Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. rugsėjis

 GYVENIMO ISTORIJA

Man gera darbuotis su dvasingais žmonėmis

Man gera darbuotis su dvasingais žmonėmis

KETVIRTO dešimtmečio viduryje, keletas metų prieš man gimstant, mano tėvai Džeimsas ir Džesė Sinkleriai iš Škotijos atsikraustė į Bronksą, vieną iš Niujorko rajonų. Ten jie susipažino su kitu emigrantu iš Škotijos – Viliu Snedonu, Jehovos liudytoju. Pirmąkart susitikę, jie iškart ėmė kalbėti apie savo šeimas.

Mano mama Viliui pasakė, kad prieš pat prasidedant Didžiajam karui neteko vyresnio brolio ir tėčio: jiedu paskendo Šiaurės jūroje, savo žvejybiniu laiveliu užkliudę miną. Su Jehovos liudytoju mama kalbėjo pirmą kartą ir tolesni Vilio žodžiai ją šokiravo. Vilis tarė: „Tavo tėvas pragare!“

Vilis ir Liz Snedonai

Mama iš pradžių kiek pyktelėjo, nes žinojo, kad jos tėvas buvo geras žmogus. Bet Vilis suskubo pridurti: „Ar jaustumeisi geriau, jei pasakyčiau, kad Jėzus irgi nuėjo į pragarą?“ Mama prisiminė bažnyčioje kalbamą tikėjimo išpažinimą, kur sakoma, kad Jėzus nužengė į pragarus ir trečią dieną buvo prikeltas. Tad ji ėmė svarstyti: „Jeigu pragaras yra vieta, kur liepsnose kankinami nedorėliai, kodėl tenai nuėjo ir Jėzus?“ Tas pokalbis sužadino mamos susidomėjimą tiesa. Ji pradėjo lankyti Bronkso bendruomenės sueigas ir 1940-aisiais pasikrikštijo.

Su mama ir su tėčiu

Anuomet mūsų organizacija nelabai ragino tėvus studijuoti Bibliją su savo vaikais. Savaitgaliais mama eidavo į sueigas ir į tarnybą. Kol jos nebūdavo namie, mane, dar visai mažytį, prižiūrėdavo tėtis. Po kelerių metų sueigas jau lankėme visi. Mama labai uoliai skelbė gerąją naujieną, turėjo nemažai Biblijos studijuotojų. Vienu tarpu studijas ji vedė iškart keletui žmonių, gyvenančių netoliese vienas nuo kito. Per atostogas ir aš eidavau su mama į tarnybą. Šitaip daug sužinojau apie Bibliją ir apie tai, kaip jos tiesų mokyti kitus.

Apgailestauju, kad vaikystėje tiesą laikiau savaime suprantamu dalyku ir kaip reikiant jos neįvertinau. Bet vėliau viskas pasikeitė. Būdamas maždaug dvylikos  tapau skelbėju ir reguliariai dalijausi su kitais žinia apie Karalystę. Šešiolikos pasiaukojau Jehovai ir 1954 metų liepos 24-ąją pasikrikštijau kongrese Kanadoje, Toronto mieste.

TARNYBA BETELYJE

Kai kurie mūsų bendruomenės broliai tarnavo arba anksčiau buvo tarnavę Betelyje. Jie man padarė nemažą įtaką. Mane žavėjo jų iškalba ir gebėjimas aiškinti Biblijos tiesas. Mokytojai norėjo, kad stočiau į universitetą, bet aš buvau užsibrėžęs tikslą tarnauti Betelyje. Paraišką pateikiau jau minėtame kongrese Toronte. Tą patį padariau ir per kitų metų kongresą, surengtą Jankių stadione Niujorke. Visai netrukus mane, septyniolikmetį, pakvietė į Bruklino Betelį. Tarnauti ten pradėjau 1955 metų rugsėjo 19-ąją. Antrąją tarnybos dieną buvau paskirtas į knygrišyklą Adamso gatvėje 117. Greitai mane pristatė dirbti prie parinkimo mašinos, kuri eilės tvarka sudėdavo 32 puslapių spaudos lankus, arba sąsiuvinius. Paruošti blokai keliaudavo į siuvimo mašiną.

