Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. vasaris

Jehova vadino jį savo bičiuliu

Jehova vadino jį savo bičiuliu

„Mano tarne Izraeli, Jokūbai, mano išsirinktasis, mano bičiulio Abraomo palikuoni“ (IZ 41:8).

GIESMĖS: 91, 22

1, 2. a) Iš kur žinome, kad žmonės gali būti Jehovos draugai? b) Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

NUO pat lopšio iki kapo žmogui reikia meilės. Meilė, apie kurią kalbame, tai ne vien šilti jausmai priešingos lyties asmeniui. Mes trokštame draugų, su kuriais mus sietų artimi ryšiai, norime turėti brangių, mus mylinčių žmonių. Bet labiau už viską mums reikia Jehovos meilės. Daugeliui sunku suvokti, kaip žmonės gali užmegzti artimą draugystę su Visagaliu Dievu – nematoma dvasine esybe danguje. Bet mūsų požiūris visai kitoks.

2 Iš Biblijos sužinome, kad ne vienas netobulas žmogus praeityje yra tapęs Jehovos draugu. Tuos pavyzdžius verta apmąstyti ir jais sekti. Juk išsiugdyti draugystę su Dievu yra pats kilniausias gyvenimo tikslas. Daug galime pasimokyti iš atsidavusio Jehovos tarno Abraomo. (Perskaityk Jokūbo 2:23.) Kaip jis tapo toks artimas su Dievu? Abraomo draugystė su Jehova buvo pagrįsta tvirtu tikėjimu. Biblijoje  šis vyras net pavadintas „tėvu visų, kurie tiki“ (Rom 4:11). Abraomo pavyzdį dabar panagrinėkime detaliau. Kiekvienas pamąstykime: „Kaip, sekdamas Abraomu, galėčiau sutvirtinti savo draugystę su Jehova?“

KAIP ABRAOMAS TAPO JEHOVOS DRAUGU?

3, 4. a) Koks, matyt, buvo didžiausias Abraomo tikėjimo išbandymas? b) Kodėl Abraomas sutiko paaukoti savo sūnų?

3 Įsivaizduok tokią sceną: senyvas vyras lėtai kopia įkalnėn. Iš paskos jam eina jaunuolis, galbūt 25 metų. Tai jo sūnus Izaokas. Jis neša malkas deginamajai aukai. O Abraomo rankose peilis ir žarijos ugniai įkurti. [1] Ši kelionė pati sunkiausia Abraomo gyvenime. Bet ne dėl amžiaus jam taip nelengva. Nors vyrui jau apie 125-erius, jis vis dar kupinas jėgų. Jo širdį veria skausmas – Jehova paprašė paaukoti jo sūnų Izaoką kaip deginamąją auką! (Pr 22:1–8)

4 Tai, galimas dalykas, didžiausias Abraomui tekęs tikėjimo išbandymas. Kai kas sako, kad Jehovos reikalavimas paaukoti sūnų buvo žiaurus. Kitų nuomone, Abraomas pakluso aklai ir savo sūnaus nemylėjo. Žmonės taip sako todėl, kad neturi tikėjimo ir nė nesupranta, kas tas tikėjimas yra (1 Kor 2:14–16). Abraomo paklusnumas nebuvo aklas. Priešingai, Dievui jis pakluso, nes turėjo aiškią dvasinę regą. Abraomas matė Jehovą tikėjimo akimis ir žinojo, kad savo tarnų jis niekada neprašo to, kas padarytų jiems neatitaisomą žalą. Abraomas buvo tikras, kad jeigu Jehovai paklus, Dievas dosniai apdovanos jį patį ir jo sūnų. Kuo buvo pagrįstas toks tikėjimas? Žiniomis ir patirtimi.

