„Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite“ (1 TES 5:11).

GIESMĖS: 90, 111

1, 2. Kodėl svarbu pakalbėti apie tai, kaip guosti gedinčiuosius? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

„KAI mirė sūnus, beveik metus mus kamavo nepakeliamas sielvartas“, – sakė sesė vardu Siuzi. Vienas brolis pasakojo, kad netikėtai mirus žmonai jis patyrė „neapsakomą fizinį skausmą“. Liūdna, bet tokios kančios užklumpa daugelį. Kai kurie mūsų bendratikiai galbūt tikėjosi, kad per tą trumpą laiką, likusį iki Armagedono, jiems neteks išgyventi artimojo mirties. Jeigu tu pats ar kas nors iš tavo draugų prarado brangų žmogų, gal mąstai: „Kas galėtų numalšinti netekties sukeltą širdgėlą?“

2 Tikriausiai esi girdėjęs žmones sakant: „Laikas gydo visas žaizdas.“ Bet ar tikrai laikui bėgant širdis savaime sugis? Viena našlė sakė: „Įsitikinau, kad tiksliau yra sakyti, jog žmogui gyti padeda tai, kuo jis per tą laiką užsiima.“ Kaip žaizda vis mažiau skauda, jei yra gerai prižiūrima, taip ir gedinčio žmogaus skausmas palaipsniui slops, jeigu jis pats ir kiti švelniai rūpinsis jo emocine savijauta. Kas konkrečiai galėtų padėti praradusiems artimąjį apgydyti širdies žaizdas?

 JEHOVA – „VISOKIOS PAGUODOS DIEVAS“

3, 4. Kodėl galime neabejoti, kad Jehova supranta gedinčio žmogaus skausmą?

3 Be jokios abejonės, didžiausias paguodos šaltinis yra mūsų atjautusis Tėvas Jehova. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:3, 4.) Dievas rodo patį geriausią pavyzdį, kaip kitus užjausti. Savo tarnams jis sako: „Aš esu tas, kuris jus guodžia“ (Iz 51:12; Ps 119:50, 52, 76).

4 Mūsų mylintis Tėvas ir pats yra matęs, kaip miršta jam brangūs žmonės, pavyzdžiui, Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Dovydas (Sk 12:6–8; Mt 22:31, 32; Apd 13:22). Iš Biblijos suprantame, kad Jehova labai tų ištikimųjų ilgisi ir laukia meto, kai galės juos prikelti (Job 14:14, 15). Grįžę į gyvenimą tie žmonės bus laimingi ir džiaugsis tobula sveikata. Prisiminkime, ką dar Jehovai teko ištverti, – jo akyse kankinama mirtimi mirė numylėtasis Sūnus, kuriuo Jehova kasdien gėrėjosi (Pat 8:22, 30). Jokiais žodžiais neitų nusakyti, kokį skausmą Dievas turėjo patirti (Jn 5:20; 10:17).

5, 6. Kaip Jehova mus guodžia?

5 Galime būti visiškai tikri, kad Jehova mums padės. Nesivaržydami išpasakokime jam visa, kas gelia širdį. Kokia paguoda žinoti, kad Jehova supranta mūsų skausmą ir teikia pačią geriausią pagalbą! O kokia ta jo pagalba?

6 Viena, Jehova mus guodžia per savo šventąją dvasią (Apd 9:31). Dievo veikiamoji jėga yra labai galinga. Jėzus pažadėjo, kad dangiškasis Tėvas noriai „duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11:13). Anksčiau minėta Siuzi sako: „Tiek daug kartų mes tiesiog puldavome ant kelių ir maldaudavome Jehovą mus paguosti. Ir išties kiekvieną sykį Dievo ramybė saugodavo mūsų širdį ir protą.“ (Perskaityk Filipiečiams 4:6, 7.)

JĖZUS – ATJAUTUS VYRIAUSIASIS KUNIGAS

7, 8. Kodėl galime būti tikri, kad Jėzus puikiai mokės paguosti?

7 Jehovos atjautą tobulai atspindėjo jo Sūnus (Jn 5:19). Į žemę jis buvo siųstas iš dalies todėl, kad savo žodžiais ir darbais guostų prislėgtuosius ir liūdinčiuosius (Iz 61:1, 2; Lk 4:17–21). Jėzaus atjauta buvo akivaizdi: jis įsijausdavo į kenčiančiųjų padėtį ir nuoširdžiai troško palengvinti jų skausmą (Hbr 2:17).

8 Jaunystėje Jėzui tikriausiai teko išgyventi šeimos narių ir draugų netektis. Galimas dalykas, jis tebuvo paauglys ar vos peržengęs dvidešimt metų, kai mirė žemiškasis jo tėvas Juozapas. * Tik įsivaizduok, koks sielvartas turėjo prislėgti tokį jautrų ir švelnaus būdo jaunuolį, kaip liūdna jam buvo matyti savo kenčiančią mamą, brolius ir seses!

