Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. sausis

Šventoji dvasia liudija mūsų dvasiai

Šventoji dvasia liudija mūsų dvasiai

„Dvasia pati liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (ROM 8:16).

GIESMĖS: 109, 108

1–3. Kodėl 33 metų Sekminės buvo ypatinga diena ir kokie šventųjų raštų žodžiai tada išsipildė? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

JERUZALĖJE vyrauja pakili nuotaika. Šis 33 metų sekmadienis ypatingas – šiandien Sekminės ir šventinis šabas. Šventė ženklina kviečiapjūtės pradžią. Kunigai šventykloje jau atnašavo kasdienę rytinę auką. Dabar, maždaug devintą valandą ryto, žmonės nekantraudami laukia, kada vyriausiasis kunigas atnašaus siūbuojamąją atnašą – du raugintos duonos kepalus iš kviečių derliaus pirmienų (Kun 23:15–20).

2 Siūbuojamąją atnašą vyriausieji kunigai per Sekmines kasmet aukodavo jau ne vieną šimtmetį. Bet ši auka buvo glaudžiai susijusi su kai kuo daug svarbesniu, – su tuo, kas per 33 metų Sekmines įvyko Jeruzalėje, viename aukštutiniame kambaryje. Čia buvo susirinkę apie 120 Kristaus mokinių ir „vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1:13–15). Maždaug prieš aštuonis šimtus metų apie tą ypatingą įvykį rašė ir pranašas Joelis (Jl 3:1–5 [2:28–32, Brb]; Apd 2:16–21). Kas gi tokio svarbaus tada nutiko?

 3 Perskaityk Apaštalų darbų 2:2–4. Ant tos grupės krikščionių, susirinkusių aukštutiniame kambaryje, buvo išlieta Dievo šventoji dvasia (Apd 1:8). Jie ėmė liudyti apie nuostabius dalykus, kuriuos matė ir girdėjo. Netrukus prie jų susirinko didžiulė minia. Apaštalas Petras žmonėms paaiškino, kas čia įvyko ir kokią nepaprastą reikšmę visa tai turi. Tada klausytojams tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad jums būtų atleistos nuodėmės, ir gausite šventosios dvasios dovaną.“ Tą dieną Petro žodžių paklausė ir pasikrikštijo apie tris tūkstančius žmonių. Visi jie, kaip ir buvo žadėta, gavo šventosios dvasios dovaną (Apd 2:37, 38, 41).

4. a) Kodėl mums turėtų rūpėti tai, kas vyko per Sekmines? b) Kas dar svarbaus, tikėtina, įvyko prieš daug metų tą pačią dieną? (Žiūrėk išnašą.)

4 O kodėl tos dienos įvykiai turėtų rūpėti mums? Aišku, svarbiausia ne tai, kas tada vyko Jeruzalės šventykloje. Reikia suprasti, ką vyriausiasis kunigas ir per Sekmines aukojamos atnašos vaizdavo. Vyriausiasis kunigas buvo Jėzaus pirmavaizdis. [1] O kunigo atnašaujami du raugintos duonos kepalai – tai šventąja dvasia patepti Jėzaus mokiniai. Šie krikščionys yra išrinkti iš nuodėmingų žmonių tarpo ir Biblijoje vadinami „pirmaisiais vaisiais“ (Jok 1:18). Jehova juos įsūnijo ir davė galimybę karaliauti su Kristumi jo Karalystėje (1 Pt 2:9). Tos Karalystės valdymas Dievui klusniems žmonėms suteiks neapsakomą gerovę. Tad ar viltumės gyventi danguje su Jėzumi ar žemėje, paverstoje į rojų, 33 metų Sekminių įvykiai mums yra labai reikšmingi.

KAIP KRIKŠČIONYS YRA PATEPAMI ŠVENTĄJA DVASIA

5. Kokie pavyzdžiai byloja, kad pirmajame amžiuje krikščionys buvo patepami nevienodai?

5 Jei būtum vienas iš Jėzaus mokinių, ant kurių nusileido tarsi ugnies liežuviai, tos dienos tu, žinoma, niekada nepamirštum. Tau nekiltų nė menkiausios abejonės, ar tikrai buvai pateptas šventąja dvasia, juolab jei dar būtum stebuklingai prabilęs kita kalba (Apd 2:6–12). Bet ar visi pateptieji krikščionys buvo dvasia patepti taip pat įspūdingai, kaip ta grupė pirmųjų Jėzaus mokinių? Ne. Biblijoje, pavyzdžiui, nepasakyta, kad ugnies liežuviai būtų nusileidę ant visų tądien Jeruzalėje pasikrikštijusių ir gavusių dvasios patepimą (Apd 2:38). Be to, ne visi buvo patepti vos pasikrikštiję. Samariečiai šventosios dvasios dovaną gavo po krikšto praėjus kuriam laikui (Apd 8:14–17). O štai šimtininko Kornelijaus ir jo namiškių atvejis dar kitoks: jie buvo patepti šventąja dvasia dar prieš savo krikštą (Apd 10:44–48).

