Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. sausis

„Leiskite eiti su jumis“

„Leiskite eiti su jumis“

„Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas su jumis“ (ZCH 8:23).

GIESMĖS: 65, 122

1, 2. a) Ką Jehova pranašavo apie mūsų laikus? b) Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

APIE mūsų laikus Jehova pranašavo: „Tomis dienomis dešimt vyrų iš visų kalbų genčių stvers judėją ir, laikydami už jo drabužio skverno, sakys: ‘Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas su jumis’“ (Zch 8:23). Judėjas čia vaizduoja šventąja dvasia pateptus krikščionis. Biblijoje jie dar vadinami „Dievo Izraeliu“ (Gal 6:16). O dešimt vyrų vaizduoja visus, kurie turi viltį amžinai gyventi žemėje. Jie yra įsitikinę, kad Jehova veda ir laimina pateptuosius, todėl, vaizdžiai sakant, laikosi už jų drabužio skverno ir brangina garbę darbuotis su jais išvien.

2 Kad tarp Dievo garbintojų klestės vienybė, suprantame ne vien iš pranašo Zacharijo knygos, bet ir iš Jėzaus žodžių. Kalbėdamas apie savo sekėjus, jis paminėjo dvi grupes: „mažąją kaimenę“ ir „kitas avis“. Tačiau jis dar sakė, kad visi jie sudarys „vieną kaimenę“, kurią veda „vienas ganytojas“ (Lk 12:32; Jn 10:16). Kadangi krikščionis galima suskirstyti į dvi grupes, galbūt kyla tokie klausimai: 1) ar tiems, kas pavadinti „kitomis avimis“, reikėtų žinoti visų pateptųjų  vardus? 2) koks turėtų būtų pateptųjų krikščionių požiūris į save? 3) kaip turėtume žiūrėti į bendratikį, kuris ima ragauti Minėjimo duonos ir vyno? 4) ar turėtume sunerimti, kad Minėjimo dalininkų skaičius didėja? Kiekvieną iš šių klausimų dabar pasiaiškinkime.

AR REIKIA ŽINOTI VISŲ ŽEMĖJE GYVENANČIŲ PATEPTŲJŲ VARDUS?

3. Kodėl negalime žinoti, kas iš Jehovos garbintojų galiausiai bus tarp 144 000 pateptųjų?

3 Ar krikščionims, priklausantiems prie „kitų avių“, reikia žinoti visų žemėje gyvenančių pateptųjų vardus? Trumpai sakant, ne. Čia svarbu suprasti vieną dalyką: jei asmuo yra pateptas šventąja dvasia, tai dar nereiškia, kad jis galiausiai gaus dangiškąjį apdovanojimą. Tiesa, Jehova jį pakvietė, bet danguje jis galės gyventi tik jeigu liks Dievui ištikimas iki galo. Šėtonas tai puikiai žino, todėl naudojasi netikrais pranašais, kad „suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius“ (Mt 24:24). Niekas, netgi patys pateptieji, negali tvirtinti, kad tikrai eis į dangų, kol Jehova nenusprendžia, kad jie verti tokio apdovanojimo. Pateptuosius krikščionis Dievas galutinai užantspauduoja kažkuriuo metu prieš jų mirtį. O tie, kas sulauks paskutinių dienų pabaigos, bus galutinai užantspauduoti kažkuriuo metu prieš prasidedant „didžiajam suspaudimui“ (Apr 2:10; 7:3, 14). Todėl būtų beprasmiška aiškintis, kas iš Jehovos garbintojų galiausiai bus tarp 144 000 pateptųjų. [1]

4. Kaip galime eiti išvien su pateptaisiais, jei nežinome jų visų vardų?

4 Bet jeigu nėra paskelbti visų žemėje esančių „Dievo Izraelio“ narių vardai, kaip tada „kitoms avims“ žinoti, paskui ką eiti? Zacharijo pranašystėje pasakyta, kad tie dešimt vyrų „stvers judėją ir, laikydami už jo drabužio skverno, sakys: ‘Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas su jumis.’“ Nors žodis „judėjas“ pavartotas vienaskaita, įvardis „jumis“ leidžia suprasti, kad tai nėra vienas asmuo. Pranašystėje minimas judėjas vaizduoja visus žemėje gyvenančius pateptuosius krikščionis kartu paėmus. Todėl nėra reikalo aiškintis, kas konkrečiai iš Jehovos garbintojų yra dvasia patepti, ir tada imti kurį nors sekti. Į juos turėtume žiūrėti kaip į vieningą grupę ir tą grupę uoliai remti. Biblijoje primenama, kad mums visiems vadovauja Kristus ir sekti reikia jį, o ne kokį žmogų (Mt 23:10).

