Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. liepa

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Ar krikščioniui būtų tinkama laikyti pistoletą, šautuvą ar kitokį šaunamąjį ginklą apsiginti nuo žmonių?

Kad užtikrintų savo saugumą, krikščionis gali imtis tam tikrų priemonių, tačiau jokiu būdu neperžengs Biblijos principų. Tie principai leidžia suprasti, kad naudoti šaunamuosius ginklus, siekiant apsiginti nuo kitų žmonių, krikščioniui nedera. Aptarkime, kodėl galima daryti tokią išvadą.

Jehovos akimis, žmogaus gyvybė yra šventa. Psalmininkas Dovydas rašė, kad Jehova yra „gyvenimo šaltinis“ (Ps 36:10 [36:9, Brb]). Todėl krikščionis, imdamasis tam tikrų priemonių apsaugoti save ar savo nuosavybę, darys viską, kad tik neatimtų kito žmogaus gyvybės ir šitaip neužsitrauktų kraujo kaltės (Įst 22:8; Ps 51:16 [51:14, Brb]).

Suprantama, atimti žmogui gyvybę įmanoma pačiais įvairiausiais daiktais. Tačiau šaunamuoju ginklu tai padaryti daug lengviau, net ir netyčiomis. * Be to, jeigu užpuolikas, ir taip būdamas įsitempęs, pamatys kito rankoje ginklą, situacija gali dar labiau paaštrėti ir baigtis kieno nors mirtimi.

Paskutinį vakarą prieš mirtį savo mokiniams sakydamas pasiimti porą kalavijų, Jėzus neturėjo omenyje, kad jais reikės gintis (Lk 22:36, 38). Kalaviją Jėzus panaudojo kaip vaizdinę priemonę. Nors mokiniai jo paliepimu buvo pasiėmę ginklų ir galėjo tuoj pat paleisti juos į darbą, Jėzus norėjo pamokyti, kad net susidūrus su grupe  ginkluotų žmonių griebtis smurto nevalia (Lk 22:52). Kai Petras kalaviju puolė vyriausiojo kunigo vergą, Jėzus apaštalui liepė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo.“ Tada jis ištarė esminę tiesą, kuria jo sekėjai vadovaujasi ir šiandien: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26:51, 52).

Kaip išpranašauta Michėjo 4:3, Dievo tarnai perkala savo „kalavijus į arklus, o ietis – į geneklius“. Taikingumas yra vienas tikrųjų krikščionių požymių. Dievo įkvėptas apaštalas Paulius bendratikius ragino: „Niekam neatmokėkite blogu už bloga. [...] Jei įmanoma, kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis“ (Rom 12:17, 18). Taip elgėsi ir pats Paulius. Ne sykį jis papuolė į keblią situaciją, patyrė „pavojų nuo plėšikų“, tačiau saugodamas savo gyvybę niekada nepažeidė Dievo nustatytų principų (2 Kor 11:26). Apaštalas pasitikėjo Jehova ir jo Žodyje esančia išmintimi, kuri „vertesnė už karo ginklus“ (Mok 9:18).

Gyvybė krikščioniui nepalyginti brangesnė už materialinius dalykus. Žmogaus „gyvybė nuo turto nepriklauso“ (Lk 12:15). Jeigu ramiais žodžiais nepavyksta atkalbėti ginkluoto plėšiko nuo nusikaltimo, išmintingas krikščionis paklus šiam Jėzaus patarimui: „Nesipriešink piktam žmogui.“ Gal netgi teks atiduoti viską, ko tik užpuolikas pareikalaus (Mt 5:39, 40; Lk 6:29). * Aišku, geriausia išvis nepakliūti į plėšikų akiratį. Todėl nesipuikuojame savo pragyvenimo ištekliais ir stengiamės kaimynų akyse užsitarnauti taikingų Dievo Jehovos garbintojų reputaciją (1 Jn 2:16; Pat 18:10). Taip darydami sumažinsime tikimybę tapti smurtinio nusikaltimo auka.

Krikščionis atsižvelgia į kito sąžinę (Rom 14:21). Ne vienas bendratikis tikriausiai būtų šokiruotas sužinojęs, kad kuris nors bendruomenės narys savigynai laiko ginklą. Net jei įstatymai ir suteikia tokią teisę, iš meilės broliams ir sesėms pirmiausia žiūrėsime ne savo, o jų naudos, ir atsisakysime visko, dėl ko jie sukluptų (1 Kor 10:32, 33; 13:4, 5).

Krikščionis siekia būti pavyzdys kitiems (2 Kor 4:2; 1 Pt 5:2, 3). Jeigu bendruomenės narys, gavęs Šventuoju Raštu grįstą vyresniųjų patarimą, ir toliau turės ginklą apsisaugojimui nuo užpuolikų, jis nebus laikomas pavyzdingu. Bendruomenėje jis negaus atsakingų pareigų ar ypatingų tarnybos užduočių. Tą patį galima pasakyti ir apie krikščionį, kurio darbas reikalauja nešiotis šaunamąjį ginklą. Tokiam krikščioniui būtų daug geriau įsidarbinti kur nors kitur. *

Kiekvienam krikščioniui dera pačiam nuspręsti, kaip jis saugos savo bei šeimos narių gyvybę, turtą, taip pat kokį darbą dirbs. Tačiau savo sprendimus jis turėtų grįsti Biblijos principais, bylojančiais apie Dievo meilę ir išmintį. Todėl dvasiškai brandūs krikščionys, gerbiantys Jehovos nustatytus principus, nelaikys šaunamojo ginklo, kad apsigintų nuo kitų žmonių. Jie yra įsitikinę, kad jei pasitikės Dievu ir laikysis Biblijos principų, sulauks tikro saugumo, kuris tvers amžinai (Ps 97:10; Pat 1:33; 2:6, 7).

Didžiojo suspaudimo metu krikščionys pasitikės Jehova ir nebandys gintis patys.

^ pstr. 3 Krikščionis gali nuspręsti laikyti šaunamąjį ginklą, pavyzdžiui, pistoletą arba šautuvą, jeigu jis medžioja maistui ar turi apsiginti nuo žvėrių. Nenaudojamą ginklą geriausia laikyti saugiai užrakintoje vietoje neužtaisytą ir galbūt net išardytą. Šalyse, kur įsigyti ginklą draudžiama arba jo įsigijimas ir laikymas yra kaip nors reglamentuojamas, krikščionys turi paklusti įstatymams (Rom 13:1).

^ pstr. 2 Kaip reikėtų gintis nuo žagintojo, patariama žurnalo Atsibuskite! 1993 m. kovo 8 d. numeryje, p. 6–8 anglų kalba arba 1993 m. balandžio 8 d. numeryje, p. 6–8 rusų kalba.

^ pstr. 4 Daugiau apie tai, ar Jehovos liudytojui dera įsidarbinti ten, kur reikia nešiotis ginklą, skaitykite žurnalo Sargybos bokštas 2005 m. lapkričio 1 d. numeryje, p. 30–31, ir 1983 m. liepos 15 d. numeryje, p. 25–26 anglų kalba arba 1984 m. vasario 1 d. numeryje, p. 18–19 rusų kalba.