Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. lapkritis

Sekime Jehovos teisingumo ir gailestingumo pavyzdžiu

Sekime Jehovos teisingumo ir gailestingumo pavyzdžiu

„Teiskite teisingai, būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems“ (ZCH 7:9).

GIESMĖS: 125, 88

1, 2. a) Kaip Jėzus žiūrėjo į Dievo Įstatymą? b) Kaip į Įstatymą žiūrėjo Raštų žinovai ir fariziejai?

JĖZUS labai brangino Mozės įstatymą. Ir nenuostabu, juk šį teisyną buvo davęs pats svarbiausias asmuo jo gyvenime – Tėvas Jehova. Kad Jėzus brangins Dievo Įstatymą, buvo išpranašauta Psalmyne. Ten rašoma: „Mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Įstatymą turiu širdyje!“ (Ps 40:9 [40:8, Brb]). Savo žodžiais ir darbais Jėzus parodė, kad Dievo Įstatymas yra tobulas, naudingas ir kad visa, kas jame parašyta, galiausiai bus įvykdyta (Mt 5:17–19).

2 Kaip tad Jėzui turėjo skaudėti širdį matant Rašto žinovų ir fariziejų elgesį! Dievo Įstatymą jie visaip iškraipydavo ir daugeliui sudarydavo įspūdį, kad jis pernelyg griežtas. Jėzus pripažino, kad kai kurių Įstatymo reikalavimų jie išties smulkmeniškai laikėsi. Jis sakė: „Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų, kmynų.“ Kas gi tuomet buvo negerai? Jėzus tęsė: „Apleidote tai, kas Įstatyme svarbiau – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“ (Mt 23:23). Jėzus, priešingai nei anie teisuoliai, aiškiai turėjo omenyje, kokia yra Įstatymo paskirtis ir ką jo reikalavimai atskleidžia apie Jehovos asmenybę.

3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

 3 Krikščionims Įstatymo sandora nebegalioja (Rom 7:6). Bet Jehova pasirūpino, kad Įstatymas būtų užrašytas jo Žodyje, Biblijoje, ir išliktų iki mūsų dienų. Kodėl? Tikrai ne tam, kad visa galva pasinertume į menkiausias jo detales, o kad suvoktume ir pritaikytume „tai, kas Įstatyme svarbiau“, – esminius principus, kuriais priesakai paremti. Pavyzdžiui, kokie principai glūdi įstatyme dėl prieglaudos miestų? Aname straipsnyje kalbėjome, ko pasimokome iš to, ką turėdavo daryti bėglys. O šiame straipsnyje aptarsime, ką iš to įstatymo sužinome apie Jehovą ir kaip mes galėtume juo sekti. Atsakysime į tris klausimus: kodėl galima sakyti, kad įstatymas dėl prieglaudos miestų byloja apie Jehovos gailestingumą? Ką iš jo suprantame apie Dievo požiūrį į gyvybę? Ir ką iš to įstatymo sužinome apie Jehovos teisingumą? Aptardami kiekvieną klausimą, stenkimės įžvelgti, kaip patys galėtume sekti savo dangiškuoju Tėvu. (Perskaityk Efeziečiams 5:1.)

PRIEGLAUDOS MIESTŲ VIETA BYLOJO APIE JEHOVOS GAILESTINGUMĄ

4, 5. a) Kas buvo padaryta, kad prieglaudos miestai būtų lengvai pasiekiami, ir kodėl tai buvo svarbu? b) Ką tai parodo apie Jehovą?

4 Visi šeši prieglaudos miestai buvo nesunkiai pasiekiami. Jehova įsakė atrinkti po lygiai miestų abiejose Jordano upės pusėse, kad bėglys iš bet kurios krašto vietovės galėtų greitai ir patogiai iki jų nusigauti (Sk 35:11–14). Keliai, vedantys į prieglaudos miestus, turėjo būti gerai prižiūrimi (Įst 19:3, Brb). Pasak vieno senovinio žydų veikalo, kryptį link tų miestų rodė specialūs kelio ženklai. Žmogui, netyčia ką nors užmušusiam, nereikėjo bėgti į kitą šalį, pas klaidatikius, kur ir pats būtų galėjęs tokiu tapti.

5 Žmogžudystės Jehova netoleravo ir buvo įsakęs už tokią nuodėmę bausti mirtimi. Bet į tuos, kurie užmušė kitą žmogų netyčia, jis žiūrėjo visai kitaip: buvo jiems gailestingas, atjautus, norėjo juos apsaugoti. Vienas Biblijos komentatorius apie įstatymą dėl prieglaudos miestų sakė: „Aiškiau ir paprasčiau negalėjo būti. Dievas visa taip sutvarkė dėl savo malonės.“ Jehova nėra beširdis teisėjas, tik ir laukiantis, kada galės nubausti savo tarnus. Ne, jis yra „turtingas gailestingumo“ (Ef 2:4).