9. Iš ko buvo matyti Jėzaus atjauta mirus Lozoriui?

9 Eidamas savo žemiškąją tarnybą, Jėzus rodė neprilygstamą įžvalgą ir širdingą atjautą. Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip jis reagavo, kai mirė jo  brangus draugas Lozorius. Nors Jėzus žinojo netrukus jį prikelsiąs, vis tiek jautė skausmą, veriantį mirusiojo seserų Marijos ir Mortos širdį. Jis taip įsigyveno į jųdviejų kančią, kad pats susigraudino ir nebesuvaldė ašarų (Jn 11:33–36).

10. Kodėl galime neabejoti, kad Jėzus mus atjaučia?

10 O ar tai, kad tarnaudamas žemėje Jėzus buvo toks atjautus, mums kuo nors reikšminga dabar? Biblijoje sakoma, kad „Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir amžinai“ (Hbr 13:8). Jis, „didysis gyvenimo Vedlys“, pats patyręs netekties skausmą, „gali padėti tiems, kurie yra mėginami“ (Apd 3:15; Hbr 2:10, 18). Nė kiek neabejokime, kad Kristus ir šiandien mus atjaučia, supranta mūsų širdgėlą ir yra pasirengęs suteikti paguodą „reikiamu metu“. (Perskaityk Hebrajams 4:15, 16.)

„RAŠTŲ PAGUODA“

11. Kurios Biblijos eilutės tave ypač paguodžia?

11 Pasakojimas apie tai, kaip Jėzų paveikė Lozoriaus mirtis, tėra viena iš daugelio paguodžiančių Biblijos ištraukų. Ir nenuostabu, juk „visa, kas kadaise parašyta, mums pamokyti parašyta, kad dėl savo ištvermės ir Raštų paguodos turėtume viltį“ (Rom 15:4). Jei praradai brangų žmogų, paguodos gali semtis ir iš šių Šventojo Rašto žodžių:

  • „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius“ (Ps 34:19, 20 [34:18, 19, Brb]).

  • „Kai būnu neramus ir susirūpinęs, tu [Jehova] paguodi mane ir pralinksmini“ (Ps 94:19).

  • „Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, kuris mus pamilo ir iš malonės suteikė amžinąją paguodą bei gerą viltį, tepaguodžia jūsų širdis ir tesustiprina jus“ (2 Tes 2:16, 17). *

KITAS PAGUODOS ŠALTINIS – BENDRUOMENĖ

12. Kas labai svarbu, kad galėtume kitą paguosti?

12 Netekus ko nors iš artimųjų, paguodos galima rasti ir krikščionių bendruomenėje. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:11.) Kaip tu galėtum pastiprinti ir paguosti tuos, kurių dvasia prislėgta? (Pat 17:22, Brb) Prisimink, kad yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mok 3:7). Našlaujanti sesė Deilina sako: „Gedinčiam žmogui reikia išreikšti savo mintis ir jausmus. Todėl svarbiausia yra jį išklausyti ir nepertraukinėti.“ Junija, kurios brolis nusižudė, priduria: „Galbūt tau nepavyks visiškai suprasti, kokį sielvartą žmogus patiria, bet svarbu, kad tu stengiesi tai suprasti.“

13. Ką turime atminti apie gedinčiuosius?

13 Atminkime, kad ne visi skausmą išgyvena vienodai. Kartais žmogui būna labai sunku nusakyti, ką giliai širdyje jaučia. Biblijoje sakoma: „Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu“ (Pat 14:10). Netgi kai liūdinčiajam pavyksta apibūdinti, kaip jaučiasi, kitiems ne visuomet būna lengva jo žodžius suprasti.

14. Kaip galėtume paguosti gedintį žmogų?

 14 Todėl natūralu, kad kitą paguosti gali būti ne taip paprasta. Tačiau Biblijoje sakoma: „Išmintingųjų liežuvis gydo“ (Pat 12:18). Paguodžiančių minčių, kuriomis būtų galima pasidalyti su kitais, daug kas rado brošiūroje „Kai miršta artimas žmogus“ (yra anglų, rusų kalbomis), taip pat straipsnyje „Kaip ir Jėzus, guoskime gedinčiuosius“ (2010 m. lapkričio 1 d. Sargybos bokšto numeris). Vis dėlto daugeliu atvejų žmogui labiausiai padėsime, jei pritaikysime šį Biblijos patarimą: „Verkite su verkiančiais“ (Rom 12:15). „Ašaros pasidarė mano širdies kalba, – sako vyro netekusi Gabi. – Todėl kai draugai su manimi verkia, man šiek tiek palengvėja. Tada nesijaučiu esanti viena su savo skausmu.“

15. Kaip galėtume kitą paguosti, jeigu mums sunku pasikalbėti akis į akį? (Taip pat žiūrėk skyrelį „ Šilti užuojautos žodžiai“.)