Septyniolikmetis pradedu tarnybą Bruklino Betelyje

Knygrišykloje išdirbęs apie mėnesį, gavau naują paskyrimą. Kadangi mokėjau rinkti tekstą mašinėle, mane nusiuntė į žurnalų skyrių. Anuomet, kai tik kas nors užsiprenumeruodavo mūsų žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite!, tame skyriuje dirbantys broliai ir sesės turėdavo padaryti nedidelį metalinį trafaretą su prenumeratoriaus adresu. Dar po kelių mėnesių gavau darbo siuntų skyriuje. Jį prižiūrėjo brolis Klausas Jensenas. Manęs jis paklausė, ar nenorėčiau padėti sunkvežimio vairuotojui, vežančiam mūsų literatūrą į uostą, iš kur ji pasklisdavo po visą pasaulį. Be to, ryšulius žurnalų reikėjo  nuvežti į paštą, kad būtų išsiuntinėti į bendruomenes visose Jungtinėse Valstijose. Brolio Jenseno manymu, fizinis darbas – panešioti literatūrą – man būtų į naudą. Nesvėriau nė 60 kilogramų, buvau liesas kaip šakalys. Tos kelionės į uostą ir į paštą padėjo man sutvirtėti. Brolis Jensenas tikrai žinojo, ko man reikia.

Žurnalų skyrius taip pat rūpinosi bendruomenių literatūros užsakymais. Sužinojau, kokiomis kalbomis Brukline leidžiami mūsų žurnalai. Apie daugelį tų kalbų nebuvau nieko girdėjęs, bet džiaugiausi matydamas, kad dešimtys tūkstančių žurnalų išgabenami į tolimas šalis. Tuo metu dar nė nenuvokiau, kad vėliau man bus suteikta garbė daugelį tų šalių aplankyti.

Su Robertu Volenu, Čarlzu Molohanu ir Donu Adamsu

1961-aisiais mane paskyrė į finansų skyrių, prižiūrimą brolio Granto Sjuterio. Išdirbęs ten porą metų, buvau pakviestas dirbti brolio Neitano Noro kabinete. Jis tuomet prižiūrėjo pasaulinį mūsų darbą. Brolis Noras paaiškino, kad vienas jo kabineto darbuotojų mėnesiui išvyksta į Karalystės tarnybos kursus ir po to bus paskirtas į tarnybos skyrių. Aš turėjau užimti jo vietą ir dirbti drauge su Donu Adamsu. Įdomus sutapimas: Donas buvo tas brolis, kuris 1955 metais kongrese priėmė mano paraišką. Du kiti broliai, dirbę Noro kabinete, buvo Robertas Volenas ir Čarlzas Molohanas. Mūsų ketvertas drauge išdirbo daugiau nei 50 metų. Kaip gera buvo tarnauti su tokiais dvasingais, Dievui ištikimais vyrais! (Ps 133:1)

Pirmasis mano kaip regiono prižiūrėtojo apsilankymas (Venesuela, 1970 m.)

Nuo 1970-ųjų mane kasmet arba kas porą metų paskirdavo regiono prižiūrėtoju. Keletą savaičių turėdavau lankyti mūsų organizacijos filialus. Įvairiose šalyse  susitikdavau su Betelio šeimos nariais ir misionieriais, stiprindavau juos mintimis iš Biblijos. Taip pat patikrindavau filialų dokumentus. Kaip smagu būdavo susitikti su pirmųjų Gileado mokyklos laidų absolventais ir matyti juos tebetarnaujančius svetur! Man buvo didžiulė garbė ir džiaugsmas per tuos apsilankymus pasisvečiuoti daugiau nei 90-yje šalių.

Kaip smagu buvo aplankyti bendratikius daugiau nei 90-yje šalių!

RANDU IŠTIKIMĄ PALYDOVĘ

Visi Bruklino Betelio šeimos nariai buvo paskirti į bendruomenes Niujorko mieste arba aplink jį. Manoji buvo Bronkse. Pati pirma to rajono bendruomenė jau buvo išaugusi ir padalyta. Po padalijimo tą senąją imta vadinti Aukštutinio Bronkso bendruomene. Ją aš ir lankiau.

Septinto dešimtmečio viduryje į mano bendruomenės teritoriją persikėlė viena latvių šeima, tiesą sužinojusi pietiniame Bronkse. Vyriausia jų duktė, vardu Livija, vos baigusi vidurinę ėmė tarnauti pioniere. Po kelių mėnesių ji išvyko į Masačusetso valstiją, kur trūko skelbėjų. Vis parašydavau jai, kas naujo mūsų bendruomenėje, o ji papasakodavo, kaip jai sekasi tarnyba Bostone ir jo apylinkėse.

