Perskaityk Filipiečiams 2:20–22.) Paulius bendratikiams Korinte rašė: „Siunčiu pas jus Timotiejų, savo mylimą ir ištikimą vaiką Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje Jėzuje – kaip aš mokau visur, visose bendruomenėse“ (1 Kor 4:17). Šie žodžiai byloja, kad Paulius ir Timotiejus glaudžiai bendradarbiavo. Apaštalas skyrė laiko mokyti jaunąjį palydovą „savo kelių Kristuje Jėzuje“, o Timotiejus savo ruožtu buvo imlus pamokymams. Paulius jį dėl to labai mylėjo ir buvo tikras, kad Timotiejus sugebės pasirūpinti dvasine korintiečių gerove. Vyresniesiems apaštalas paliko puikų pavyzdį, kaip reikia lavinti brolius, kad galėtų imtis daugiau užduočių bendruomenėje.

SVARBUS VISŲ MŪSŲ VAIDMUO

15. Ką svarbaus suprantame iš Pauliaus patarimo, užrašyto Romiečiams 12:3–5?

15 Gyvename ypatingu metu. Žemiškoji Jehovos organizacijos dalis visapusiškai auga ir plečiasi, tad normalu, kad joje vyksta daug pokyčių. Kartais permainos paliečia mus asmeniškai. Tuomet stenkimės likti nuolankūs, žiūrėti pirmiau ne savo norų, o kad būtų vykdoma Jehovos valia. Šitaip stiprinsime tarpusavio vienybę. Krikščionims romiečiams apaštalas Paulius rašė: „Sakau kiekvienam iš jūsų: nemanykite apie save geriau negu reikia manyti – manykite apie save kaip sveikai mąstantys žmonės, kiekvienas pagal Dievo jam skirtą tikėjimo saiką. Juk kaip mūsų kūnas yra vienas, tačiau sudarytas iš daugelio narių ir jų visų paskirtis nevienoda, taip ir mes, daugelis, esame vienas kūnas Kristuje“ (Rom 12:3–5).

16. Ko gali imtis kiekvienas krikščionis, kad Jehovos organizacijoje palaikytų taiką ir vienybę?

16 Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, visi kartu darbuokimės didingos Jehovos Karalystės labui. Broliai, pamokykite jaunesniuosius darbo, kurį patys atliekate. O jūs, jaunesnieji, noriai imkitės atsakingų užduočių, tačiau likite kuklūs ir pagarbūs vyresniems už save. Jūs, žmonos, imkite pavyzdį iš Priscilės, kuri ištikimai lydėjo ir palaikė savo vyrą besikeičiant jųdviejų aplinkybėms (Apd 18:2).

17. Kaip Jėzus žiūrėjo į savo mokinius ir kokiam darbui juos parengė?

17 Pats geriausias pavyzdys, kaip mokyti kitus imtis atsakingesnių užduočių, yra Jėzus. Jis žinojo, kad jo tarnyba žemėje baigsis ir jo pradėtą darbą turės tęsti kiti. Aišku, Jėzus matė, kad jo sekėjai yra netobuli, vis dėlto jais pasitikėjo ir net pasakė, kad šie nuveiksią didesnių darbų už jį (Jn 14:12). Jėzus gerai išlavino savo mokinius ir jie paskleidė gerąją naujieną po visą tuo metu žinomą pasaulį (Kol 1:23).

18. Ko galime tikėtis ateityje ir kuo galime užsiimti jau dabar?

18 Kai paaukojo savo gyvybę, Jėzus buvo prikeltas ir grįžo į dangų. Čionai Jehova jam vėl pavedė svarbų darbą ir pasodino jį „daug aukščiau už bet kokią vadovybę, valdžią, galybę, viešpatystę“ (Ef 1:19–21). Net jeigu ištikimai tarnavę Jehovai mirtume dar iki Armagedono, būsime prikelti naujajame pasaulyje, kur bus apstu prasmingos veiklos. Dabar mums visiems yra pavestas gyvybiškai svarbus darbas – skleisti gerąją naujieną ir daryti žmones Jėzaus mokiniais. Tad visi, tiek jauni, tiek pagyvenę, būkime „visada pertekę Viešpaties darbo“ (1 Kor 15:58).