Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. vasaris

Sekime artimų Jehovos draugų pavyzdžiu

Sekime artimų Jehovos draugų pavyzdžiu

„Viešpats – pagarbiai jo bijančių draugas“ (PS 25:14).

GIESMĖS: 106, 118

1–3. a) Iš kur žinome, kad susidraugauti su Dievu įmanoma? b) Apie kokius žmones pakalbėsime šiame straipsnyje?

BIBLIJOJE Abraomas triskart pavadintas Jehovos bičiuliu arba draugu (2 Met 20:7; Iz 41:8; Jok 2:23). Jis vienintelis, apie kurį Dievo Žodyje šitaip pasakyta. Bet ar tai reiškia, kad Abraomas buvo vienintelis žmogus, tapęs Jehovos draugu? Ne. Biblija leidžia suprasti, jog susidraugauti su Dievu galime kiekvienas.

2 Šventajame Rašte apstu pasakojimų apie Jehovai ištikimus žmones, kurie jautė sveiką baimę savo Kūrėjui, tvirtai juo tikėjo ir turėjo su juo artimą ryšį. (Perskaityk Psalmyno 25:14.) Apaštalas Paulius paminėjo „didelį debesį liudytojų“ – žmonių, kuriuos su Dievu saistė tikra draugystė (Hbr 12:1). Visi jie buvo labai skirtingos asmenybės.

3 Dabar sutelksime dėmesį į tris Biblijoje aprašytus Jehovos draugus: Rūtą, pasiaukojančią jauną našlę iš Moabo; Ezekiją, teisingą Judo karalių; Mariją, nuolankaus būdo Jėzaus motiną. Ko galime pasimokyti iš to, kaip jie puoselėjo glaudžią bendrystę su Dievu?

 JI PARODĖ IŠTIKIMĄ MEILĘ

4, 5. Ką svarbaus Rūta turėjo nuspręsti ir kodėl tai buvo nelengvas sprendimas? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

4 Įsivaizduok: trys moterys traukia keliu per Moabo lygumas, vėjas plaiksto jų drabužius. Tai Noomė su dviem savo marčiomis, Rūta ir Orpa. Visos jos yra našlės. Viena jų, Orpa, pasuka atgal – nutaria grįžti į namus Moabe. Noomė pasiryžusi parkeliauti į savo tėviškę, Izraelį. Su ja lieka Rūta. Šiai irgi tenka apsispręsti: eiti atgal pas savo tautą moabitus ar su anyta toliau traukti į Betliejų. Tai, galimas dalykas, pats sunkiausias sprendimas jos gyvenime (Rūt 1:1–8, 14).

5 Rūta galėtų svarstyti, kad geriausia būtų glaustis Moabe pas savo šeimą – motiną ir kitus artimuosius, kurie pasirūpintų jauna našle, jai padėtų. Juk Moabas yra jos gimtinė, čia savi papročiai, kalba, savi žmonės. Nukeliavus į Betliejų viskas būtų kitaip. Noomė, tai žinodama, ragina Rūtą likti savo krašte. Ji baiminasi, kad negalės parūpinti savo marčiai nei vyro, nei saugių namų. Ką rinksis Rūta? Štai apie jos svainę Orpą pasakyta, kad ji „sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų“ (Rūt 1:9–15). Ar ir Rūta nori grįžti prie netikrų savo tautos dievų? Akivaizdu, kad ne.

6. a) Kaip Rūta apsisprendė? b) Kodėl Boazas apie Rūtą pasakė, kad ji prisiglaudė po Jehovos sparnu?

