Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. kovas

Būk tikras draugas net kai draugystei kyla pavojus

Būk tikras draugas net kai draugystei kyla pavojus

Džanis ir Mauricijus džiaugiasi jau penkis dešimtmečius trunkančia draugyste. Vis dėlto sykį ji vos neiširo. Mauricijus pasakoja: „Išgyvenau sunkų laikotarpį ir padariau rimtų klaidų. Todėl vienas nuo kito nutolome.“ Džanis priduria: „Mauricijus buvo mano pirmasis Biblijos mokytojas. Jis tapo artimu draugu, gyvenime rodančiu man kryptį. Tad sužinojęs, ką jis padarė, negalėjau tuo patikėti. Supratau, kad nuo šiol mūsų keliai išsiskirs. Atrodė, visas mano gyvenimas dūžta į šipulius. Jaučiausi toks vienišas.“

TVIRTA draugystė neužsimezga savaime. Tai suprasdami gerus draugus mes branginame. Tačiau jei mūsų draugystei iškiltų pavojus, ko galėtume imtis, kad ji neiširtų? Senovės laikais artimai kai kurių asmenų bičiulystei irgi atsirado nemenkų kliūčių. Biblijoje užrašyti pasakojimai apie tuos žmones gali mus daug ko pamokyti.

KAI DRAUGAS SUKLYSTA

Dovydas, savo gyvenime buvęs ir piemeniu, ir karaliumi, išties turėjo gerų draugų. Veikiausiai pirmas tau į galvą ateina Jehonatanas (1 Sam 18:1). Kitas Dovydui artimas žmogus buvo Natanas, Dievo pranašas. Šventajame Rašte konkrečiai nepasakyta, kada jiedu susipažino. Tačiau ši pažintis išaugo į tvirtą draugystę. Dovydas Natanu labai pasitikėjo, vertino jo kaip draugo ir Dievo dvasios vedamo vyro nuomonę. Todėl pranašui karalius atskleidė savo troškimą pastatyti Jehovai šventyklą (2 Sam 7:2, 3).

Tačiau vėliau jų bičiulystei iškilo grėsmė. Dovydas svetimavo su Batšeba, negana to, pasmerkė žūti jos vyrą Ūriją (2 Sam  11:2–21). Kas nutiko gerajam karaliui Dovydui? Juk metų metus jis buvo ištikimas Jehovai, laikėsi teisingumo. O dabar taip sunkiai nusidėjo! Ar karalius nesuvokė, į kokią rimtą bėdą įklimpo? Nejaugi manė, kad pavyks nuo Dievo viską nuslėpti?

Ko tokioje nepavydėtinoje padėtyje imsis Natanas? Galbūt lauks, kol kas nors kitas ryšis pasikalbėti su Dovydu apie jo klaidą? Gi buvo ir daugiau žinančių apie sąmokslą prieš Ūriją. Kam dabar veltis į šį reikalą ir gadinti gerus santykius su draugu? Be to, Natanas ir savo gyvybę stumtų į pavojų, juk tas pats draugas ką tik pražudė niekuo nekaltą Ūriją!

Vis dėlto Natanas buvo Dievo atstovas ir turėjo perduoti jo žodžius. Pranašas suprato, jog dabar tylėti nevalia. Jis negalėjo leisti, kad Dovydo klaida suardytų jųdviejų draugystę. Ramybės Natanui nebūtų davę ir sąžinės priekaištai. Jo draugas žengė klystkeliu ir Jehovai tai labai nepatiko. Karaliui reikėjo kuo greičiau atitaisyti savo santykius su Dievu. Taip, Dovydui reikėjo tikro draugo. Ir Natanas pasirodė esąs būtent toks. Apie reikalą jis prabilo subtiliai, papasakodamas istoriją, kuriai Dovydas, pats kadaise ganęs bandą, negalėjo likti abejingas. Taktiškai pranešdamas Jehovos žodžius, jis padėjo Dovydui suvokti savo klaidų rimtumą ir paskatino jį imtis veiksmų (2 Sam 12:1–14).