6. Ką gauna visi pateptieji ir kaip jie tada jaučiasi?

6 Šiandien irgi ne visi pateptieji krikščionys gauna dvasios patepimą lygiai taip pat. Vieni akimirksniu suprato, kad buvo patepti, kitiems gal reikėjo šiek tiek laiko, kad suvoktų, kas su jais vyksta, ir pripažintų, kad Jehova juos išsirinko. Tačiau kad ir kaip būtų, kiekvienam iš jų tinka apaštalo Pauliaus žodžiai: „Įtikėję taip pat buvote jame užantspauduoti žadėtąja šventąja dvasia, mūsų paveldo laidu“ (Ef 1:13, 14). Šventoji dvasia ne  veltui pavadinta laidu – per ją Jehova tiems krikščionims laiduoja, arba garantuoja, kad yra juos pašaukęs. Gavęs dvasios patepimą, asmuo yra visiškai tikras, kad jo paveldas yra gyvenimas danguje. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:21, 22; 5:5.)

7. Kas privalu kiekvienam pateptajam krikščioniui, kad gautų dangiškąjį apdovanojimą?

7 Bet ar tai, kad krikščionis buvo pateptas šventąja dvasia, reiškia, jog žadėtą paveldą jis gaus bet kokiu atveju? Ne. Jis, aišku, neabejoja, kad Jehova jį pakvietė. Tačiau dangiškasis apdovanojimas jam bus suteiktas tik jeigu jis liks ištikimas Dievui iki galo. Petras paaiškino: „Todėl, broliai, kuo labiausiai stenkitės sutvirtinti savo pašaukimą ir išrinkimą; jei tai darote, tikrai nenupulsite. Šitaip jums plačiai atsivers durys į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę“ (2 Pt 1:10, 11). Kiekvienas pateptasis krikščionis privalo likti atsidavęs Jehovai, antraip jo pašaukimas nustos galioti (Hbr 3:1; Apr 2:10).

IŠ KUR ASMUO ŽINO, KAD BUVO PATEPTAS?

8, 9. a) Kodėl daugumai žmonių nelengva suprasti, kaip asmuo yra patepamas šventąja dvasia? b) Iš kur krikščionis žino, kad yra pašauktas gyventi danguje?

8 Daugumai iš mūsų šiandieną gali būti sunku suprasti, kaip vyksta patepimas šventąja dvasia. Ir tai normalu, jeigu patys nesame to patyrę. Dievo tikslas juk buvo, kad žmonės amžinai gyventų čia, žemėje (Pr 1:28; Ps 37:29). Tai, kad kai kurie yra išrenkami karaliauti danguje, nėra įprastas dalykas. Galima sakyti, kad tai išimtis. Asmuo, pateptas šventąja dvasia ir pajutęs pašaukimą gyventi danguje, ima visai kitaip mąstyti, puoselėti visai kitokią ateities viltį. (Perskaityk Efeziečiams 1:18.)

9 Bet iš kur tas žmogus žino, kad buvo Jehovos pašauktas ir gavo šventąją dvasią – savo paveldo laidą? Atsakymą randame apaštalo Pauliaus žodžiuose pateptiesiems broliams Romoje. Jis pavadino juos „pašauktais šventaisiais“ ir sakė: „Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad ir vėl bijotumėte, – gavote įsūnystės dvasią, kurios skatinami šaukiame: ‘Aba, Tėve!’ Dvasia pati liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 1:7; 8:15, 16). Paprastai sakant, per savo šventąją dvasią Dievas užtikrina tą asmenį, kad jis yra kviečiamas tapti dangaus Karalystės paveldėtoju (1 Tes 2:12).

