Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. lapkritis

Ar ieškai prieglobsčio pas Jehovą?

Ar ieškai prieglobsčio pas Jehovą?

„Savo tarnų gyvastį Jehova atperka. Kurie prie jo glaudžiasi, bus rasti be kaltės“ (PS 34:22, NW).

GIESMĖS: 8, 54

1. Kaip dėl įgimtos nuodėmės neretai jaučiasi daugelis Dievo tarnų?

„VARGŠAS aš žmogus!“ – kadaise rašė apaštalas Paulius (Rom 7:24). Tokius ar panašius žodžius ištarė ir daugelis kitų ištikimų Dievo tarnų. Mus visus vargina įgimta nuodėmė. Širdyje, aišku, trokštame daryti tai, kas patinka Jehovai, bet mūsų darbai neretai rodo ką kita. Tada turbūt jaučiamės prislėgti. Kai kurie krikščionys, sunkiai nusidėję, netgi mano, kad Dievas jiems niekada nebeatleis.

2. a) Kokį priminimą randame Psalmyno 34:22? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje? (Skaityk rėmelį „ Pranašiška reikšmė ar praktinė pamoka?“)

2 Bet Šventasis Raštas mums primena, kad jeigu ieškome prieglobsčio pas Jehovą, neturime leistis kaltės jausmo užvaldomi. (Perskaityk Psalmyno 34:22, NW. *) O kaip galime prie Jehovos glaustis? Ką privalu daryti, kad Jehova būtų mums gailestingas ir atleistų nuodėmes? Kad atsakytume į šiuos klausimus, pakalbėkime apie senovės Izraeliui duotą įstatymą dėl prieglaudos miestų. Žinoma, jo laikytis buvo privaloma tik iki 33 m. e. metų Sekminių – kol galiojo Įstatymo  sandora. Tačiau atminkime, kad Įstatymą davė Jehova, todėl gilindamiesi į įsakus dėl prieglaudos miestų galime daug sužinoti apie jo požiūrį į nuodėmę, nusidėjėlius ir atgailą. Pirmiausia aptarkime, kokia buvo prieglaudos miestų paskirtis ir kaip jie funkcionavo.

„PASIRINKITE PRIEGLAUDOS MIESTUS“

3. Kaip senovės Izraelyje būdavo elgiamasi su tais, kurie tyčia užmušdavo kitą žmogų?

3 Į kraujo praliejimą senovės Izraelyje Jehova žiūrėjo labai rimtai. Jei kas tyčia užmušdavo kitą žmogų, artimiausias aukos giminaitis – „keršytojas už kraują“ – turėdavo įvykdyti žudikui mirties bausmę (Sk 35:19). Šitaip būdavo atperkamas nekaltai pralietas kraujas. Toks įstatymas saugojo Pažadėtąją žemę nuo suteršimo. Jehova buvo pasakęs: „Nesuterškite krašto, kuriame gyvenate. [...] Kraujo praliejimas suteršia kraštą“ (Sk 35:33, 34).

4. Ką turėdavo daryti žmogus, netyčia atėmęs kitam gyvybę?

4 O kaip būdavo tada, jeigu kas nors praliedavo kito kraują netyčiomis? Toks žmogus, nors niekam pakenkti ir neketino, vis tiek užsitraukdavo kraujo kaltę (Pr 9:5). Jehova, būdamas gailestingas, leisdavo tokiems bėgti į vieną iš šešių prieglaudos miestų ir ten saugiai pasislėpti nuo keršytojo už kraują. Prieglaudos mieste žmogus turėdavo likti iki vyriausiojo kunigo mirties (Sk 35:15, 28).

5. Kodėl galime tvirtinti, kad įstatymas dėl prieglaudos miestų padeda mums geriau pažinti Jehovą?

5 Išrinkti prieglaudos miestus buvo įsakęs Jehova. Štai jo žodžiai Jozuei: „Sakyk izraelitams: ‘Pasirinkite prieglaudos miestus’“ (Joz 20:1, 2, 7, 8). Tuos miestus Jehova pašventino, kitaip sakant, suteikė jiems ypatingą statusą. Pagalvokime: ką tokia tvarka atskleidžia apie Dievo gailestingumą ir apie tai, ką šiandien turime daryti, kad rastume pas jį prieglobstį?