6. Kuo fariziejų požiūris į gailestingumą skyrėsi nuo Jehovos?

6 Fariziejai, priešingai nei Jehova, gailestingumu tikrai netryško. Žydų rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad tą pačią klaidą žmogui jie atleisdavo daugiausia tris kartus. Jėzus, norėdamas parodyti, koks klaidingas jų  požiūris, papasakojo palyginimą apie fariziejų, kuris meldėsi šitaip: „Dieve, dėkoju tau, kad nesu toks kaip kiti žmonės: grobikai, neteisybės darytojai, svetimautojai arba kaip va šitas mokesčių rinkėjas.“ Pastarasis tuo momentu nuolankiai maldavo Dievą pasigailėjimo. Kokia Jėzaus palyginimo esmė? Fariziejai „visus kitus niekino“ ir nematė reikalo būti jiems gailestingi (Lk 18:9–14).

Ar „kelias“ į tavo atleidimą atviras ir gerai prižiūrėtas? Būk nuolankus ir pasiruošęs atleisti. (Žiūrėk 4–8 pastraipas.)

7, 8. a) Kaip gali sekti Jehova, kai kas nors tau prasikalsta? b) Kodėl, kad gebėtume atleisti, turime nepritrūkti nuolankumo?

7 Stenkimės būti ne kaip fariziejai, o kaip Jehova ir rodykime kitiems gailestį. (Perskaityk Kolosiečiams 3:13.) Viena, kaip galėtume tai daryti, – neatstumti tų, kas prašo mūsų atleidimo, nuo jų neatsiriboti (Lk 17:3, 4). Pamąstykime: „Ar noriai atleidžiu tiems, kurie man prasižengė, gal net ne vieną sykį? Ar nuoširdžiai trokštu atkurti su tokiu žmogumi taiką?“

8 Kai kiti prasikalsta ir prašo atleidimo, išbandomas mūsų nuolankumas. Fariziejams jo akivaizdžiai trūko, kitus jie laikė žemesniais už save. Bet mes, krikščionys, privalome nuolankiai laikyti kitus aukštesniais už save, vertais mūsų atleidimo (Fil 2:3). Pamąstykime: ar noriai sekame Jehovos pavyzdžiu? ar išlaikome nuolankumo išbandymą? Tegu „kelias“ į mūsų atleidimą būna atviras ir gerai prižiūrėtas. Būkime pasiruošę kuo greičiau atleisti ir neskubėkime įsižeisti (Mok 7:8, 9).

RODYDAMI PAGARBĄ GYVYBEI, NEUŽSITRAUKSIME KRAUJO KALTĖS

9. Kaip Jehova padėjo izraelitams įsisąmoninti, kad žmogaus gyvybė yra šventa?

9 Viena iš prieglaudos miestų paskirčių buvo apsaugoti izraelitus nuo nekalto kraujo praliejimo (Įst 19:10). Jehova brangina žmogaus gyvybę ir nekenčia „nekaltą kraują liejančių rankų“ (Pat 6:16, 17). Būdamas teisingas ir šventas, jis negali atsainiai žiūrėti net ir į tokius atvejus, kai žmogus užmušamas netyčia. Tai padaręs asmuo, aišku, sulaukdavo gailestingumo. Tačiau ne savaime: jam reikėjo pateikti savo bylą vyresniesiems ir, jeigu jie nuspręsdavo, kad tai iš tiesų nelaimingas atsitikimas, jis turėjo pasilikti prieglaudos mieste iki vyriausiojo kunigo mirties – gal netgi visą savo gyvenimą. Visa tai izraelitams padėjo įsisąmoninti, jog žmogaus gyvybė yra šventa. Iš pagarbos Gyvybės Šaltiniui jie privalėjo saugotis, kad dėl jų kaltės nekiltų pavojus artimo gyvasčiai.

10. Kaip, pasak Jėzaus, Raštų žinovai ir fariziejai parodė nebranginantys žmonių gyvybės?

10 Kitaip nei Jehova, Raštų žinovai ir fariziejai žmonių gyvybės nebrangino. Kodėl taip tvirtiname? Jėzus jiems pasakė: „Jūs paėmėte pažinimo raktą; patys nėjote ir įeinantiems trukdėte!“ (Lk 11:52). Tie vyrai, užuot padėję kitiems suprasti Dievo Žodį ir eiti keliu į amžiną gyvenimą, kreipė juos tolyn nuo „gyvenimo Vedlio“ Jėzaus, stūmė į amžiną pražūtį (Apd 3:15). Išdidumo ir savanaudiškumo  užvaldytiems Raštų žinovams ir fariziejams visai nerūpėjo paprastų žmonių gyvybė ir gerovė. Kaip beširdiška ir negailestinga!

