Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2017 m. gegužė

 IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ

„Su dar daugiau uolumo ir meilės širdyje nei kada nors anksčiau“

„Su dar daugiau uolumo ir meilės širdyje nei kada nors anksčiau“

TĄ 1922 METŲ rugsėjo penktadienį nuo pat ryto buvo karšta. Auditorijoje spietėsi 8000 žmonių. Programos vedėjas pranešė, kad per tolesnę kalbą, – o ši būsianti ypatinga, – kiekvienas panorėjęs galės išeiti, bet į salę daugiau nebebus įleistas.

Programa prasidėjo nuo vadinamos „šlovės tarnybos“ – visi giedojo giesmes. Tada prie tribūnos atsistojo Džozefas Rezerfordas. Dauguma susirinkusiųjų sėdėjo savo vietose ir nekantriai laukė jo žodžių. Keletas kitų, netverdami karščio, nervingai tapseno pirmyn atgal. Kalbėtojas primygtinai prašė tokius atsisėsti ir klausytis. Pagaliau pasigirdo pirmieji kalbos žodžiai. Tik įdomu, ar kas nors pastebėjo tą didžiulį drobės rietimą, tvarkingai surištą ir pakabintą aukštai virš pakylos?

Brolio Rezerfordo kalbos tema buvo „Dangaus karalystė jau čia pat“. Jo galingas balsas salėje aidėjo maždaug pusantros valandos. Entuziastingai aptaręs, kaip senovės pranašai be baimės skelbė ateinančią Dievo Karalystę, Rezerfordas galiausiai paklausė: „Ar tikite, kad šlovingasis Karalius jau pradėjo valdyti?“ Visi vienu balsu sušuko: „Taip!“

„Tuomet grįžkite į laukus, o jūs, aukščiausiojo Dievo sūnūs! – tęsė Rezerfordas. – Štai Karalius valdo! Jūs esate jo viešieji atstovai. Tad skelbkite, skelbkite, skelbkite Karalių ir jo Karalystę!“

Tą akimirką rietimas grakščiai išsivyniojo ir ant jo pasimatė ryškus užrašas „Skelbkite Karalių ir Karalystę“.

„Auditoriją tarsi elektra nupurtė“, – prisiminė Rėjus Bopas. Pasak Anos Gardner, „nuo plojimų net sijos sudrebėjo“. Fredas Tvarošas sakė: „Visi kaip vienas pakilo iš savo vietos.“ O štai Evangelo Skufo žodžiai: „Atrodė, kad kažkokia galinga jėga pakėlė mus nuo kėdžių. Mums stovint, akyse ėmė tvenktis ašaros.“

Daugelis kongreso dalyvių ir anksčiau ėjo evangelizuotojo tarnybą. Tačiau dabar jie pajautė dar stipresnę paskatą skelbti apie Karalystę. Etel Benekof sakė, kad Biblijos tyrinėtojai ėmėsi darbo „su dar daugiau uolumo ir meilės širdyje nei kada nors anksčiau“. Odesa Tak, tuo metu buvusi aštuoniolikos, kongresui pasibaigus jautėsi kaip kadaise pranašas Izaijas, į Jehovos kvietimą būti jo pasiuntiniu atsiliepęs „štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6:8) Ji sakė: „Nebuvau tikra, kur, kaip ir ką reikės daryti. Bet žinojau, kad noriu būti kaip Izaijas.“ Anot Ralfo Leflerio, „Karalystės skelbimo kampanija, šiandien apėmusi visą žemę, prasidėjo būtent tą įsimintiną dieną“.

 Galima drąsiai sakyti, kad kongresas, 1922 metais surengtas Kedrų kyšulyje, Ohajo valstijoje, buvo istorinis. Giorgas Gangas sakė: „Tas kongresas sužadino man troškimą niekada tokių sambūrių nepraleisti.“ Ir, kiek prisiminė, brolis nepraleido nė vieno. Džulija Vilkoks rašė: „Sunku apsakyti tą nuostabų jausmą, kuris apima kaskart, kai 1922-ųjų kongresas Kedrų kyšulyje paminimas mūsų literatūroje. Visada ištariu: ‘Ačiū, Jehova, kad leidai man ten būti.’“

Tikėtina, nemažai iš mūsų irgi atsimename tokį kongresą, kuris ypač palietė širdį, sužadino uolumą, pakurstė meilę mūsų didžiam Dievui ir jo paskirtam Karaliui. Tokius prisiminimus, be abejo, labai branginame ir kaskart Dievui tariame: „Ačiū, Jehova, kad leidai man ten būti.“