„[JIS TURĖS] PATEIKTI SAVO BYLĄ TO MIESTO SENIŪNAMS“

6, 7. a) Koks būdavo seniūnų vaidmuo sprendžiant bylą žmogaus, netyčia užmušusio kitą? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kas būtų galėję nutikti, jei bėglys nebūtų kreipęsis į seniūnus?

6 Netyčia atėmęs kitam gyvybę, žmogus iškart turėdavo bėgti į prieglaudos miestą ir, „sustojęs prie miesto vartų, pateikti savo bylą to miesto seniūnams“. Šie turėdavo mielai jį priimti (Joz 20:4). Po kurio laiko tą žmogų išsiųsdavo pas seniūnus miesto, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, kad jie bylą išspręstų. (Perskaityk Skaičių 35:24, 25.) Tik jeigu seniūnai nustatydavo, jog žmogžudystė tikrai netyčinė, bėglys būdavo sugrąžinamas į prieglaudos miestą.

7 Kodėl būtinai reikėdavo kreiptis į seniūnus? Dėl poros priežasčių: kad Izraelio tauta liktų tyra, be kaltės ir kad tas žmogus galėtų patirti Jehovos gailestingumą ir likti gyvas. Vienas biblistas rašė, kad jei bėglys nebūtų laikęsis nustatytos tvarkos, „būtų statęs į pavojų savo gyvybę. [...] Jo kraujas būtų kritęs ant jo paties galvos, nes nesinaudojo Dievo suteikta apsauga.“ Žmogus privalėjo bėgti į kurį nors iš prieglaudos miestų, prašyti seniūnų pagalbos ir daryti, ką jie nurodys. Antraip artimiausias nužudytojo giminaitis, turintis teisę atkeršyti už pralietą kraują, būtų galėjęs atimti jam gyvybę.

8, 9. Kodėl sunkiai nusidėjęs krikščionis turi kreiptis pagalbos į vyresniuosius?

8 O kaip yra šiandien? Krikščioniui, padariusiam sunkią nuodėmę, būtina prašyti bendruomenės vyresniųjų, kad padėtų  jam atkurti gerus santykius su Jehova. Kodėl tai šitaip svarbu? Visų pirma, tokią tvarką įvedė Jehova. Kad vyresnieji turi nagrinėti atvejus, kai kuris nors bendruomenės narys padaro sunkią nuodėmę, aiškiai užrašyta Biblijoje (Jok 5:14–16). Antra, ši tvarka padeda nusidėjėliui atgauti Jehovos malonę ir daugiau nebenuodėmiauti (Gal 6:1; Hbr 12:11). Trečia, vyresnieji yra specialiai parengti, kad gebėtų atgailaujantį asmenį paguosti, numalšinti jo skausmą ir savigraužą. Ne veltui Jehova tokius prižiūrėtojus vadina „prieglobsčiu nuo audros“ (Iz 32:1, 2). Argi tai neliudija, koks gailestingas mums yra Dievas?

9 Nemažai Dievo tarnų, pasikalbėję su vyresniaisiais ir priėmę jų pagalbą, pajautė didelį palengvėjimą. Štai vienas pavyzdys. Brolis vardu Danielis sunkiai nusidėjo, tačiau iškart į vyresniuosius nesikreipė. Prabėgo keli mėnesiai. Jis prisipažįsta: „Kadangi buvo praėję tiek laiko, maniau, jog dabar vyresnieji jau niekaip man nebepagelbės. Bet vis kamavo baimė, kad yla vieną dieną išlįs iš maišo. Su nerimu laukiau, kokios bus mano poelgio pasekmės. Kiekvienos maldos pradžioje jausdavau turįs pirmiausia atsiprašyti Jehovos už tai, ką buvau padaręs.“ Galiausiai Danielis kreipėsi į vyresniuosius pagalbos. Brolis sako: „Aišku, bijojau jiems viską pasakyti. Bet kai pasakiau, atrodė, lyg kas nors būtų nukėlęs man nuo pečių didžiulę naštą. Dabar jaučiu, kad niekas nebetrukdo man artintis prie Jehovos maldoje.“ Danielis džiaugiasi turįs švarią sąžinę. Neseniai jis buvo paskirtas bendruomenės patarnautoju.