KOKS TURĖTŲ BŪTI PATEPTŲJŲ POŽIŪRIS Į SAVE?

5. Kokį perspėjimą pateptiesiems būtina turėti omenyje ir kodėl?

5 Tiems, kas per Minėjimą ragauja duonos ir vyno, būtina apsvarstyti žodžius iš 1 Korintiečiams 11:27–29 (perskaityk). Ką apaštalas Paulius čia norėjo pasakyti? Jeigu pateptasis krikščionis nesaugo savo ryšio su Jehova ir nėra jam ištikimas, per Minėjimą valgydamas duonos ir gerdamas vyno jis daro tai nevertai ir parodo Dievui nepagarbą (Hbr 6:4–6; 10:26–29). Šis perspėjimas pateptiesiems primena, kad „aukštybių pašaukimo apdovanojimą nuo Dievo Kristuje Jėzuje“ jie gaus tik tada, jeigu nepaliaus veržtis į tikslą ir liks Jehovai atsidavę (Fil 3:13–16).

6. Koks turėtų būti pateptųjų krikščionių požiūris į save?

6 Paulius, dvasios įkvėptas, pateptuosius krikščionis skatino: „Elkitės kaip  verta pašaukimo, kuriuo buvote pašaukti.“ Kaip tad jie turėtų elgtis? Paulius tęsia: „Su visu nuolankumu ir romumu, su kantrybe, iš meilės būkite vieni kitiems pakantūs, uoliai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę – esate susieti taikos saitu“ (Ef 4:1–3). Jehovos šventoji dvasia ugdo mumyse nuolankumą, ne puikybę (Kol 3:12). Pateptieji jokiu būdu nenori pasirodyti kuo nors pranašesni už kitus bendratikius. Kuklumas skatina juos pripažinti svarbų dalyką: tai, kad Dievas juos pašaukė gyventi danguje, nebūtinai reiškia, kad jie gavo daugiau šventosios dvasios už žemiškąją viltį puoselėjančius krikščionis. Pateptieji netvirtina turį ypatingų žinių, nesiskelbia gavę kokių apreiškimų. Taip pat jie neragins kitų ragauti Minėjimo duonos ir vyno, neįtikinės bendratikių, kad šie buvo patepti šventąja dvasia. Jie nuolankiai pripažįsta, jog dangiškąjį pašaukimą žmonėms suteikia tik Jehova.

7, 8. Ko pateptieji krikščionys nesitiki ir kodėl?

7 Būti pašauktam gyventi danguje, aišku, yra neapsakoma garbė. Tačiau pateptieji iš kitų nesitiki jokios ypatingos pagarbos (Ef 1:18, 19; perskaityk Filipiečiams 2:2, 3). Apie jų pašaukimą Jehovos dvasia jiems paliudijo asmeniškai, jokio viešo pranešimo nebuvo. Todėl šie krikščionys nenustemba, jei kiti ne iškart patiki, kad jie yra patepti šventąja dvasia. Jie žino, kad Biblijoje netgi pasakyta lengvabūdiškai netikėti kiekvienu, kuris sakosi gavęs nuo Dievo kokią išskirtinę užduotį (Apr 2:2). Dėl šių priežasčių jie neprisistatinės kitiems kaip pateptieji ir jokiu būdu nesigirs būsimu apdovanojimu. Vengdami atkreipti į save dėmesį, šio asmeniško dalyko jie tikriausiai nė neminės (1 Kor 1:28, 29; perskaityk 1 Korintiečiams 4:6–8).

8 Pateptieji krikščionys nemano turį bendrauti tik su kitais pateptaisiais, aptarinėti savo dangiškąjį pašaukimą ar burtis į uždaras Biblijos studijų grupes, tarsi būtų kokio nors elito klubo nariai (Gal 1:15–17). Tai skaldytų bendruomenę ir trukdytų veikti šventajai dvasiai, mūsų tarpe palaikančiai taiką ir vienybę. (Perskaityk Romiečiams 16:17, 18.)

KAIP TURĖTUME ŽIŪRĖTI Į PATEPTUOSIUS?

