Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. lapkritis

Jie išsivadavo iš klaidingos religijos gniaužtų

Jie išsivadavo iš klaidingos religijos gniaužtų

„Išeikite iš jos, manieji žmonės“ (APR 18:4).

GIESMĖS: 72, 82

1. a) Kodėl Jehovos garbintojai galėjo tikėtis būti išvaduoti iš „didžiosios Babelės“? b) Kokius klausimus aptarsime?

ANAME straipsnyje kalbėjome, kaip Jehovai ištikimi krikščionys tam tikra prasme pateko į „didžiosios Babelės“ nelaisvę. Tačiau toje nelaisvėje jie tikrai neturėjo likti amžinai. Jei išsivaduoti iš klaidingos religijos gniaužtų būtų neįmanoma, Dievo žodžiai „išeikite iš jos, manieji žmonės“ būtų beprasmiai. (Perskaityk Apreiškimo 18:4.) Mums labai įdomu sužinoti, kada Jehovos garbintojai visiškai išsilaisvino iš klaidingos religijos. Bet pirma atsakykime į tokius klausimus: kaip Biblijos tyrinėtojai žiūrėjo į „didžiąją Babelę“ dar iki 1914-ųjų? Ką galima pasakyti apie jų uolumą Pirmojo pasaulinio karo metais? Ar pateptieji krikščionys buvo klaidingos religijos nelaisvėje todėl, kad Dievas šitaip norėjo juos pamokyti ir pataisyti?

„BABELĖS ŽLUGIMAS“

2. Koks buvo pirmųjų Biblijos tyrinėtojų požiūris į klaidingas religijas?

2 Dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čarlzas Teizas Raselas ir kiti jo bendraminčiai jau buvo supratę, kad krikščionijos bažnyčios nemoko tiesos iš Biblijos. Tad jie  tvirtai apsisprendė su klaidingomis religijomis neturėti nieko bendra. Jau 1879 metų lapkričio mėnesio „Siono Sargybos bokšto“ numeryje buvo be užuolankų pasakyta: „Kiekvieną bažnyčią, kuri tvirtina esanti skaisti mergelė, sužadėta su Kristumi, bet iš tiesų vienijasi su pasauliu (žvėrimi) ir yra jo palaikoma, turime, Biblijos žodžiais tariant, laikyti paleistuve bažnyčia.“ „Didžioji Babelė“ buvo atpažinta. (Perskaityk Apreiškimo 17:1, 2.)

3. Kaip Biblijos tyrinėtojai parodė, kad nenori priklausyti prie klaidingos religijos? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

3 Dievobaimingi vyrai ir moterys žinojo, ką turi daryti. Argi jie būtų galėję tikėtis Jehovos palaimos, jei ir toliau būtų priklausę prie klaidingos religijos? Taigi daugelis Biblijos tyrinėtojų parašė laiškus, kuriuose pareiškė paliekantys savo bažnyčią. Kai kurie tuos laiškus perskaitė visiems parapijiečiams girdint. Tie, kam skaityti garsiai buvo neleista, išsiuntinėjo laiško kopijas visiems bažnyčios nariams. Akivaizdu, jie buvo pasiryžę nutraukti visus ryšius su klaidamoksle religija. Ankstesniais amžiais toks sprendimas jiems būtų kainavęs gyvybę. Bet XIX a. pabaigoje daugelyje šalių Bažnyčia jau nebeturėjo tokio tvirto valdžios užnugario kaip anksčiau. Žmonės nebijodami represijų galėjo laisvai reikšti nuomonę religiniais klausimais ir nesutikti su vyraujančių bažnyčių mokymais.

4. Kaip Biblijos tyrinėtojai žiūrėjo į „didžiąją Babelę“ Pirmojo pasaulinio karo metais ir ko ėmėsi?

4 Biblijos tyrinėtojai suprato, kad negana savo poziciją išdėstyti giminaičiams, draugams ir bažnyčios nariams. Apie „didžiąją Babelę“ ir jos religines paleistuvystes turi sužinoti visas pasaulis. Taigi 1917 metų gruodį Biblijos tyrinėtojai ėmė uoliai platinti bukletą „Babelės žlugimas“, kuriame krikščionija buvo drąsiai demaskuojama. Vos keletas tūkstančių brolių per kelis mėnesius išplatino 10 milijonų bukleto egzempliorių. Galime įsivaizduoti, kokie įsiutę buvo dvasininkai. Vis dėlto Biblijos tyrinėtojai nesileido įbauginami ir tęsė šį svarbų darbą. Jie buvo pasiryžę „klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29). Ką visa tai mums byloja? Neteisinga būtų sakyti, kad karo metais tie krikščionys pateko į „didžiosios Babelės“ nelaisvę. Priešingai, jie vadavosi iš jos jungo ir padėjo tai daryti kitiems.

