Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. liepa

Alisa

Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Turkija

Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Turkija

KRIKŠČIONYS pirmame amžiuje su „gerąja naujiena apie karalystę“ stengėsi pasiekti kuo daugiau žmonių (Mt 24:14). Kai kurie netgi keliavo į kitas šalis. Štai apaštalas Paulius savo misionieriškų kelionių metu uoliai darbavosi regione, šiandien priklausančiame Turkijai. * Praėjus maždaug dviem tūkstantmečiams, 2014-aisiais, šiame krašte vėl vyko ypatinga liudijimo kampanija. Kodėl ji buvo suorganizuota? Ir kas joje dalyvavo?

„KAS ČIA VYKSTA?“

Turkijoje gyvena apie 80 milijonų žmonių, bet skelbėjų čia yra šiek tiek daugiau nei 2800. Taigi vienam evangelizuotojui tenka maždaug 28 tūkstančiai šalies gyventojų. Tikriausiai įsivaizduoji, kad patys skelbėjai gali pakalbėti tik su nedaugeliu tenykščių. Minėtos kampanijos tikslas ir buvo per trumpą laiką pasiekti kiek įmanoma daugiau žmonių. Apie 550 turkiškai kalbančių brolių ir sesių iš svetur atkeliavo į Turkiją ir darbavosi drauge su vietiniais bendratikiais. Kokių pasiekta rezultatų?

Plačiai paliudyta. Viena Stambulo bendruomenė rašė: „Mus pamatę žmonės klausdavo: „Ar čia vyksta koks ypatingas renginys? Visur pilna Jehovos liudytojų!“ Bendruomenė iš Izmyro miesto rašė: „Vienas taksistas priėjo prie mūsų vyresniojo ir paklausė: „Kas čia vyksta? Jūs šitaip suaktyvėjot?“ Taigi evangelizacijos kampanija tikrai neliko nepastebėta.

Stefenas

Bendratikiams, atvykusiems iš kitų šalių, liudyti Turkijoje labai patiko. Stefenas Danijos sakė: „Kasdien galėjau skelbti žmonėms, kurie dar niekad nebuvo girdėję apie Jehovą. Jaučiau, kad iš tiesų garsinu Jehovos vardą.“ Žanas Davidas Prancūzijos rašė: „Vienoje gatvelėje liudijome ištisas valandas. Buvo nuostabu! Dauguma žmonių nežinojo Jehovos liudytojų. Beveik prie kiekvienų durų užsimegzdavo pokalbis, parodydavome kurį nors vaizdo siužetą ir palikdavome šeimininkui literatūros.“

Žanas Davidas (viduryje)

 550 kampanijos dalyvių vos per porą savaičių išplatino 60 tūkstančių leidinių! Buvo išties plačiai paliudyta.

Sužadintas skelbėjų uolumas. Kampanija padarė labai gerą įtaką vietiniams broliams ir sesėms. Daugelis panoro imtis visalaikės tarnybos. Per vienus metus nuo kampanijos pabaigos reguliariųjų pionierių skaičius Turkijoje išaugo beveik ketvirtadaliu.

Širin

Atvykusieji iš kitur irgi sakė, kad grįžę namo po kampanijos jautė didesnę paskatą skelbti gerąją naujieną. Sesė iš Vokietijos vardu Širin rašė: „Broliai Turkijoje nesivaržydami liudija neoficialiai. Man tai nelengva, nes esu drovi. Bet dalyvavimas specialiojoje kampanijoje, tenykščių brolių pavyzdys ir nuolatinė malda padėjo man padaryti tai, ko anksčiau nepajėgdavau. Aš netgi liudijau metro ir daviau žmonėms lankstinukų! Dabar jau nebesu tokia drovi.“

Johanesas

Johanesas Vokietijos sakė: „Pasimokiau gerų dalykų. Broliai Turkijoje labai nori dalytis tiesa su kuo daugiau žmonių. Jie liudija kiekviena proga. Nusprendžiau grįžęs į Vokietiją daryti tą patį. Dabar iš tiesų pasikalbu su daugiau žmonių nei anksčiau.“

Zeinep

Panašiai sakė ir sesė Zeinep Prancūzijos: „Ši kampanija labai paveikė mano tarnybą. Tapau drąsesnė ir labiau pasitikiu Jehova.“

Skelbėjai suartėjo vieni su kitais. Meilė ir vienybė tarp bendratikių iš įvairių šalių visiems paliko neišdildomą įspūdį. „Mes, vaizdžiai tariant, paragavome brolių svetingumo, – sakė Žanas Davidas ir pridūrė: – Jie priėmė mus kaip draugus ir šeimos narius, atvėrė mums savo namų duris. Žinojau, kad esame tarptautinė brolija, ne sykį skaičiau apie tai mūsų literatūroje. Bet dabar tai pats patyriau. Dar labiau didžiuojuosi galėdamas būti Jehovos garbintoju ir dėkoju jam už tokią neprilygstamą garbę.“

Klerė (viduryje)

 „Ar būtume iš Danijos, Prancūzijos, Vokietijos ar Turkijos, visi esame viena šeima. Dievas tarsi paėmė didžiulį trintuką ir nutrynė valstybių sienas“, – sakė Klerė Prancūzijos.