11. a) Kas liudijo, kad apaštalo Pauliaus požiūris į gyvybę yra toks kaip Dievo? b) Kas padės mums tarnyboje būti uoliems kaip Paulius?

11 Iš ko matysis, kad esame panašūs ne į Raštų žinovus ir fariziejus, o į Jehovą? Turime labai gerbti ir branginti gyvybės dovaną. Tokio požiūrio laikėsi ir apaštalas Paulius. Jis uoliai skelbė gerąją naujieną apie Karalystę, todėl galėjo pasakyti: „Esu švarus – nekaltas dėl niekieno kraujo.“ (Perskaityk Apaštalų darbų 20:26, 27.) Aišku, tarnauti evangelizuotoju Paulių labiausiai skatino ne kaltės ar pareigos jausmas, o meilė žmonėms. Jam buvo brangi jų gyvastis (1 Kor 9:19–23). Mes irgi turime ugdytis tokį kaip Jehovos požiūrį į gyvybę. Dievas nori, „kad visi turėtų galimybę atgailauti“ (2 Pt 3:9). Ar to nori ir tu? Jeigu širdyje jausi gailestį ir meilę žmonėms, stengsiesi kuo uoliau skelbti gerąją naujieną ir tai teiks tau dar daugiau džiaugsmo.

12. Kodėl Jehovos garbintojai turi rūpintis savo ir kitų saugumu?

12 Kad mūsų požiūris į gyvybę toks kaip Jehovos, parodysime ir rūpindamiesi savo bei kitų saugumu. Privalu laikytis saugumo reikalavimų, kai vairuojame automobilį ar dirbame kokį nors darbą, taigi ir tada, kai prisidedame prie Karalystės salių statybos, remonto ar kai keliaujame į kokį teokratinį renginį. Ir atminkime, kad žmonių saugumas ir sveikata visada svarbiau už sutaupytą laiką ar pinigus. Jehova visuomet elgiasi teisingai ir mes norime būti tokie kaip jis. Rūpintis savo pačių ir bendratikių saugumu ypač turi vyresnieji (Pat 22:3). Jeigu vyresnysis primena tau laikytis darbo saugos taisyklių, klausyk jo (Gal 6:1). Gyvybę brangink taip kaip Jehova ir neužsitrauksi kraujo kaltės.

KAIP SPRĘSTI BYLAS

13, 14. Kaip Izraelio seniūnai galėjo rodyti tokį kaip Jehovos teisingumą?

13 Jehova buvo prisakęs Izraelio tautos seniūnams laikytis aukštų jo teisingumo normų. Ėmęsi nagrinėti bylą žmogaus, netyčia užmušusio kitą, jie pirmiausia turėjo sužinoti visus faktus. Prieš nuspręsdami, ar asmuo vertas pasigailėjimo, jie taip pat turėjo atsižvelgti į jo motyvus, požiūrį ir ankstesnį elgesį. Kad įvykdytų Dievo teisingumą, seniūnams reikėjo išsiaiškinti, ar bėglys neatėmė kitam gyvybės „iš pykčio“ ir ar nebuvo piktadarystės suplanavęs. (Perskaityk Skaičių 35:20–24.) Jeigu buvo įvykio liudininkų, reikėjo mažiausiai dviejų asmenų parodymų, kad žmogžudystė būtų pripažinta tyčine ir kaltinamasis būtų pasmerktas myriop (Sk 35:30).

14 Tautos seniūnai, išsiaiškinę visus faktus, turėjo pasitelkti įžvalgą ir spręsdami bylą atsižvelgti ne vien į tai, žmogus padarė, bet ir kodėl tai įvyko. Jie turėjo suvokti, kokia žmogaus nuostata, kokie motyvai. Svarbiausia, seniūnams reikėjo šventosios dvasios, padedančios būti įžvalgiems, gailestingiems ir teisingiems kaip Jehova (Iš 34:6, 7).

15. Kuo skyrėsi Jėzaus ir fariziejų požiūris į nusidėjėlius?

15 Fariziejams gailestingumas buvo svetimas: jie žiūrėjo vien į patį nusikaltimą ir nesistengė įžvelgti, kas nusidėjėlio širdyje. Kai fariziejai pamatė Jėzų vaišėse, surengtose pas Matą, apaštalų paklausė: „Kodėl jūsų mokytojas valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“ Jėzus jiems atsakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Tad eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.’ Juk aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Mt 9:9–13). Ar tai reiškia, kad į sunkias nuodėmes Jėzus žiūrėjo pro pirštus? Tikrai ne. Jėzus dažnai  ragindavo žmones gręžtis nuo savo nuodėmių ir atgailauti. Tai buvo labai svarbus jo skelbiamos žinios aspektas (Mt 4:17). Jėzus tiesiog įžvelgė, kad tame „mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių“ būryje yra tokių, kurie nori keistis. Į Mato namus jie buvo atėję ne vien dėl vaišių, bet ir dėl to, kad sekė Jėzumi (Mk 2:15). Deja, dauguma fariziejų į tokius žmones žiūrėjo visai kitaip nei Jėzus. Nors tvirtino, jog garbina teisingąjį ir gailestingąjį Dievą, fariziejai nebuvo į jį panašūs ir savo tautiečius laikė beviltiškais nusidėjėliais.