UOLUMAS PER PIRMĄJĮ PASAULINĮ KARĄ

5. Iš kur žinome, kad Pirmojo pasaulinio karo metais mūsų bendratikiai darbavosi uoliai?

5 Anksčiau manėme, kad per Pirmąjį pasaulinį karą Jehova buvo nepatenkintas savo garbintojais, nes šie stokojo uolumo evangelizacijos darbe. Dėl to darėme išvadą, kad Jehova leido jiems kuriam laikui būti klaidingos religijos nelaisvėje. Tačiau karo metu (1914–1918) gyvenę ištikimi Dievo tarnai vėliau pasakojo, kad dauguma bendratikių darė visa, ką galėjo, idant liudijimo darbas nesustotų. Yra svarių įrodymų, pagrindžiančių tokius jų žodžius. Kruopščiau patyrinėję mūsų teokratinę istoriją, aiškiau supratome ir mūsų aptariamus Biblijos įvykius.

6, 7. a) Kas apsunkino evangelizacijos darbą per Pirmąjį pasaulinį karą? b) Kas rodo, kad Biblijos tyrinėtojai tuo metu uoliai darbavosi?

 6 Biblijos tyrinėtojai per Pirmąjį pasaulinį karą paliudijo išties plačiai. Tai buvo nelengva dėl keleto priežasčių. Paminėkime dvi. Pirma, Biblijos tyrinėtojai tada dar nemokėjo liudyti naudodamiesi vien Biblija. Jie buvo pratę, kad už juos kalba spaudiniai. Todėl kai 1918-ųjų pradžioje valdžia uždraudė platinti knygą „Baigta paslaptis“, daugeliui brolių skelbti gerąją naujieną buvo sunku. Antra, tais pačiais metais pasaulį supurtė ispaniškojo gripo protrūkis. Dėl šio siaubingo užkrato skelbėjams buvo pavojinga keliauti. Vis dėlto nepaisydami tokių sunkumų dauguma Biblijos tyrinėtojų ir toliau evangelijos labui darė, ką galėjo.

Biblijos tyrinėtojai tiesiog tryško uolumu! (Žiūrėk 6 ir 7 pastraipas.)

7 Nedidelė grupelė Biblijos tyrinėtojų 1914 metais pradėjo rodyti „Kūrimo fotodramą“. „Fotodrama“ pasakojo žmonijos istoriją nuo Adomo iki pat Kristaus viešpatavimo tūkstantmečio pabaigos. Žiūrovai matė filmuotas scenas, spalvotas skaidres ir viskas buvo sinchronizuota su garsu. Anuomet toks reginys buvo tikra naujovė. Vertas dėmesio ir šis faktas: vien per 1914-uosius „Fotodramą“ pamatė 9 milijonai suvirš žmonių – daugiau nei šiandien visame pasaulyje yra Karalystės skelbėjų. Kiti to meto pranešimai rodo, kad per 1916 metus Biblijos tyrinėtojų sueigose Jungtinėse Valstijose apsilankė 809 393 žmonės, o 1918-aisiais tas skaičius išaugo iki 949 444. Mūsų bendratikiai tuo laiku tikrai uoliai darbavosi.