Stefani (viduryje)

Kita sesė iš Prancūzijos, vardu Stefani, pridūrė: „Specialioji kampanija padėjo suprasti, kad mus vienija ne kultūra ar kalba, bet visų mūsų meilė Jehovai.“

ILGALAIKĖ NAUDA

Daug kampanijos dalyvių iš užsienio, pamatę, kiek darbo dar laukia Turkijoje, panoro čia persikelti. Nemažai taip ir padarė. Tų brolių ir sesių įnašas labai vertingas.

Štai vienoje atokiai įsikūrusioje skelbėjų grupėje daugelį metų tebuvo vienas vyresnysis. Tik įsivaizduok, kaip visi 25 tos grupės nariai džiaugėsi, kai 2015-aisiais toje vietovėje apsigyveno šeši pagalbininkai iš Vokietijos ir Nyderlandų!

TARNYBA PRIEKINĖSE GRETOSE

Skelbėjai, persikėlę ten, kur labiau reikia evangelizuotojų, aišku, susiduria su tam tikrais sunkumais. Vis dėlto tarnyba jiems teikia labai daug džiaugsmo. Štai ką pasakoja tie, kas Turkijoje tarnauja jau kurį laiką.

Federikas

„Neturiu daug turto, prie kurio būčiau prisirišęs, todėl jaučiuosi laisvas ir galiu susitelkti į tai, kas svarbiausia“, – sako į penktą dešimtį įžengęs Federikas, vedęs brolis iš Ispanijos. Ar jis ir kitiems rekomenduotų tokią tarnybą? „Taip, žinoma, – sako jis ir priduria: – Kai išvyksti svetur turėdamas tikslą padėti žmonėms pažinti Jehovą, tu, galima sakyti, pavedi save į jo rankas. Tada kaip niekad aiškiai gali pajausti jo rūpinimąsi.“

Rudis

Netrukus šešiasdešimties sulauksiantis vedęs brolis Rudis, atvykęs iš Nyderlandų, sako: „Mums be galo gera tarnauti, taip sakant, priekinėse gretose ir dalytis tiesa su tiek daug žmonių, kurie jos dar negirdėjo. Matydamas, kokie  jie būna laimingi, kai priima tiesą, ir pats labai džiaugiuosi.“

Saša

Vokietijos atvykęs Saša, vedęs brolis, kuriam keturiasdešimt suvirš, sako: „Kaskart išėjęs į tarnybą, sutinku žmonių, iki tol niekad negirdėjusių tiesos. Tai, kad galiu duoti jiems galimybę pažinti Jehovą, man teikia didžiulį džiaugsmą.“

Atsuko

Ketvirtą dešimtį įpusėjusi Atsuko, ištekėjusi sesė iš Japonijos, sako: „Anksčiau labai norėjau, kad Armagedonas ateitų kuo greičiau. Bet kai persikėliau į Turkiją, dėkoju Jehovai, kad teberodo kantrybę. Kuo aiškiau matau, kaip Jehova viskam vadovauja, tuo labiau trokštu prie jo artintis.“

Rusijos atvykusi sesė Alisa, kuriai trisdešimt suvirš, sako: „Šitaip tarnaudama Jehovai, galiu patirti, koks jis geras“ (Ps 34:9 [34:8, Brb]). Ir priduria: „Jehova yra ne vien mano Tėvas, bet ir artimas Draugas. Įvairiomis aplinkybėmis galiu jį pažinti dar geriau. Mano gyvenimas kupinas džiugių akimirkų, tarnyboje patiriu daug gera ir jaučiu, kaip dosniai Dievas mane laimina.“

„PAŽVELKITE Į LAUKUS“

Specialioji liudijimo kampanija Turkijoje padėjo su gerąja žinia pasiekti labai daug žmonių. Tačiau priešaky dar plyti didžiuliai neliesti laukai. Broliai ir sesės, persikėlę į Turkiją, kasdien sutinka žmonių, nieko negirdėjusių apie Jehovą. Gal ir tu norėtum darbuotis tokioje vietovėje? Jei taip, raginame tave Jėzaus žodžiais: „Pakelkite akis ir pažvelkite į laukus – jie baltuoja prinokę pjūčiai“ (Jn 4:35). Ar tau pavyktų persikelti į tokį kraštą, kur laukai baltuoja ir yra prinokę pjūčiai? Jeigu manai, kad pavyktų, jau dabar imkis konkrečių veiksmų, kad tokį tikslą įgyvendintum. Būk tikras: jei suaktyvinsi tarnybą ir stengsiesi, kad geroji naujiena būtų paskleista „iki žemės pakraščių“, būsi palaimintas taip, kaip nė nesitikėjai (Apd 1:8).

^ pstr. 2 Žiūrėk brošiūros Pažinkime „puikųjį kraštą“ 32–33 puslapius.