„[JIS] TURĖS BĖGTI Į VIENĄ ŠIŲ MIESTŲ“

10. Ko žmogus, netyčia užmušęs kitą, turėjo skubiai imtis, kad sulauktų gailestingumo?

10 Kad sulauktų gailestingumo, žmogus, netyčia nužudęs kitą, turėjo bėgti į prieglaudos miestą nedelsdamas. (Perskaityk Jozuės 20:4.) Sunku būtų įsivaizduoti jį kur nors lūkuriuojantį ar ramiai sau kulniuojantį link kelionės tikslo. Jis turėjo kuo greičiau pasiekti prieglaudos  miestą ir tenai pasilikti, juk nuo to priklausė jo gyvybė. Žmogui, žinoma, teko aukotis: palikti savo jaukius namus, darbą, apsigyventi naujoje vietoje be teisės kur nors iškeliauti iki vyriausiojo kunigo mirties * (Sk 35:25). Tačiau tokius nepatogumus jis privalėjo iškęsti. Išėjęs už prieglaudos miesto ribų, bėglys būtų parodęs, kad dėl pralieto kraujo nėmaž nesikremta, be to, būtų rizikavęs savo paties gyvybe.

11. Iš ko matysis, kad atgailaujantis krikščionis vertina Jehovos gailestingumą?

11 Panašiai yra ir šiandien. Kad sunkiai nusidėjusiam krikščioniui būtų parodytas gailestingumas, jis nedelsdamas turi kai ko imtis. Jam reikia visiškai atsižadėti blogų darbų. Tai reiškia bėgti tiek nuo didelių nuodėmių, tiek nuo tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir mažos, bet gali privesti prie rimto nusižengimo. Štai kaip apaštalas Paulius aprašė Korinto krikščionių atgailą: „Liūdesys Dieve sukėlė jumyse tokį didelį sujudimą, tokį apsivalymą, tokį pasipiktinimą, tokią baimę, tokį ilgesį, tokį uolumą, tokį norą ištaisyti negerovę!“ (2 Kor 7:10, 11). Uolios pastangos palikti nuodėmingą kelią bylos, kad žmogus nežiūri į savo prasikaltimus pro pirštus ir nemano, kad Jehovos gailestingumo jis nusipelno savaime.

12. Ką krikščionis turi būti pasiryžęs paaukoti, kad neprarastų Dievo malonės?

12 Kad vėl neįklimptų į nuodėmę ir neprarastų Dievo malonės, krikščionis turi būti pasiryžęs paaukoti net ir tai, kas jam brangu ar malonu (Mt 18:8, 9). Pavyzdžiui, jeigu tavo draugai skatintų tave daryti, kas Jehovai nepatinka, ar liausiesi su jais bičiuliautis? Jeigu jauti, kad gerdamas alkoholinius gėrimus gali greit prarasti saiką, ar sąmoningai vengi situacijų, kuriose kiltų pagunda išgerti daugiau, nei derėtų? Jeigu kovoji su amoraliais geismais, ar vengi filmų, interneto svetainių ir bet kokios veiklos, kuri galėtų sužadinti netyras mintis? Nepamirškime: kad ir ką turėtume paaukoti norėdami likti Jehovai ištikimi, gauname daugiau, negu prarandame. Juk ar gali būti kas blogiau nei jausti, kad netekome Dievo malonės ir kad jis mus apleido? Ir, kita vertus, kas gali būti geriau nei jausti Jehovos „amžiną meilę“? (Iz 54:7, 8)

„JIE BUS PRIEGLAUDA“

13. Kodėl bėglio gyvenimas prieglaudos mieste galėjo būti saugus ir laimingas?

13 Pasiekęs prieglaudos miestą, bėglys būdavo saugus. Apie tuos miestus Jehova pasakė: „Jie bus prieglauda“ (Joz 20:2, 3). Dievas nereikalavo, kad žmogų, netyčia užmušusį kitą, darsyk už tai teistų. Be to, kraujo keršytojui nebuvo leidžiama įžengti į prieglaudos miestą, kad atimtų bėgliui gyvybę. Jehovos globoje tas žmogus galėjo jaustis visiškai saugus ir nebijoti keršto. Paminėtina ir tai, kad prieglaudos miestai nebuvo kalėjimas. Bėglys ten galėjo dirbti, būti naudingas visuomenės narys ir ramia širdimi tarnauti Jehovai. Jo gyvenimas ir toliau galėjo būti laimingas ir prasmingas.

Būk tikras – Jehova yra labai atlaidus. (Žiūrėk 14–16 pastraipas.)