8. Kaip per Pirmąjį pasaulinį karą buvo rūpinamasi brolių dvasiniais poreikiais?

8 Per Pirmąjį pasaulinį karą organizacijos veiklai vadovaujantys broliai iš visų jėgų stengėsi tiekti dvasinį peną po pasaulį išsibarsčiusiems Biblijos tyrinėtojams ir stiprinti jų tikėjimą. Tai suteikė bendratikiams jėgų tęsti evangelizaciją. Ričardas Barberis, tuomet aktyviai dalyvavęs tarnyboje, pasakojo: „Mums pavyko pasirūpinti, kad nenutrūktų keliaujančiųjų prižiūrėtojų darbas, kad tęstųsi Sargybos bokšto leidyba ir kad žurnalas būtų gabenamas  į Kanadą, kur buvo uždraustas. [...] Turėjau garbingą užduotį siųsti „Baigtos paslapties“ kišeninio formato egzempliorius daugeliui draugų, iš kurių knyga buvo konfiskuota. Brolis Rezerfordas liepė suorganizuoti kongresus kai kuriuose miestuose Jungtinių Valstijų vakaruose ir nusiųsti ten kalbėtojus, kad stengtųsi kiek tik įmanoma draugus padrąsinti.“

DIEVO TARNUS REIKĖJO IŠGRYNINTI

9. a) Kodėl 1914–1919 metais Jehovos garbintojų požiūrį reikėjo pataisyti? b) Kokią išvadą būtų klaidinga daryti?

9 Vis dėlto laikotarpiu nuo 1914 iki 1919 metų Biblijos tyrinėtojų požiūris kai kuriais klausimais buvo taisytinas. Nors nuoširdžiai stengėsi laikytis Šventojo Rašto principų, jie, pavyzdžiui, ne iki galo suprato, ką reiškia Jehovos prisakymas klausyti viršesnių valdžių (Rom 13:1). Todėl mūsų brolijos pozicija per karą ne visada buvo neutrali. Štai kada Jungtinių Valstijų prezidentas paskelbė, kad 1918-ųjų gegužės 30-oji bus maldos už taiką diena, Sargybos bokštas ragino Biblijos tyrinėtojus prisidėti prie šios akcijos. Kai kurie broliai įsigijo obligacijų, kad paremtų karą savo lėšomis. Buvo net ir tokių, kas su ginklu rankose ėjo į apkasus. Tačiau nors Biblijos tyrinėtojų požiūrį reikėjo pataisyti, nebūtų teisinga daryti išvadą, kad dėl to jie ir pateko „didžiosios Babelės“ nelaisvėn. Tiesą sakant, jie gerai suvokė būtinybę atsiskirti nuo pasaulinės klaidingos religijos imperijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais tai jau beveik buvo padarę. (Perskaityk Luko 12:47, 48.)

10. Kaip Biblijos tyrinėtojai parodė suvokiantys gyvybės šventumą?

10 Kad ir nesuprato neutralumo principo taip aiškiai kaip mes šiandien, Biblijos tyrinėtojai žinojo jokiu būdu negalį atimti kito gyvybės. Taigi net ir tie keletas brolių, per karą ėjusių į apkasus, buvo tvirtai apsisprendę nežudyti. Kai kurie atsisakiusieji žudyti buvo išsiųsti į fronto liniją, kad kuo greičiau žūtų.

11. Kaip valdžia reagavo į Biblijos tyrinėtojų atsisakymą kariauti?

11 Šėtonas, be abejonės, buvo įniršęs dėl to, kokio požiūrio mūsų broliai laikėsi per karą. Todėl, Biblijos žodžiais tariant, ėmė kankinti juos įstatymais (Ps 94:20). Jungtinių Valstijų generolas majoras Džeimsas Franklinas Belas, kalbėdamasis su broliu Rezerfordu ir broliu van Ambergu prasitarė, jog Jungtinių Valstijų Teisingumo departamentas siekė, kad Kongresas priimtų įstatymą, leidžiantį įvykdyti mirties bausmę tiems, kas karo metu atsisako imti į rankas ginklą. Jis konkrečiai turėjo omenyje Biblijos tyrinėtojus. Pykčio įkarštyje generolas Belas broliui Rezerfordui išrėžė: „Tas įstatymas nebuvo priimtas, nes tam sutrukdė [prezidentas] Vilsonas, bet mes žinome, kaip su jumis susidoroti, ir tikrai susidorosime!“

12, 13. a) Kodėl aštuoni atsakingas pareigas einantys broliai buvo nuteisti ilgus metus kalėti? b) Ar įkalinimas palaužė brolių ryžtą klausyti Jehovos? Prašom paaiškinti.