5. Iš kur Abraomas galėjo sužinoti apie Jehovą ir kaip tos žinios jį paveikė?

5 Žinios. Nors užaugo Ūre – Mesopotamijos mieste, kuriame klestėjo stabmeldystė, – Abraomas sužinojo apie tikrąjį Dievą Jehovą. Bet iš kur? Juk Abraomo tėvas Terachas Jehovos negarbino (Joz 24:2). Biblijoje į šį klausimą nėra atsakyta. Vis dėlto ji atskleidžia, kad Abraomas buvo tolimas Semo palikuonis, juos skyrė devynios kartos. O Semas buvo Nojaus sūnus, tvirto tikėjimo vyras. Jis mirė, kai Abraomui buvo apie 150 metų. Tiksliai nežinome, ar Abraomas apie Jehovą sužinojo iš Semo. Bet galime būti tikri, kad Semas pasakojo apie Jehovą savo šeimai. Tos žinios kažkokiu būdu, matyt, pasiekė Abraomą ir palietė jo širdį. Vyras pamilo Jehovą ir laikui bėgant išsiugdė tikėjimą.

6, 7. Kokia patirtis stiprino Abraomo tikėjimą Jehova?

6 Patirtis. Kokia gi patirtis sustiprino Abraomo tikėjimą Jehova? Neretai būna, kad mintys sukelia žmogui tam tikrų jausmų, o jausmai paskatina veikti. Žinios apie Dievą sužadino Abraomui stiprų pagarbos jausmą „Aukščiausiajam, dangaus ir žemės Kūrėjui“ (Pr 14:22). Toks jausmas Biblijoje vadinamas dievobaimingumu. Žmogus turi jausti širdyje sveiką baimę Jehovai, kad galėtų su juo susidraugauti (Ps 25:14; Hbr 5:7). Būtent dievobaimingumas ir paskatino Abraomą paklusti Jehovai.

7 Abraomas ir Sara buvo jau garbaus amžiaus, kai Dievas liepė jiems palikti Ūrą ir keliauti į svečią šalį. Visas likusias dienas jie turėjo gyventi palapinėse. Dėl Abraomo klusnumo Jehova jį laimino ir saugojo. Vyras štai baiminosi, kad gražuolė jo žmona Sara bus  atimta, o jis pats nužudytas. Tokie nuogąstavimai turėjo svarų pagrindą. Bet Abraomas neleido nerimastingoms mintims užvaldyti proto. Jis ir toliau klusniai vykdė Jehovos valią. O Jehova savo ruožtu sutuoktinius ne vieną sykį stebuklingai sergėjo (Pr 12:10–20; 20:2–7, 10–12, 17, 18). Visa tai stiprino Abraomo tikėjimą.

8. Kaip galime įgyti žinių ir patirties, stiprinančių mūsų draugystę su Jehova?

8 Ar ir mes galime išsiugdyti artimus santykius su Dievu? Be abejo. Mums reikalingos žinios išdėstytos Biblijoje; čia aprašyta ir daugelio Dievo tarnų patirtis. Abraomas turėjo tik žiupsnelį Jehovos išminties turtų, kurių šiandien galime semtis iš Biblijos (Dan 12:4, išnaša; Rom 11:33). Dievo Žodyje apstu informacijos, padedančios mums gerai pažinti dangaus ir žemės Kūrėją, jį vis labiau gerbti ir mylėti. Tokie jausmai skatina jam paklusti, o kai Jehovai paklūstame, matome, kad viskas išeina tik į gera: jis mus saugoja, laimina, stiprina. Įsitikiname, kad gyvenimo prasmę, ramybę ir džiaugsmą jausime tik tada, jeigu iš širdies jam tarnausime (Ps 34:9 [34:8, Brb]; Pat 10:22). Visa ši patirtis yra labai vertinga. Kai giliname savo žinias apie Jehovą ir patiriame jo paramą, auga mūsų tikėjimas, stiprėja draugystė su juo.

KAIP ABRAOMAS IŠSAUGOJO DRAUGYSTĘ SU DIEVU

9, 10. a) Ko reikia, kad draugystė stiprėtų? b) Kas byloja, kad Abraomas brangino ir stiprino draugystę su Jehova?

9 Artimas draugas – tikras turtas. (Perskaityk Patarlių 17:17, Brb.) Aišku, draugystė nėra koks daiktas, kurį gali nusipirkti ir pastatyti į kampą dulkėms kaupti. Draugystė – tai gyvas dalykas, kurį reikia nuolat prižiūrėti ir puoselėti, kad augtų ir klestėtų. Abraomas savo draugystę su Jehova labai brangino. Iš ko tai matėsi?