9. Kodėl svarbu, kaip elgiamės su pateptaisiais krikščionimis? (Žiūrėk straipsnelį „ Meilė „nesielgia neprideramai“.)

9 Kaip turėtume žiūrėti į dvasia pateptus savo bendratikius? Jėzus mokiniams pasakė: „Visi esate broliai.“ Ir pridūrė: „Kas aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas“ (Mt 23:8–12). Aukštinti kokį nors žmogų, net jeigu jis būtų pateptasis Kristaus brolis, nedera. Štai Biblija mus ragina sekti vadovaujančių brolių, vyresniųjų, tikėjimu, bet joje niekur nėra parašyta, kad kokį žmogų turėtume tituluoti vadu (Hbr 13:7). Tiesa, Šventajame Rašte pasakyta, jog kai kurie turi būti „laikomi vertais dvigubos pagarbos“. Tačiau tokios pagarbos jie nusipelno ne todėl, kad yra pateptieji, o todėl, kad gerai vadovauja ir „pluša skelbdami žodį ir mokydami“ (1 Tim 5:17). Jei pateptiesiems rodytume pernelyg daug dėmesio ar juos liaupsintume, jie jaustųsi nesmagiai. Būtų dar blogiau, jeigu mūsų elgesys paskatintų juos imti didžiuotis (Rom 12:3). Juk nė vienas nenorime pastūmėti kurio nors Kristaus brolio į suklupimą (Lk 17:2).

Kaip turėtum žiūrėti į bendratikį, kuris ragauja Minėjimo duonos ir vyno? (žiūrėk 9–11 pastraipas)

10. Iš ko matysis, kad gerbiame pateptuosius krikščionis?

 10 Kaip galime parodyti deramą pagarbą tiems, ką Jehova pašaukė gyventi danguje? Mes neklausinėsime jų, kaip tapo pateptaisiais. Tai asmeniškas reikalas, į kurį neturime teisės kištis (1 Tes 4:11; 2 Tes 3:11). Būtų neteisinga manyti, kad pateptojo tėvai, sutuoktinis ar kiti giminaičiai irgi yra patepti. Dangiškasis pašaukimas nėra paveldimas ar įgyjamas per vedybinius ryšius (1 Tes 2:12). Taip pat nederėtų klausinėti pateptojo sutuoktinį, kaip jis jaučiasi, žinodamas, kad žemės rojuje turės gyventi be antrosios pusės. Tokie klausimai gali žeisti. Būkime visiškai tikri, kad naujajame pasaulyje Jehova atvers savo ranką ir patenkins kiekvienos gyvos būtybės troškimą (Ps 145:16).

11. Kodėl turime vengti sutelkti per daug dėmesio į kurį nors vieną bendratikį?

11 Tie, kas turi teisingą požiūrį į pateptuosius krikščionis, apsisaugo nuo vieno pavojaus. Biblijoje sakoma, kad į bendruomenę gali įsiskverbti „netikrų brolių“ (Gal 2:4, 5; 1 Jn 2:19). Tokie apsimetėliai net gali tvirtinti esą pateptieji. O ir tie, kas iš tiesų yra patepti šventąja dvasia, gali atkristi nuo tikėjimo (Mt 25:10–12; 2 Pt 2:20, 21). Jei vengsime sutelkti per daug dėmesio į kurį nors vieną žmogų, tokie nemalonūs atsitikimai mūsų tikėjimo nesugriaus. Net jeigu tiesą paliktų ilgametis ar gerai žinomas krikščionis, mes nepaliausime tarnauti Jehovai.

AR TURĖTUME SUNERIMTI DĖL MINĖJIMO DALININKŲ SKAIČIAUS?

12, 13. Kodėl neturėtume nerimauti dėl Minėjimo dalininkų skaičiaus?

12 Ne vieną dešimtmetį Kristaus mirties minėjimo dalininkų skaičius kasmet vis mažėjo. Bet pastaruoju laiku yra priešingai – jis kasmet auga. Ar turėtume dėl to sunerimti? Ne. Pažiūrėkime kodėl.

13 „Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ (2 Tim 2:19). Skirtingai nei Jehova, broliai, skaičiuojantys Minėjimo dalininkus, nežino, kuris bendratikis, valgantis duonos ir geriantis vyno, iš tikrųjų yra pateptasis, o kuris ne. Todėl į bendrą skaičių įtraukiami ir tie, kas klaidingai mano esą patepti. Kai kurie, per Minėjimą valgydavę duonos ir gerdavę vyno,  vėliau nustojo. Kiti galbūt turi emocinių ar psichinių sutrikimų ir todėl tiki, kad valdys su Kristumi iš dangaus. Taigi mes nežinome, koks yra tikslus pateptųjų, dabar gyvenančių žemėje, skaičius.