10. Ką reiškia 1 Jono 2:27 žodžiai, jog pateptiesiems nereikia, kad kas juos mokytų?

10 Tiems, kas sulaukė šio ypatingo Jehovos kvietimo, nereikia, kad kas nors iš šalies jį darsyk patvirtintų. Šventosios dvasios liudijimo jiems visiškai pakanka; jų prote ir širdyje Dievas nepalieka jokių abejonių. Apaštalas Jonas pateptiesiems krikščionims rašė: „Jūs turite patepimą iš Šventojo ir visi turite pažinimą.“ Dar jis pridūrė: „Jumyse pasilieka patepimas, kurį iš jo gavote, ir nereikia, kad kas jus mokytų. Jus apie viską moko iš jo gautasis patepimas, – jis tikras, ne pramanas. Ir kaip esate išmokyti, likite jame“ (1 Jn 2:20, 27). Žinoma, pateptiesiems kaip ir visiems būtina ugdytis dvasingumą. Bet jiems nereikia niekieno patvirtinimo, kad jie iš tiesų buvo patepti šventąja dvasia. Jiems tai liudija pati galingiausia jėga visatoje.

 JIE GIMSTA „IŠ NAUJO“

11, 12. Kuo pateptasis galbūt stebisi, tačiau kuo nėmaž neabejoja?

11 Kai krikščionis būna patepamas šventąja dvasia, jis ima smarkiai keistis. Tokius vidinius pokyčius Jėzus prilygino gimimui iš naujo, arba gimimui iš aukštybės [2] (Jn 3:3, 5, išnaša). Jis kalbėjo: „Nesistebėk, kad tau pasakiau: jums būtina gimti iš naujo. Kur vėjas nori, ten ir pučia; jo garsą girdi, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš dvasios“ (Jn 3:7, 8). Šie žodžiai byloja, kad tiems, kas nėra patepti šventąja dvasia, neįmanoma iki galo perprasti, ką reiškia būti pateptam.

12 Tie, kas gavo dangiškąjį pašaukimą, galbūt stebisi: „Kodėl Jehova pasirinko būtent mane? Ar aš tikrai to vertas?“ Tačiau jie nėmaž neabejoja, kad Jehova juos tikrai pašaukė. Jų širdis kupina džiaugsmo ir dėkingumo Dievui. Jie jaučiasi panašiai kaip apaštalas Petras, kai dvasios įkvėptas jis rašė: „Tebūna palaimintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas, kuris dėl savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš mirusiųjų atgimdė mus gyvai vilčiai, nepragaištančiam, nesuterštam ir nenykstančiam paveldui. Šis danguje laikomas jums“ (1 Pt 1:3, 4). Kai pateptieji krikščionys skaito šituos žodžius, jie visa savo esybe jaučia, kad dangiškasis Tėvas kalba jiems asmeniškai.

13. Kaip pasikeičia žmogaus mąstymas, kai jis yra patepamas šventąja dvasia, ir kodėl tokie pokyčiai vyksta?

13 Prieš tapdami pateptaisiais, tie krikščionys puoselėjo viltį amžinai gyventi žemėje. Jie laukė meto, kai Jehova pašalins iš šios planetos visą blogį ir padarys ją tikru rojumi. Jie tikriausiai įsivaizdavo, kaip pasitiks iš mirties prikeltus brangius žmones, kaip statysis sau namus ir juose gyvens, sodins vaismedžius ir valgys jų vaisius (Iz 65:21–23). Kodėl jų mąstymas staiga pasikeitė? Gal dėl to, kad jiems teko patirti skaudžių emocinių išgyvenimų ar kitokių sunkumų? Gal jiems ėmė rodytis, kad amžinai gyventi žemėje bus nuobodu ir kad čia jie nebus laimingi? O gal jie tiesiog norėtų patirti, koks gyvenimas yra tenai, danguje? Ne. Juos pakviesti nusprendė pats Jehova ir būtent jo dvasia visiškai pakeitė jų mąstymą ir viltį.

14. Kaip pateptieji žiūri į dabartinį gyvenimą žemėje?

14 O ar teisinga būtų sakyti, kad pateptieji nori numirti? Paulius, Dievo dvasios įkvėptas, rašė: „Mes, esantys šitoje palapinėje, prislėgti vaitojame, norėdami ne nusivilkti šitą, o apsivilkti aną, kad tai, kas mirtinga, būtų praryta gyvybės“ (2 Kor 5:4). Neteisinga būtų sakyti, jog pateptieji nebesidžiaugia dabartiniu gyvenimu ir nori, kad jis kuo greičiau baigtųsi. Kol tebėra žemėje, jie trokšta kiekvieną dieną tarnauti Jehovai drauge su savo namiškiais ir draugais. Tačiau kad ir ką darytų, jie nuolat turi mintyse šlovingą ateities viltį (1 Kor 15:53; 2 Pt 1:4; 1 Jn 3:2, 3; Apr 20:6).

AR JEHOVA PAŠAUKĖ IR TAVE?