6 Rūta, reikia manyti, jau pažinojo Dievą Jehovą, galbūt dėka savo vyro ar Noomės. Ji suprato, kad Jehova ne toks kaip Moabo dievai, ir tikėjo, kad tik jį vieną verta mylėti ir garbinti. Bet tokio žinojimo negana. Jai reikėjo apsispręsti – pasirinkti Jehovą savo Dievu ar ne. Rūta pasielgė išmintingai. Noomei ji tarė: „Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas!“ (Rūt 1:16) Rūtos meilė Noomei, aišku, paliečia mūsų širdį, bet daug svarbiau buvo jos meilė Jehovai. Vėliau Boazas, vienas žemvaldys, pagyrė Rūtą už tai, kad ji atėjo prisiglausti po Jehovos sparnu. (Perskaityk Rūtos 2:12.) Šie žodžiai primena mums vaizdą, kaip paukščio jauniklis saugiai glaudžiasi po plačiais tėvų sparnais (Ps 36:8 [36:7, Brb]; 91:1–4). Tokiu tėvišku prieglobsčiu Rūtai tapo Jehova. Dievas dosniai atlygino jai už tikėjimą ir moteriai niekada neteko apgailestauti dėl savo sprendimo.

7. Apie ką vertėtų pamąstyti tiems, kas nesiryžta pasiaukoti Jehovai?

7 Šiandien nemažai žmonių įgyja žinių apie Jehovą, bet nesiryžta jam pasiaukoti ir pasikrikštyti, neieško pas jį prieglobsčio. Jei ir tu nesi tikras, ar verta Dievui pasiaukoti, pamąstyk, kodėl dvejoji. Juk kiekvienas žmogus žemėje tarnauja kuriam nors dievui (Joz 24:15). Tad kodėl nesiglausti prie tikrojo Dievo, kuriam tarnauti išties verta? Paskirdamas savo gyvenimą Jehovai parodysi tvirtą tikėjimą. Kaip Dievas padėjo Rūtai, taip padės ir tau laikytis pasiaukojimo įžado, kad ir kokie sunkumai užkluptų.

„JIS BUVO IŠTIKIMAI ATSIDAVĘS VIEŠPAČIUI“

8. Prašom papasakoti, kokioje aplinkoje augo Ezekijas.

8 Kitaip nei Rūta, jaunasis Ezekijas gimė Jehovos garbintojų tautoje. Bet ne visi izraelitai buvo Dievui ištikimi. Ezekijo tėvas karalius Ahazas nuo Jehovos atsimetė. Judo karalystės gyventojus  jis padarė stabmeldžiais, suteršė Jehovos šventyklą Jeruzalėje. Kai kuriuos savo sūnus, Ezekijo brolius, Ahazas net paaukojo gyvus ant netikro dievo aukuro (2 Kar 16:2–4, 10–17; 2 Met 28:1–3). Ezekijo vaikystė išties buvo nelengva.

9, 10. a) Dėl ko Ezekijas galėjo širdyje kaupti kartėlį? b) Kodėl nedera pykti ant Dievo? c) Kodėl neturėtume manyti, kad namų aplinka nulemia tolesnį žmogaus gyvenimą?

9 Matydamas, kokios baisybės aplinkui dedasi, Ezekijas galėjo jausti kartėlį, pykti ant Jehovos. Šiomis dienomis kai kurie žmonės, nors ir nepatyrę tokių blogybių kaip Ezekijas, vis tiek mano turį svarių priežasčių niršti ant Jehovos arba giežti apmaudą ant jo organizacijos (Pat 19:3). Kiti, užaugę blogoje aplinkoje, yra įsitikinę esą pasmerkti blogai elgtis ir kartoti tėvų klaidas (Ez 18:2, 3). Ar taip galvoti teisinga?

10 Ne, neteisinga. Tokį atsakymą diktuoja Ezekijo patirtis. Ant Jehovos jokiu būdu nedera pykti, nes ne jis sukelia blogį ir nelaimes, šiandien varginančias žmones (Job 34:10). O kaip dėl prasto auklėjimo? Tėvai, tiesa, gali padaryti savo vaikams didelę įtaką – tiek gerą, tiek blogą (Pat 22:6; Kol 3:21). Bet tai nereiškia, kad namų aplinka nulemia visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Jehova juk davė mums laisvą valią – galimybę patiems rinktis, kaip gyvensime ir kokie žmonės būsime (Įst 30:19). Kaip tokia galimybe pasinaudojo Ezekijas?