10 Abraomas niekada nemanė, kad metams bėgant jis jau galutinai įrodė esąs dievobaimingas ir klusnus Jehovai. Šias dvi dorybes jis ugdėsi nepaliaudamas. Antai kai su šeima ir tarnais kėlėsi į Kanaaną, tiek mažuose, tiek dideliuose reikaluose Abraomas kliovėsi Jehova. Metai prieš Izaoko gimimą, kai Abraomas buvo 99-erių, Jehova pareikalavo, kad visi jo namų vyrai būtų apipjaustyti. Gal Abraomas abejojo, ar šis Dievo paliepimas tinkamas? Gal svarstė, kaip čia išsisukus? Ne. Dievu jis pasitikėjo ir pakluso jau tą pačią dieną (Pr 17:10–14, 23).

11. Kodėl Abraomas sunerimo dėl Sodomos ir Gomoros ir kaip Jehova išsklaidė jo nerimą?

11 Kadangi buvo įpratęs paklusti Jehovai net, atrodo, mažmožiuose, Abraomas  išlaikė savo ryšį su Dievu glaudų ir tvirtą. Jis nesivaržė išlieti Jehovai širdį, išsakyti viską, kas kelia nerimą. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad Dievas ruošiasi sunaikinti Sodomą ir Gomorą, Abraomas sunerimo, ar su nedorėliais nepražus ir teisieji. Jam galbūt rūpėjo, kaip bus su jo sūnėnu Lotu ir šeima, gyvenančiais Sodomoje. Dievu, „visos žemės Teisėju“, Abraomas besąlygiškai pasitikėjo ir jį slegiančius klausimus uždavė didžiai nusižeminęs. Jehova kantriai išklausė ir savo atsakymais patikino, kad yra gailestingas Dievas, matantis kiekvieno širdį ir gebantis apsaugoti teisiuosius, kai siunčia bausmę (Pr 18:22–33).

12, 13. a) Kaip žinios ir patirtis vėliau Abraomui pravertė? b) Kas rodo, kad Abraomas tvirtai pasitikėjo Jehova?

12 Akivaizdu, kad kiekvienas žinių žiupsnelis, kiekviena patirties pamoka padėjo Abraomui išsaugoti artimus draugystės saitus su Dievu. Per laiką Abraomas gerai pažino Jehovos asmenybę. Todėl vėliau, kai jam teko itin sunkus išbandymas, – kai Jehova paprašė paaukoti sūnų Izaoką kaip deginamąją atnašą, – vyras pasiryžo likti ištikimas savo dangiškajam Draugui. Grįžkime prie minėtos scenos: Abraomas lėtai kopia į kalną Morijos krašte. Ar jis mano, kad Dievas staiga pasikeitė ir tapo negailestingas, žiaurus? Tokia prielaida Abraomui nė į galvą neateina. Iš ko tai sprendžiame?

13 Atkreipkime dėmesį, ką Abraomas galiausiai taria jį lydintiems tarnams: „Pabūkite čia su asilu, [...] berniukas ir aš kopsime į ten. Pagarbinsime ir sugrįšime pas jus“ (Pr 22:5). Ką reiškė šie jo žodžiai? Ar jis melavo sakydamas, kad kartu su juo grįš ir Izaokas, nors žinojo, kad sūnų turės paaukoti? Ne, nemelavo. Biblija leidžia suprasti, kokią mintį Abraomas galėjo puoselėti. (Perskaityk Hebrajams 11:19.) Abraomas tikėjo, jog Dievas gali prikelti Izaoką iš mirusių. Jis neužmiršo, kad Jehova jiedviem su Sara suteikė galią senatvėje susilaukti palikuonies (Hbr 11:11, 12, 18). Abraomas buvo tikras: Dievui nėra nieko negalimo. Nors jis nežinojo, kas tą dieną įvyks, neabejojo, kad brangų sūnų atgaus ir kad visi Jehovos pažadai išsipildys. Ne veltui Abraomas pavadintas „tėvu visų, kurie tiki“.