14. Kuo gali būti tikras atgailaujantis krikščionis?

14 Kai kuriuos sunkiai nusidėjusius Dievo tarnus dar ilgą laiką tarsi kokie kalėjimo pančiai kausto kaltės jausmas. Nors parodė nuoširdžią atgailą, jie galbūt mano, kad Jehovos akyse amžinai liks susitepę. Jei ir tu taip jautiesi, nepamiršk štai ko: kai Jehova atleidžia, nuodėmių jis nebeatmena. Savęs kaltinti tikrai nebėra reikalo. Apie tai mąstė ir anksčiau  minėtas Danielis. Vyresnieji suteikė jam dvasinę pagalbą ir padėjo atgauti švarią sąžinę. Brolis sakė: „Jaučiausi taip, tarsi po ilgo laiko būčiau įkvėpęs gurkšnį gaivaus oro. Kai viskas buvo tinkamai sutvarkyta, galėjau nebesigraužti dėl savo nuodėmės. Ji liko praeityje. Jehova, kaip ir yra sakęs, paima tavo naštas ir nusviedžia toli toli. Daugiau niekada jų nebepamatysi.“ Prieglaudos mieste bėgliui nebereikėjo nuogąstauti, ar kartais jo netyko kraujo keršytojas. Panašiai ir mums nereikia baimintis, kad Jehova, sykį atleidęs kaltę, ieškos dingsties vėl ją priminti ar mus nubausti. (Perskaityk Psalmyno 103:8–12.)

15, 16. Kuo galime būti tikri, apmąstydami Jėzaus kaip Išpirkėjo ir Vyriausiojo Kunigo vaidmenį?

15 Neabejoti Jehovos gailestingumu mes turime net kur kas svaresnę priežastį nei kadaise izraelitai. Prisiminkime apaštalą Paulių. Jis sakėsi esąs vargšas žmogus, nes nesugeba tobulai paklusti Jehovai. Tačiau netruko pridurti: „Dėkui Dievui – per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!“ (Rom 7:25). Ką Paulius turėjo omenyje? Jam nuolat reikėjo grumtis su nuodėme. Iš galvos apaštalui neišėjo ir sunkūs nusižengimai, padaryti praeityje. Bet jis už viską atgailavo ir buvo tikras, kad dėl Jėzaus aukos Jehova jam atleido. Dėl išpirkos mes visi galime turėti švarią sąžinę ir vidinę ramybę (Hbr 9:13, 14). Be to, kaip Vyriausiasis Kunigas, Jėzus „gali galutinai išgelbėti tuos, kurie per jį artinasi prie Dievo, nes yra amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Hbr 7:24, 25). Senovės Izraelyje vyriausiojo kunigo tarnyba žmonėms primindavo, kad Jehova atleidžia jų kaltes. Vyriausiojo Kunigo Jėzaus tarnyba – nepalyginti pranašesnė, todėl irgi esame tikri, kad, Biblijos žodžiais tariant, patirsime gailestingumą ir rasime malonę susilaukti pagalbos reikiamu metu (Hbr 4:15, 16).

16 Taigi, kad Jehova būtų mūsų prieglobstis, reikia tikėti Jėzaus išpirkos galia. Bet neapsiribok mintimi, jog ta išpirka sumokėta už visą žmoniją. Tikėk, kad ji sumokėta ir už tave asmeniškai (Gal 2:20, 21). Tikėk, kad išpirka padengia tavo kaltes, kad dėl jos tu turi viltį gyventi amžinai. Jėzaus auka yra Jehovos dovana tau.

17. Kodėl tu nori, kad tavo prieglobstis būtų pas Jehovą?

17 Įstatymas dėl prieglaudos miestų puikiai byloja apie Jehovos gailestingumą. Iš jo suprantame, kokia brangi yra žmogaus gyvybė, koks svarbus bendruomenės vyresniųjų vaidmuo ir ką daryti nusidėjėlį turi skatinti tikra atgaila. Šis aptarimas taip pat priminė, kad Jehova yra labai atlaidus ir kad tuo galime nė kiek neabejoti. Ar tavo prieglobstis yra pačioje saugiausioje vietoje – pas Jehovą? (Ps 91:1, 2) Kitame straipsnyje pakalbėsime, kaip įstatymas dėl prieglaudos miestų gali padėti mums sekti tobulu Jehovos teisingumo ir gailestingumo pavyzdžiu.

^ pstr. 2 Žiūrėk teminę citatą straipsnio pradžioje.

^ pstr. 10 Pasak žydų istorijos žinovų, labai tikėtina, kad bėglio šeima galiausiai irgi persikeldavo į prieglaudos miestą.