Daug jaunuolių stoja Jehovos pusėn, nors nuo mažens nėra mokomi tiesos (žiūrėk 9 ir 10 pastraipas)

11. Kodėl Ezekiją galima pavadinti vienu geriausių Judo karalių?

11 Nors Ezekijas buvo vieno iš blogiausių Judo karalių sūnus, pats tapo vienu geriausių karalių. (Perskaityk 2 Karalių 18:5, 6.) Tėvo pavyzdys, žinoma, buvo blogas, bet Ezekijas turėjo ir gerų pavyzdžių. Tuo metu pranašais tarnavo ištikimi Dievo tarnai Izaijas, Michėjas ir Ozėjas. Galime įsivaizduoti, kaip karalius Ezekijas įdėmiai klausosi šių vyrų žodžių, įkvėptų šventosios dvasios, dedasi į širdį Jehovos  pamokymą ir pataisymą. Tai paskatino jį uoliai imtis pertvarkų ir ištaisyti daugelį tėvo klaidų. Ezekijas išvalė šventyklą, visame krašte išnaikino svetimų dievų stabus, meldė Jehovą atleidimo už tautos nuodėmes (2 Met 29:1–11, 18–24; 31:1). Sunkiais momentais, pavyzdžiui, tada, kai Jeruzalę norėjo pulti Asirijos karalius Sanheribas, Ezekijas parodė nepaprastą tikėjimą ir drąsą. Jis buvo tikras, kad Jehova tautą išgelbės, ir stiprino žmones savo žodžiais ir pavyzdžiu (2 Met 32:7, 8). Vėliau, kai Ezekiją vienu atveju buvo užvaldęs išdidumas ir jį reikėjo pataisyti, karalius nusižemino ir iš širdies atgailavo (2 Met 32:24–26). Matome, jog Ezekijas neleido, kad sunki praeitis sugriautų jo ateitį. Savo elgesiu jis parodė esąs Jehovos draugas ir paliko mums sektiną pavyzdį.

12. Kuo daugelio šiandieninių Jehovos garbintojų patirtis panaši į karaliaus Ezekijo?

12 Pasaulis, kuriame gyvename, yra šaltas ir žiaurus. Todėl nenuostabu, kad daug vaikų šeimoje nesulaukia meilės, nesijaučia saugūs (2 Tim 3:1–5). Sunkią vaikystę turėjo ir ne vienas iš mūsų bendratikių, vis dėlto jiems pavyko išsiugdyti artimą ryšį su Jehova. Kaip ir Ezekijo, jų patirtis byloja, kad žmogaus praeitis tikrai nenulemia jo ateities. Dievas suteikė mums laisvą valią ir ja naudodamiesi galime prie jo artintis, jį šlovinti ir aukštinti, kaip kadaise Ezekijas.

„ŠTAI ESU JEHOVOS VERGĖ!“

13, 14. Kodėl Dievo skirta užduotis Marijai galėjo atrodyti per sunki, tačiau kaip ji atsakė į Gabrieliaus žodžius?

13 Praėjus ne vienam šimtmečiui po karaliaus Ezekijo, nuolanki jauna žydaitė iš Nazareto, Helio duktė Marija, irgi išsiugdė artimą draugystę su Dievu ir gavo iš jo ypatingą užduotį. Jokiam kitam žmogui nieko panašaus nėra buvę patikėta. Marija turėjo pagimdyti ir užauginti Jehovos Sūnų. Tik įsivaizduok, kaip Dievas mylėjo Mariją ir ja pasitikėjo! Kaip moteris reagavo išgirdusi, ko Jehova iš jos tikisi?

„Štai esu Jehovos vergė!“ (žiūrėk 13 ir 14 pastraipas)

14 Dažniausiai kalbame apie tai, kokią didžiulę garbę Jehova Marijai suteikė. Bet nereikia pamiršti, kad ši užduotis jai galėjo atrodyti ir labai bauginanti. Dievo angelas Gabrielius pasakė Marijai, kad ji pastos stebuklingai, neturėjusi santykių su vyru. Tačiau ką pagalvos šeimynykščiai ir kaimynai? Kaip jiems reikės viską paaiškinti? Angelas nepasisiūlė to padaryti. Marijai buvo neramu ir dėl savo būsimo vyro Juozapo. Kaip jį įtikinti,  kad ji, nors ir tapo nėščia, liko jam ištikima? Be to, ji tikriausiai mąstė, koks atsakingas darbas bus auginti paties Aukščiausiojo viengimį Sūnų. Nežinome, kokios dar mintys sukosi Marijos galvoje, kai su ja kalbėjo Gabrielius. Vis dėlto žinome, koks buvo jos atsakymas: „Štai esu Jehovos vergė! Tegul įvyksta man tai, ką paskelbei“ (Lk 1:26–38).

