Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. lapkritis

„Dosnus žmogus bus laiminamas“

„Dosnus žmogus bus laiminamas“

AUKOJIMAS jau nuo seno yra svarbi Jehovos garbinimo dalis. Izraelitai atnašaudavo Dievui gyvulius, o krikščionys nuo pat bendruomenės įsikūrimo Jehovą šlovina savo „gyriaus auka“. Žinoma, yra ir kitokių Dievui patinkamų aukų (Hbr 13:15, 16). Duodami Jehovai ką nors vertinga, žmonės patiria tikrą džiaugsmą ir yra jo laiminami. Štai keletas pavyzdžių.

Senovėje gyvenusi dievobaiminga izraelitė Ona troško susilaukti vaikelio, tačiau buvo nevaisinga. Maldoje ji pasižadėjo: „Viešpatie, jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, atiduosiu jį tau [...] visoms jo gyvenimo dienoms“ (1 Sam 1:10, 11). Netrukus moteris pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Samueliu. Vos jį nujunkiusi, Ona įvykdė savo įžadą – atvedė berniuką į padangtę. Už pasiaukojamą dvasią Ona buvo palaiminta: Jehova davė jai dar penkis vaikus, o pirmagimis Samuelis tapo pranašu ir vienu Biblijos rašytojų (1 Sam 2:21).

Mes, kaip kadaise Ona ir Samuelis, irgi galime paskirti savo gyvenimą dievatarnystei. Laikome tai didžiule garbe. Jėzus pažadėjo, kad už visa, ką dėl Jehovos darome, būsime dosniai apdovanoti (Mk 10:28–30).

Kitas pavyzdys – pirmame amžiuje gyvenusi krikščionė Dorkadė. Ji nemažai dėl kitų aukojosi, „darė daug gerų darbų ir nešykštėjo gailestingumo dovanų“, tad pelnė gerą vardą. Deja, „ji susirgo ir numirė“. Bendratikiai dėl to labai sielvartavo. Išgirdę, kad netoliese esančiame mieste lankosi apaštalas Petras, jie maldavo jį kuo skubiau atvykti. Tik pagalvok, kaip broliai ir sesės džiaugėsi, kai Petras Dorkadę prikėlė! Tai pirmasis Biblijoje paminėtas prikėlimo stebuklas, padarytas apaštalų rankomis (Apd 9:36–41). Tos krikščionės geradarysčių Dievas tikrai nepamiršo (Hbr 6:10). Pasakojimą apie Dorkadės dosnumą jis išsaugojo savo Žodyje, kad mes galėtume sekti puikiu jos pavyzdžiu.

Apaštalas Paulius irgi paliko gražų pasiaukojimo pavyzdį. Kitiems jis negailėjo nei laiko, nei dėmesio. Bendratikiams Korinte apaštalas rašė: „Aš savo ruožtu kuo mieliausiai eikvosiu, ką turiu, ir pats leisiuosi išeikvojamas jūsų sielų labui“ (2 Kor 12:15). Paulius iš savo patirties suprato štai ką: aukodamasis dėl kitų ne vien jauti vidinį pasitenkinimą, bet ir pelnai Jehovos pritarimą bei palaiminimą, o tai yra nepalyginti svarbiau (Apd 20:24, 35).

Taigi Dievas labai džiaugiasi, kai Karalystės labui ir bendratikių gerovei skiriame savo laiką ir jėgas. O kaip dar galėtume paremti žinios apie Karalystę skelbimo darbą ir teikti šlovę Jehovai? Savo materialinėmis aukomis. Jos panaudojamos pasauliniam evangelizacijos darbui plėsti, misionieriams bei kitiems specialiesiems visalaikiams tarnams išlaikyti. Lėšų reikia literatūros ir vaizdo medžiagos rengimui bei vertimui. Be to, mūsų savanoriškomis aukomis finansuojama pagalba nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių, taip pat Karalystės salių statyba. Neabejokime, kad „dosnus žmogus bus laiminamas“ (Pat 22:9). Bet svarbiau yra tai, kad aukodami Jehovai, ką turime geriausia, jį didžiai pagerbiame (Pat 3:9).