15. Ko nereikia laikyti įrodymu, kad žmogus buvo pateptas šventąja dvasia?

15 Kai kurie svarsto: „Gal ir mane Jehova pašaukė gyventi danguje?“ Jei taip manai, pamėgink atsakyti į keletą  klausimų. Ar jautiesi esąs ypač uolus evangelizuotojas? Ar kruopščiai tyrinėji Bibliją, mėgsti pasinerti į „Dievo gelmes“? (1 Kor 2:10) Ar jauti, kad Jehova dosniai laimina tavo tarnybą? Ar labiau už viską trokšti vykdyti jo valią? Ar nuolat jauti pareigą teikti kitiems dvasinę pagalbą? Ar pastebi, kaip Jehova tau padeda įvairiose gyvenimo situacijose? Jei į šiuos klausimus gali tvirtai atsakyti „taip“, ar tai reiškia, kad buvai pašauktas gyventi danguje? Nebūtinai. Visi šie jausmai būdingi ne vien pateptiesiems krikščionims. Jehovos dvasia vienodai veda tiek pateptuosius, tiek ir žemiškąją viltį puoselėjančius jo tarnus. Tiesą sakant, jau pats faktas, kad tu svarstai, ar esi pateptas dvasia, byloja, kad dangiškojo pašaukimo nesi gavęs. Tie, kuriuos Jehova pakvietė, nė kiek tuo neabejoja. Savo pašaukimu jie yra visiškai tikri.

16. Iš kur žinome, kad ne visi, kurie gauna Dievo dvasios, yra pašaukti gyventi danguje?

16 Šventajame Rašte skaitome apie daugelį tvirto tikėjimo žmonių, kurių gyvenime buvo labai akivaizdi Dievo dvasios veikmė. Vis dėlto vilties gyventi danguje jie neturėjo. Vienas iš tokių buvo Jonas Krikštytojas. Jėzus sakė, kad nėra iškilę didesnio žmogaus už jį, bet iškart pridūrė, kad dangaus Karalystėje jis nekaraliaus (Mt 11:10, 11). Šventoji dvasia vedė ir Dovydą (1 Sam 16:13). Jis buvo labai dvasingas žmogus, Jehovos įkvėptas netgi parašė dalį Biblijos (Mk 12:36). Tačiau apaštalas Petras per Sekmines pasakė, kad Dovydas „nepakilo į dangų“ (Apd 2:34). Šventoji dvasia galingai veikė šiuos Jehovos garbintojus, bet jiems nepaliudijo, kad jie buvo pašaukti gyventi danguje. Tai jokiu būdu nereiškė, jog tie žmonės yra kuo nors prastesni ar neverti Jehovos pašaukimo. Dievas tiesiog norėjo, kad jie amžinai gyventų žemėje, ir atėjus laikui juos prikels (Jn 5:28, 29; Apd 24:15).

17, 18. a) Kokią viltį šiandien turi dauguma Dievo tarnų? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

17 Šiandieną didžioji dauguma Jehovos garbintojų nėra pateptieji. Jie turi tą pačią viltį kaip ir Dovydas, Jonas Krikštytojas ir kiti kadaise gyvenę ištikimi Dievo tarnai. Sekdami Abraomo pavyzdžiu, jie laukia meto, kai pasaulyje užviešpataus Dievo Karalystė ir visi žmonės bus klusnūs jos valdiniai (Hbr 11:10). Šiuo pabaigos laiku žemėje tebegyvena visai nedaug pateptųjų (Apr 12:17). Vadinasi, diduma iš 144 000, turinčių dangiškąjį pašaukimą, liko ištikimi Dievui iki mirties ir jau yra danguje.

18 Kaip tie, kas viliasi amžinai gyventi žemėje, turėtų žiūrėti į tuos, kurie tiki gavę dangiškąjį pašaukimą? Kaip reaguoti, jei kas nors iš tavo bendruomenės ima ragauti Minėjimo duonos ir vyno? Ar turėtum sunerimti, jei pateptųjų skaičius padidėja? Į šiuos klausimus atsakysime kitame straipsnyje.

^ [1] (4 pastraipa) Sekminės tikriausiai sutapo su laiku, kai Sinajaus dykumoje Mozei buvo duotas Įstatymas (Iš 19:1). Taigi galimas dalykas, kad naujoji sandora, kurios tarpininkas yra Jėzus, ėmė veikti tą pačią metų dieną, kai buvo sudaryta Įstatymo sandora, kurios tarpininkas buvo Mozė.

^ [2] (11 pastraipa) Ką reiškia „gimti iš naujo“, plačiau aiškinama 2009 m. balandžio 1 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 3–11.