15. Kas rodo, kad Marijos tikėjimas buvo labai tvirtas?

15 Koks tvirtas buvo Marijos tikėjimas! Tarsi nuolanki vergė ji buvo pasiruošusi daryti visa, ko Šeimininkas prašo. Moteris neabejojo, kad Jehova ją globos ir saugos. Iš kur toks jos tikėjimas? Su tikėjimu negimstama. Reikia labai stengtis, kad jį išsiugdytume, ir tas pastangas, žinoma, turi laiminti Jehova (Gal 5:22; Ef 2:8). Taigi ar yra kokių įrodymų, kad Marija stengėsi stiprinti savo tikėjimą? Taip, yra. Pažiūrėkime, kokius girdėtus dalykus ji dėjosi į širdį ir apie ką kalbėjo.

16. Kas byloja, kad Marija buvo greita klausytis?

16 Ką Marija dėjosi į širdį. Biblija mus ragina būti greitus klausytis, lėtus kalbėti (Jok 1:19). Ar Marija noriai klausėsi? Tikrai taip. Evangelijoje pagal Luką dukart paminėta, kad ji atidžiai klausėsi didelę reikšmę turinčių žodžių ir juos apsvarstė. Štai kada gimė Jėzus, piemenys atėję papasakojo, ką jiems kalbėjo angelas. Vėliau, kai Jėzus buvo dvylikos, jis pasakė kai ką labai svarbaus. Abiem atvejais Marija klausėsi, apmąstė, ką išgirdusi, ir viską dėmėjosi. (Perskaityk Luko 2:16–19, 49, 51.)

17. Ką apie Mariją suprantame iš jos žodžių, užrašytų Biblijoje?

17 Apie ką Marija kalbėjo. Biblijoje randame nedaug Marijos žodžių. Ilgiausia jos kalba užrašyta Luko 1:46–55. Iš šių eilučių suprantame, kad Marija gerai žinojo šventuosius raštus. Jos žodžiai panašūs į tuos, kuriuos maldoje ištarė pranašo Samuelio motina Ona (1 Sam 2:1–10). Paskaičiuota, kad tąsyk kalbėdama Marija apie dvidešimt kartų citavo iš Šventraščio. Aiškiai matome, jog dvasines tiesas, kurias apreiškė didžiausias jos Draugas Jehova, ji labai brangino ir mielai apie jas kalbėjo.

18. Kaip galime sekti Marijos pavyzdžiu?

18 Mums, kaip ir Marijai, Jehova kartais paveda užduočių, kurios rodosi labai nelengvos. Sekdami Marijos pavyzdžiu, nuolankiai atsiduokime į Dievo rankas, būkime tikri, kad jis visa daro mūsų labui ir būtinai padės. Marijos parodytas tikėjimas mus įkvėps semtis žinių apie Jehovą, jo sumanymus, tas žinias apmąstyti ir dėtis į širdį, taip pat džiugiai dalintis jomis su kitais (Ps 77:12, 13 [77:11, 12, Brb]; Lk 8:18; Rom 10:15).

19. Kokio atlygio sulauksime, jei seksime ištikimų Dievo tarnų tikėjimu?

19 Kas galėtų paneigti, kad Rūta, Ezekijas ir Marija buvo Jehovos draugai, kaip kadaise Abraomas? Į savo draugų būrį Dievas priėmė tiek šiuos ištikimus savo tarnus, tiek visus kitus, sudarančius apaštalo Pauliaus minėtą „didelį debesį liudytojų“. Ir ne tik juos. Per visą istoriją su Dievu susidraugavo dar daugybė žmonių. Jei nepaliausime sekti jų tikėjimo pavyzdžiu, sulauksime nuostabaus atlygio – galėsime būti Jehovos draugai visą amžinybę (Hbr 6:11, 12).