15 Jeigu manai, kad tau bus sunku su žmogumi pasikalbėti akis į akį, gali parašyti jam šiltą atviruką, paprastą arba elektroninį laišką, nusiųsti žinutę. Galėtum tiesiog pacituoti paguodžiančią Biblijos eilutę, paminėti kokią nors gražią mirusiojo savybę ar pasidalyti maloniu prisiminimu. „Sunku apsakyti, kiek daug man reiškia trumpa, įkvepianti bendratikio žinutė ar kvietimas pabūti drauge, – sako Junija. – Tada jaučiu, kad kiti mane myli ir manimi rūpinasi.“

16. Kas liūdinčiajam gali suteikti ypač daug paguodos?

16 Niekad nepamiršk, kokia galinga yra malda. Minėkime gedintį bendratikį savo maldose ir, kai yra galimybė, net melskimės drauge su juo. Tiesa,  tai gali būti nelengva, ypač jei apima graudulys, bet nuoširdus tavo maldavimas už bendratikį, kad ir drebančiu balsu ar per ašaras, gali būti didelė paguoda ir tarsi priešnuodis sielvartui. Deilina sako: „Kartais, kai sesės ateina manęs paguosti, paklausiu, ar negalėtų garsiai pasimelsti. Iš pradžių jos gal vos renka žodžius, bet visada būna taip, kad po kelių sakinių jų balsas sustiprėja ir jos pasako tokią nuoširdžią maldą! Tvirtas jų tikėjimas, meilė ir rūpinimasis labai stiprina mano tikėjimą.“

NEPALIAUKIME VIENI KITŲ GUOSTI

17–19. Kodėl turime nepaliauti guosti tų, kas neteko artimojo?

17 Sielvartą visi išgyvena skirtingai. Vienus jis kamuoja trumpiau, kitus ilgiau. Todėl būkime pasiruošę atskubėti į pagalbą bet kada – ne vien tas pirmąsias dienas po nelaimės, kai aplink ir taip daug giminaičių bei draugų, bet ir vėlesniais mėnesiais, kai visi gedinčiojo artimieji jau bus išvažiavę ir jis likęs vienas. Patarlių 17:17 (NW) sakoma: „Tikras draugas myli visada ir užklupus nelaimei tampa broliu.“ Kad ir kiek laiko turės praeiti, kol netekties skausmas apmalš, būkime šalia ir nepaliaukime bendratikio guosti. (Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 3:7.)

18 Turėkime omenyje, kad sutuoktinį praradusio bendratikio širdgėlą netikėtai gali sužadinti vestuvių metinės, tam tikra muzika, nuotraukos, užsiėmimai, net koks nors kvapas, garsas ar metų laikas. Skausmas gali grįžti kaskart, kai mūsų bendratikiui teks pirmą sykį vienam daryti tai, ką anksčiau darydavo su sutuoktiniu, pavyzdžiui, išsiruošti į suvažiavimą ar Minėjimą. Vienas brolis sako: „Tikėjausi, kad pirmosios vestuvių metinės [po žmonos mirties] sukels labai daug skausmo. Aišku, lengva nebuvo, bet keletas brolių ir sesių suorganizavo nedidelį sambūrį ir sukvietė artimiausius mano draugus, kad nebūčiau vienas.“

19 Atminkime, kad kenčiančiam netektį padrąsinimo reikia ne vien ypatingomis progomis. Junija sako: „Kai kas nors ateina į pagalbą arba pasisiūlo palaikyti kompaniją net ir ne per sukaktuves, jaučiuosi labai gerai. Tokie spontaniški susitikimai su bendratikiais man didelė paguoda.“ Žinoma, netekties sukelto skausmo visiškai nepašalinsime, atsivėrusios tuštumos visiškai neužpildysime. Bet jeigu stengsimės suteikti bendratikiams praktinę pagalbą, galėsime juos labai paguosti (1 Jn 3:18). Gabi sako: „Kokia dėkinga esu Jehovai už vyresniuosius, kurie su meile lydėjo mane kiekviename žingsnyje! Jų padedama iš tiesų pajutau, kaip Jehova apkabina mane savo mylinčiomis rankomis.“

20. Kokie Jehovos pažadai mums teikia paguodą?

20 Kaip gera žinoti, kad Jehova, visokios paguodos Dievas, pašalins skausmą ir suteiks amžiną paguodą, kai „visi esantys kapuose išgirs [Kristaus] balsą“ ir prisikels! (Jn 5:28, 29) Dievas pažada, kad „visiems laikams sunaikins mirtį“ ir „nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25:8). Tada jau nebereikės verkti su verkiančiais. Visi žemės gyventojai galės džiaugtis su besidžiaugiančiais (Rom 12:15).

^ pstr. 8 Paskutinį kartą Juozapas paminėtas pasakojime apie dvylikametį Jėzų. Kai Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą – pavertė vandenį vynu, – apie Juozapą jau nebekalbama. Būdamas ant kančių stulpo Jėzus atidavė savo motiną Mariją apaštalo Jono globon. Vargu ar Jėzus būtų tai padaręs Juozapui esant gyvam (Jn 19:26, 27).

^ pstr. 11 Daugelį paguodžia ir šios eilutės: Psalmyno 20:2, 3; 31:8; 38:9, 10, 16; 55:23 [20:1, 2; 31:7; 38:8, 9, 15; 55:22, Brb]; 121:1, 2; Izaijo 57:15; 66:13; Filipiečiams 4:13 ir 1 Petro 5:7.