Su Livija

Po keleto metų Liviją paskyrė specialiąja pioniere. Ji norėjo būti kuo naudingesnė Jehovos organizacijai, todėl užpildė paraišką tarnauti Betelyje. 1971-aisiais Liviją priėmė. Šitaip Jehova tikriausiai leido man suprasti, kad turiu ko nors imtis. 1973 metų spalio 27 dieną mes susituokėme. Mums buvo garbė, kad vestuvių kalbą pasakė brolis Noras. Patarlių 18:22 rašoma: „Žmogus, kuris randa gerą žmoną, randa laimę ir gauna malonę iš Viešpaties.“ Mudviem su Livija Jehova suteikė malonę daugiau nei 40 metų drauge tarnauti Betelyje. Bendruomenės sueigas tebelankome mums įprastoje vietoje – Bronkse.

DARBUOJUOSI PETYS Į PETĮ SU KRISTAUS BROLIAIS

Dirbti su broliu Noru buvo vienas malonumas. Jis nepailsdamas triūsė dėl tiesos ir labai vertino misionierių, išsiųstų po visus žemės kampelius, tarnybą. Kai kuriose šalyse tie misionieriai buvo patys pirmieji evangelizuotojai. 1976-aisiais brolio Noro sveikatą pakirto vėžys. Buvo labai liūdna matyti, kaip jis kamuojasi. Sykį, kai brolis jau buvo prikaustytas prie lovos, jis paprašė manęs paskaityti jam kai ką iš spaudai ruošiamo leidinio. Jo pageidavimu, pasiklausyti skaitymo pakviečiau ir brolį Frederiką Francą. Vėliau sužinojau, kad brolis Noras pats dažnai skaitydavo ruošiamus leidinius broliui Francui, mat šio regėjimas buvo labai prastas.

Per regiono aplankymą su Danieliu ir Marina Sidlikais (1977 m.)

1977 metais brolis Noras mirė. Bet jo draugai ir artimieji guodėsi mintimi, kad iki pat savo žemiškojo kelio pabaigos jis liko ištikimas Dievui (Apr 2:10). Koordinuoti  mūsų organizacijos veiklą tada ėmėsi brolis Francas.

Tuo metu dirbau sekretoriumi pas brolį Miltoną Henšelį. Su broliu Noru jis buvo išdirbęs ne vieną dešimtmetį. Brolis Henšelis pasakė, kad nuo dabar pagrindinė mano užduotis Betelyje – būti asmeniniu brolio Franco padėjėju. Prieš spausdinant kokį leidinį, turėdavau jam viską perskaityti. Brolio Franco atmintis buvo nuostabi. Be to, į tai, kas skaitoma, jis gebėjo visiškai susikoncentruoti. Su džiaugsmu dirbau šį darbą iki pat 1992-ųjų gruodžio, kai brolis baigė savo žemiškąjį kelią.

Columbia Heights 124, kur pradirbau ne vieną dešimtmetį

Kaip greit prabėgo 61 metai Betelyje! Abu mano tėvai liko ištikimi Jehovai iki mirties. Labai laukiu meto, kai galėsiu vėl su jais susitikti, tik jau daug geresniame pasaulyje (Jn 5:28, 29). Kokia garbė darbuotis su Dievui ištikimais vyrais ir moterimis pasaulinės brolijos labui! Ši sena santvarka tikrai nepasiūlytų nieko panašaus. Mudu su Livija galime drąsiai sakyti, kad per ilgus visalaikės tarnybos metus džiaugsmas nuo Jehovos buvo mūsų stiprybė (Neh 8:10).

Nebūtų teisinga manyti, kad žinios apie Karalystę skelbimo darbas priklauso nuo kurio nors vieno žmogaus. Dievo organizacijoje nepakeičiamų brolių nėra. Bet man vis tiek buvo tikras džiaugsmas ir garbė per daugelį metų tarnauti su šitiek tvirtų ir Dievui atsidavusių bendratikių. Daugumos pateptųjų, su kuriais darbavausi, žemėje jau nebėra. Bet esu dėkingas Jehovai, kad leido man būti tokių ištikimų jo garbintojų bendradarbiu.