16. Ką turi išsiaiškinti teisminis komitetas?

16 Jehova „myli, kas teisinga“, ir krikščionių bendruomenės vyresnieji privalo sekti jo pavyzdžiu (Ps 37:28). Visų pirma, jie turi nuodugniai ištirti ir išsiklausinėti, ar iš tikrųjų buvo padaryta nuodėmė. Jei taip, vyresnieji reikalą turi spręsti vadovaudamiesi Šventajame Rašte išdėstytomis gairėmis (Įst 13:13–15 [13:12–14, Brb]). Broliams, sudarantiems teisminį komitetą, būtina įsitikinti, ar sunkiai nusidėjęs krikščionis tikrai atgailauja. Kartais tai gali būti ne taip akivaizdu. Atgaila matysis iš to, kaip žmogus žiūri į savo nuodėmę ir kokia jo širdies nuostata (Apr 3:3). Kad asmuo sulauktų gailestingumo, atgaila yra būtina. *

17, 18. Kas vyresniesiems padės įžvelgti, ar nusidėjusio krikščionio atgaila nuoširdi? (Žiūrėk nuotrauką straipsnio pradžioje.)

17 Priešingai nei Jehova ir Jėzus, vyresnieji negali matyti, kas kito žmogaus širdyje. Jeigu tau pavesta ganyti krikščionių bendruomenę, kaip galėtum įsitikinti, ar asmens atgaila išties nuoširdi? Pirma, melsk Jehovą išminties ir įžvalgos (1 Kar 3:9, Brb). Antra, patyrinėk Dievo Žodį ir ištikimojo vergo paruoštus leidinius, kad atskirtum „liūdesį Dieve“ – tikrą atgailą – nuo „pasaulio liūdesio“ (2 Kor 7:10, 11). Atkreipk dėmesį, kaip Biblijoje apibūdinami tie, kas dėl savo klaidų atgailavo, ir tie, kas neatgailavo; paanalizuok, ką jie mąstė, kaip jautėsi, kaip elgėsi.

18 Trečia, stenkis įsijausti į nusidėjusio bendratikio padėtį. Pamąstyk, kokioje aplinkoje jis užaugo, kodėl tam tikrais klausimais apsisprendė vienaip ar kitaip, kokių sunkumų ir ribotumų turi. Apie krikščionių bendruomenės galvą Jėzų Šventajame Rašte seniai buvo išpranašauta: „Jis teis ne pagal išorę, spręs ne pagal nuogirdas. Pagal teisumą jis teis vargšus, nešališkai spręs krašto vargdienių bylas“ (Iz 11:3, 4). Jūs, vyresnieji, esate Jėzaus įgalioti ganytojai ir jis tikrai padės jums spręsti bylas teisingai ir gailestingai (Mt 18:18–20). Kokie dėkingi esame už rūpestingus bendruomenės prižiūrėtojus, kurie stengiasi sekti Jėzumi! Kaip vertiname jų pastangas mokyti mus rodyti vienas kitam gailestį ir elgtis teisingai!

19. Ko tave pamoko įstatymas dėl prieglaudos miestų?

19 Kadaise per Mozės įstatymą žmonės galėjo įgyti „pažinimo ir tiesos pagrindus“ – sužinoti apie Jehovą ir jo teisingus principus (Rom 2:20). Nors šiandieną to Įstatymo nebeprivalome laikytis, vis tiek galime pasisemti iš jo daug naudos. Pavyzdžiui, įstatymas dėl prieglaudos miestų vyresniuosius pamoko, kaip svarbu spręsti bylas teisingai, ir kiekvienam iš mūsų primena, kad turime būti „maloningi ir gailestingi vieni kitiems“ (Zch 7:9). Jehova nesikeičia. Kaip senovėje, taip ir šiandien teisingumas ir gailestingumas jam yra labai svarbūs. Kokia mums garbė, kad esame sukurti panašūs į Dievą, kad galime jį šlovinti, sekti jo pavyzdžiu ir rasti pas jį prieglobstį!

^ pstr. 16 Skaityk straipsnį su rubrika „Skaitytojų klausimai“ 2006 m. rugsėjo 15 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 30.