14. Kokių sunkumų tu patiri tarnaudamas Jehovai ir kaip tau gali padėti Abraomo pavyzdys?

14 Šiandien Dievas iš mūsų tokių aukų nereikalauja. Tačiau jis nori, kad visada paklustume jo įsakams, net kai tai yra nelengva arba kai neperprantame jų esmės. Gal ir tau sunkoka vykdyti kai kuriuos Jehovos prašymus? Pavyzdžiui,  ne kiekvienam paprasta dirbti evangelizacijos darbą. Iš drovumo kai kas varžosi užkalbinti nepažįstamą žmogų ir skelbti jam gerąją naujieną. Kitam nemenkas iššūkis yra išsiskirti iš aplinkinių – bendramokslių, kolegų (Iš 23:2; 1 Tes 2:2). Ar tau pačiam nėra buvę taip, kad kokia nors užduotis atrodė ne pagal jėgas ir jauteisi kaip Abraomas, kopiantis į Morijos kalną? Kai susiduri su tokia situacija, semkis ryžto iš Abraomo ir sek jo tikėjimo pavyzdžiu. Atsidavusių Jehovos garbintojų patirtis, jeigu ją apmąstysime, skatins mus eiti jų pėdomis ir dar labiau suartėti su savo Draugu – Jehova (Hbr 12:1, 2).

DRAUGYSTĖ, TEIKIANTI LAIMĘ

15. Kodėl galime neabejoti, kad Abraomas niekada neapgailestavo dėl savo ištikimybės ir klusnumo Jehovai?

15 Ar Abraomas bent sykį apgailestavo dėl savo ištikimybės ir klusnumo Jehovai? Štai kas Biblijoje rašoma apie jo amžiaus pabaigą: „Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu“ (Pr 25:8, Brb). Vyras išleido paskutinį atodūsį būdamas 175-erių. Prieš mirtį apmąstydamas savo dienas, Abraomas, be abejo, jautėsi laimingas žinodamas, kad gyvenimas praėjo prasmingai. Svarbiausias dalykas jam visada buvo draugystė su Dievu. Bet ar skaitydami žodžius „pasisotinęs gyvenimu“ turėtume daryti išvadą, kad Abraomas pagyveno jau užtektinai metų ir gyventi daugiau nebetroško? Tikrai ne.

16. Kuo Abraomas galės džiaugtis rojuje?

16 Biblijoje apie Abraomą sakoma: „Jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio sumanytojas ir statytojas yra Dievas“ (Hbr 11:10). Abraomas vylėsi kada nors išvysti tą „miestą“ – visoje žemėje viešpataujančią Dievo Karalystę – ir šis lūkestis vieną dieną tikrai išsipildys. Tik įsivaizduok, koks laimingas jis jausis gyvendamas rojumi paverstoje žemėje ir galėdamas toliau stiprinti bičiulystę su Jehova! Koks bus sujaudintas išgirdęs, kad jo ištikimybės pavyzdys įkvėpdavo Jehovos tarnus ištisus tūkstantmečius po jo mirties! Rojuje Abraomas sužinos, kad Izaoko aukojimas vaizdavo kai ką daug didingesnio (Hbr 11:19). Taip pat sužinos, kad jo – tėvo, turėjusio paaukoti savo sūnų – pavyzdys padėjo milijonams dievobaimingų žmonių suprasti, kokį skausmą kentė Jehova atiduodamas savo Sūnų, Jėzų Kristų, kaip išpirką už žmoniją (Jn 3:16). Abraomo istorija padeda mums visiems dar labiau vertinti išpirką – pačią didžiausią, kokia tik įmanoma, dovaną, iš meilės Dievo duotą mums.

17. Kam esi pasiryžęs ir apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?

17 Kiekvienas pasiryžkime sekti Abraomo pavyzdžiu. Kaip ir jis, kaupkime žinias ir patirtį, padedančias kuo geriau pažinti Jehovą. Toks pažinimas skatins mus jam paklusti, elgtis nepriekaištingai. O už ištikimą savo tarnystę sulauksime atlygio. (Perskaityk Hebrajams 6:10–12.) Te Jehova būna mūsų Draugas visą amžinybę. Kitame straipsnyje kalbėsime dar apie tris Dievui ištikimus žmones, tapusius artimais jo draugais.

^ [1] (3 pastraipa) Šis vyras ir jo žmona iš pradžių buvo vadinami Abromu ir Saraja. Bet šiame straipsnyje juos vadinsime vardais, kuriuos kiek vėliau jiems davė pats Jehova, – Abraomu ir Sara.