O ką tu darytum, jei tavo draugas pasuktų į klystkelį ar net sunkiai nusidėtų? Galbūt kiltų pagunda viską nutylėti; svarstytum, kad pasakydamas jam, kaip negerai pasielgė, gali pakenkti judviejų draugystei. O gal manytum, kad apie draugo nuodėmę pranešdamas vyresniesiems, galintiems suteikti jam dvasinę pagalbą, jį išduosi? Ko tad imtumeisi?

Anksčiau minėtas Džanis pasakoja: „Supratau, kad kažkas pasikeitė. Mauricijus nebebuvo toks atviras kaip anksčiau. Nors buvo be galo sunku, ryžausi su juo pasikalbėti. Svarsčiau: „Ką jam pasakysiu? Jis gi žino, ko turėtų imtis. Be to, gali nekaip sureaguoti.“ Tačiau mąstydamas apie visa, ką kartu studijavome, įsidrąsinau prabilti. Kai man reikėjo pagalbos, Mauricijus nebijojo su manimi pasišnekėti. Norėjau savo draugui padėti, o ne jį prarasti. Man jis labai rūpėjo.“

Mauricijus priduria: „Džanis kalbėjo atvirai, ir jis buvo teisus. Žinojau, kad dėl neprotingo mano elgesio kaltas ne jis ir ne Jehova, o aš pats. Taigi priėmiau sudrausminimą ir, laikui bėgant, atgavau dvasinę sveikatą.“

KAI DRAUGAS PATENKA Į BĖDĄ

Karalius Dovydas turėjo ir kitų kompanionų, palaikiusių jį sunkiu metu. Vienas tokių buvo Hušajas, Biblijoje vadinamas „Dovydo draugu“ (2 Sam 16:16; 1 Met 27:33). Jis, galimas dalykas, tarnavo rūmų pareigūnu, ir kadangi buvo artimas Dovydo draugas, kartais tvarkydavo asmeninius karaliaus reikalus.

Dovydo sūnui Abšalomui užgrobus sostą, daugybė izraelitų palaikė naująjį valdovą. Dovydą sūnaus išdavystė labai skaudino. Širdgėlą didino ir ištikimybę pamynę draugai. Vis dėlto Dovydą paliko ne visi. Karaliui bėgant iš Jeruzalės, jo bičiulis Hušajas atėjo su juo susitikti. Jis buvo pasiryžęs rizikuoti gyvybe ir leistis į pavojingą misiją, kad suardytų maištininkų planus. Hušajas to ėmėsi ne vien pareigos jausmo vedamas. Jis elgėsi kaip ištikimas draugas (2 Sam 15:13–17, 32–37; 16:15–17:16).

Su broliais ir sesėmis mus sieja ne vien tai, kad priklausome prie tos pačios bendruomenės ar esame įpareigoti vienas kitam kaip nors patarnauti. Mus jungia prakilnesnis ryšys – tvirti draugystės saitai.  Savo žodžiais ir darbais bendratikiams išreiškiame tokius jausmus: „Tau draugas esu ne dėl to, kad privalau juo būti, o dėl to, kad tu man rūpi.“

Štai ką patyrė brolis vardu Federikas. Jam teko išgyventi nelengvą laikotarpį ir tuomet jam labai pravertė gero draugo Antonijaus parama. Federikas pamena: „Antonijui persikėlus į mūsų bendruomenę, mes greit susidraugavome. Abu buvome patarnautojai ir darbuotis kartu mums labai patiko. Neilgai trukus jį paskyrė vyresniuoju. Man jis buvo ne tik draugas, bet ir sektinas pavyzdys.“ Tada Federikas padarė rimtą klaidą. Jis iškart kreipėsi dvasinės pagalbos, vis dėlto nebebuvo tinkamas toliau tarnauti pionieriumi ir bendruomenės patarnautoju. Kaip į tai sureagavo Antonijus?