14. Ką iš Biblijos galime sužinoti apie pateptųjų skaičių prieš prasidedant didžiajam suspaudimui?

14 Kai Jėzus ateis paimti pateptųjų į dangų, jų bus daugelyje žemės kraštų. Apie tą metą Biblijoje sakoma: „[Jėzus] pasiųs savo angelus su skardžiu trimito garsu, ir jie surinks jo išrinktuosius iš keturių pasaulio šalių – nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24:31). Iš Dievo Žodžio žinome, kad paskutinėmis dienomis žemėje pateptųjų bus likę visai nedaug (Apr 12:17). Tačiau kiek jų bus likę prieš prasidedant didžiajam suspaudimui, Biblijoje konkrečiai nenurodyta.

15, 16. Ką svarbu suprasti apie 144 000 Jehovos išrinktųjų?

15 Jehova nusprendžia, kada žmones patepti šventąja dvasia (Rom 8:28–30). Pirmuosius žmones Jehova išsirinko ir šventąja dvasia patepė po Jėzaus mirties ir prikėlimo. Atrodo, kad pirmajame amžiuje visi tikrieji krikščionys buvo dvasia patepti. Deja, nuo pirmojo amžiaus pabaigos ilgus šimtmečius didžioji dauguma tų, kurie tvirtino esą krikščionys, iš tiesų nesekė Kristumi. Vis dėlto net ir tuo laikotarpiu kai kuriuos tikruosius krikščionis Jehova patepdavo šventąja dvasia. Jėzaus palyginimo žodžiais kalbant, jie buvo tarsi kviečiai tarp piktžolių (Mt 13:24–30). Paskutinėmis šios santvarkos dienomis Jehova toliau renka pateptuosius, kad susidarytų visas skaičius – 144 000. [2] Jeigu jis nusprendė kai kuriuos žmones tik dabar patepti šventąja dvasia, argi turėtume abejoti jo išmintimi? (Iz 45:9; Dan 4:32 [4:35, Brb]; perskaityk Romiečiams 9:11, 16) [3] Žiūrėkime, kad nebūtume kaip tie darbininkai, kurie ėmė piktintis dėl to, kaip šeimininkas atsilygino samdiniams, dirbusiems tik vieną paskutinę valandą. (Perskaityk Mato 20:8–15.)

16 Ne visi, kurie puoselėja viltį gyventi danguje, priklauso prie „ištikimo ir nuovokaus vergo(Mt 24:45–47). Kaip pirmajame amžiuje, taip ir šiandien Jehova ir Jėzus daugelį maitina keleto rankomis. Kadaise Šventojo Rašto graikiškąją dalį Jehova įkvėpė parašyti tik keletą pateptųjų krikščionių. Šiais laikais tiekti dvasinį maistą reikiamu metu irgi paskirta tik grupelė pateptųjų.

17. Ką tau padėjo suprasti šis straipsnis?

17 Taigi, ką šis straipsnis padėjo mums suprasti? Jehova nutarė suteikti savo tarnams dvejopą apdovanojimą: „judėjui“ – pateptiesiems krikščionims – gyvenimą danguje, o tiems „dešimt vyrų“ – visiems kitiems savo garbintojams – gyvenimą žemėje. Bet tiek iš vienų, tiek iš kitų Jehova reikalauja tokios pat ištikimybės. Ir vieni, ir kiti privalo likti nuolankūs. Be to, abi grupės turi darbuotis sutartinai, bendruomenėje puoselėti santarvę. Artėjant šios santvarkos pabaigai, toliau vieningai tarnaukime Jehovai sekdami savo ganytoją Kristų.

^ [1] (3 pastraipa) Remiantis Psalmyno 87:5, 6 (Brb), galimas dalykas, kad ateityje vardai tų, kurie buvo paimti į dangų valdyti su Jėzumi, bus atskleisti (Rom 8:19).

^ [2] (15 pastraipa) Nors iš Apaštalų darbų 2:33 suprantame, kad šventoji dvasia ant žmogaus išliejama per Jėzų, dangiškąjį pašaukimą suteikia pats Jehova.

^ [3] (15 pastraipa) Žiūrėk straipsnį „Skaitytojų klausimai“ 2007 m. gegužės 1 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 30–31.