12 Valdžia galiausiai pasiekė savo. „Sargybos bokšto“ bendrijos atstovus – brolius Rezerfordą, van Ambergą ir dar šešis kitus – suėmė. Teisme skelbdamas nuosprendį, teisėjas pareiškė: „Religinė propaganda, kurią šie vyrai  skleidžia, yra pavojingesnė už vokiečių kareivių diviziją. Jie ne tik kaltina valstybės pareigūnus ir kariuomenės žvalgybos biurą, bet ir smerkia visus dvasininkus, kad ir kokiai bažnyčiai jie priklausytų. Jiems turi būti paskirta griežta bausmė“ (A. H. Macmillan. Faith on the March, p. 99). Taip ir buvo. Tuos aštuonis Biblijos tyrinėtojus nuteisė ilgus metus kalėti federaliniame kalėjime Atlantoje (Džordžijos valstija). Tačiau karui pasibaigus broliai buvo išleisti ir jiems mesti kaltinimai atšaukti.

13 Būdami kalėjime visi aštuoni tvirtai laikėsi Dievo Žodžio. Savo laiške, kuriame prašė Jungtinių Valstijų prezidento malonės, jie rašė: „Šventajame Rašte paskelbta Viešpaties valia yra tokia: „Nežudysi.“ Taigi kiekvienas Viešpačiui pasišventusios [Tarptautinės Biblijos tyrinėtojų] Draugijos narys, savanoriškai sulaužęs pasišventimo sandorą, netektų Dievo malonės, net pasmerktų save visiškai pražūčiai. Todėl Draugijos nariai tikrai negali savo noru ir be jokių sąžinės priekaištų atimti kito žmogaus gyvybės.“ Kokie drąsūs žodžiai! Akivaizdu, kad broliai nė nemanė išsižadėti ištikimybės Jehovai.

PAGALIAU LAISVĖJE

14. Kokie Biblijos žodžiai pildėsi nuo 1914 iki 1919 metų?

14 Malachijo 3:1–3 išpranašauta, kad „Levio palikuonys“ – pateptieji krikščionys – kurį laiką bus apvalomi ir gryninami. (Perskaityk.) Tai vyko nuo 1914 iki 1919 metų pradžios. Tuo metu Viešpats Jehova, Biblijos žodžiais tariant, atėjo į savo šventyklą drauge su „sandoros pasiuntiniu“, Jėzumi Kristumi, kad savo tarnus ištirtų, pataisytų ir apvalytų. Tada pateptieji Jehovos garbintojai jau buvo pasirengę naujai užduočiai. 1919-aisiais Jėzus paskyrė „ištikimą ir nuovokų vergą“, kuris turės tiekti dvasinį maistą tikėjimo namiškiams (Mt 24:45). Dievo tarnai pagaliau visiškai išsilaisvino iš „didžiosios Babelės“ gniaužtų. Nuo tada jie nepaliauja augti Dievo valios pažinimu ir meile jam. Visa tai įmanoma tik dėl didžios Jehovos malonės ir jo palaimos. Kokie jie dėkingi savo dangiškajam Tėvui! [1]

15. Kaip galime parodyti dėkingumą už tai, kad Jehova išlaisvino mus iš klaidingos religijos pančių?

15 Kaip gera žinoti, kad esame išvaduoti iš „didžiosios Babelės“ nelaisvės! Šėtono pastangos nušluoti tikrąją krikščionybę nuo žemės paviršiaus nuėjo perniek. Tačiau svarbu nepamiršti, kodėl Jehova mus išlaisvino (2 Kor 6:1). Daugybė doros širdies žmonių vis dar yra klaidingos religijos pančiuose ir jiems reikia mūsų pagalbos. Tad sekdami praeitame amžiuje gyvenusių mūsų brolių pavyzdžiu darykime, ką galime, kad padėtume jiems ištrūkti į laisvę.

^ [1] (14 pastraipa) Nors tarp 70 metų trukusios žydų nelaisvės Babilone ir to, kas vyko su krikščionimis įsigalėjus atskalūnybei, yra nemažai panašumų, negalėtume tvirtinti, kad žydų nelaisvė yra pranašiškas pirmavaizdis. Pavyzdžiui, žymiai skiriasi buvimo nelaisvėje trukmė. Todėl nederėtų ieškoti visokių pranašiškų žydų nelaisvės detalių ir manyti, kad jos išsipildė krikščionims iki 1919-ųjų.