Kai Federikui buvo sunku, jo draugas Antonijus mielai jį išklausė ir padrąsino.

Federikas pasakoja: „Mačiau, kad Antonijus supranta, ką išgyvenu. Jis darė viską, kad pasijusčiau geriau ir atgaučiau dvasines jėgas. Jis niekad manęs nepaliko, bet ragino mane stiprėti dvasiškai ir nepasiduoti.“ Antonijus sako: „Federikui skyriau dar daugiau laiko. Norėjau, kad jis nebijotų su manimi kalbėti apie bet ką, net savo skausmą.“ Laimei, ilgainiui Federikas atgavo pusiausvyrą ir vėl buvo paskirtas pionieriumi ir bendruomenės patarnautoju. Antonijus sako: „Nors dabar tarnaujame skirtingose bendruomenėse, esam kaip niekad artimi.“

AR JAUSTUMEISI IŠDUOTAS?

Kaip pasijustum, jei draugas atsuktų nugarą tada, kai tau labiausiai jo reikia? Tai gali labai žeisti. Ar sugebėtum draugui atleisti? Ar jūsų draugystė būtų tokia tvirta kaip anksčiau?

Pagalvok, kas nutiko paskutinėmis Jėzaus gyvenimo žemėje dienomis. Su savo mokiniais jis jau buvo praleidęs nemažai laiko, juos siejo artimas ryšys. Ne veltui Jėzus juos pavadino savo draugais (Jn 15:15). Tačiau ką apaštalai darė, kai Jėzus buvo  suimtas? Jie visi pabėgo. Petras netgi buvo viešai pareiškęs, kad Mokytojo niekada nepaliks, bet tą naktį išsigynė jį pažįstąs (Mt 26:31–33, 56, 69–75).

Nors Jėzus iš anksto žinojo, kad galutinį išmėginimą žemėje turės pasitikti vienas, jis pagrįstai galėjo apaštalais piktintis ir net įsižeisti. Tačiau jo žodžiai, ištarti praėjus kelioms dienoms po prisikėlimo, neduoda nė menkiausio pagrindo manyti, kad jis būtų mokiniais nusivylęs, kauptų kartėlį ar dėl ko nors apgailestautų. Jėzus neėmė vardyti apaštalų padarytų klaidų, nepriminė jiems, kaip negražiai jie pasielgė tą naktį, kai Mokytojas buvo suimtas.

Priešingai, Petrą ir kitus apaštalus Jėzus nuramino. Jis parodė, kad jais tebepasitiki, pavesdamas atlikti svarbiausią darbą per visą žmonijos istoriją. Tie vyrai Jėzui tebebuvo draugai. Ištikima Jėzaus meilė stipriai paveikė apaštalus ir jie pasiryžo daugiau niekada Mokytojo nenuvilti. Pavestą darbą jie sėkmingai vykdė (Apd 1:8; Kol 1:23).

Sesuo vardu Elvyra gerai pamena metą, kai kilo nesutarimas su gera drauge Džuliana. Elvyra pasakoja: „Kai ji pasakė man, kad savo elgesiu ją įskaudinau, pasijutau labai nesmagiai. Jos nepasitenkinimas turėjo rimtą pagrindą. Tačiau užvis labiausiai ji rūpinosi manimi ir nerimavo, kur mano elgesys gali nuvesti. Tai mane sujaudino. Niekad nepamiršiu, kad tuo metu ji susitelkė ne į jai padarytą skriaudą, o į tai, kaip padėti man suprasti, kad aš kenkiu pati sau. Dėkoju Jehovai už draugę, kuriai mano gerovė buvo svarbesnė nei jos pačios jausmai.“

Tad ko imsis tikras draugas, pajutęs, jog bičiulystei kyla pavojus? Jis su tavimi maloniai pasikalbės ir nieko neslėps. Jis bus ištikimas kaip Natanas ir Hušajas – nepaliks tavęs užklupus bėdoms. Jis bus kaip Jėzus – visada mielai tau atleis. O tu ar esi toks draugas?