Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. gruodis

 GYVENIMO ISTORIJA

Stengiuosi visiems tapti viskuo

Stengiuosi visiems tapti viskuo

„Jeigu pasikrikštysi, paliksiu tave!“ Tokį grasinimą 1941 metais mano mama išgirdo iš tėvo. Nepabūgusi jo žodžių, mama nusprendė pasiaukoti Jehovai ir tai parodyti krikštu. Kaip tėvas pasakė, taip ir padarė – mus paliko. Tada buvau vos aštuonerių.

BIBLIJA susidomėjau jau anksčiau. Kai mama pirmąkart gavo Šventuoju Raštu paremtų leidinių, visa galva į juos pasinėriau. Man ypač patiko iliustracijos. Tėvas nenorėjo, kad mama kalbėtų su manimi apie tai, ką sužinojusi. Bet aš buvau labai smalsus, daug klausinėjau ir ji studijuodavo su manimi, kai tėvo nebūdavo namie. Todėl ir aš galiausiai panorau skirti savo gyvenimą Jehovai. Pasikrikštijau 1943-iaisiais Anglijos mieste Blakpule, būdamas dešimties.

PRADEDU TARNYBĄ JEHOVAI

Nuo tada mudu su mama reguliariai dalyvaudavome evangelizacijos tarnyboje. Skelbdami Biblijos žinią, naudodavome gramofonus. Jie buvo didoki, svėrė apie puspenkto kilogramo. Tik įsivaizduokit mane, mažą berniuką, tempiantį tokią naštą!

Kai buvau keturiolikos, jau norėjau tarnauti pionieriumi. Mama sakė, kad pirma turėčiau pakalbėti su brolių tarnu (anuomet taip vadinome rajono prižiūrėtoją). Šis patarė iš pradžių įgyti darbo įgūdžių,  kurie padėtų man išsilaikyti, kai tarnausiu pionieriumi. Taip ir padariau. Porą metų pasidarbavęs, pakalbėjau apie pionieriaus tarnybą su kitu prižiūrėtoju. Jis tarė: „Pirmyn!“

Taigi 1949 metų balandį su mama pardavėme arba atidavėme baldus, išsikraustėme iš namo, kurį nuomojomės, ir išvykome į Midltoną, netoli Mančesterio. Čia pradėjome pionieriaus tarnybą. Po keturių mėnesių radau brolį, kuris sutiko būti mano tarnybos partneriu. Filialas pasiūlė mums persikelti į naujai įkurtą bendruomenę Irlame. Mano mama su savo partnere tęsė pionierės tarnybą kitoje bendruomenėje.

Nors buvau tik septyniolikos, aš ir mano tarnybos draugas gavome užduotį vesti sueigas, mat bendruomenėje buvo mažai tam tinkamų brolių. Vėliau mane pakvietė persikelti į Bakstoną, kur trūko skelbėjų ir bendruomenei reikėjo pagalbos. Visada turėjau omenyje, kad tokios užduotys mane ruošia atsakingai tarnybai ateityje.

1953 metais Ročesteryje (Niujorko valstija) reklamuojame viešą paskaitą.

1951-aisiais užpildžiau paraišką mokytis „Sargybos bokšto“ Gileado mokykloje. Tačiau kitų metų gruodį buvau pašauktas atlikti karo tarnybą. Sakiau esąs visalaikis religijos tarnas ir prašiau būti atleistas, bet teismas tokio mano statuso nepripažino ir  nuteisė mane šešis mėnesius kalėti. Būdamas kalėjime gavau kvietimą į 22-ąjį Gileado mokyklos kursą. Taigi 1953 metų liepą sėdau į laivą „Džordžik“ (Georgic) ir išplaukiau į Niujorką.

Pasiekęs kelionės tikslą, galėjau dalyvauti kongrese „Naujojo pasaulio visuomenė“. Po kongreso traukiniu išvykau link Saut Lansingo (Niujorko valstija), kur buvo įsikūrusi Gileado mokykla. Nuo geležinkelio stoties iki paties miestelio reikėjo nusigauti autobusu, bet kadangi buvau vos išėjęs iš kalėjimo ir beveik neturėjau pinigų, teko skolintis 25 centus iš vieno bendrakelionio.

TARNYBA UŽSIENYJE

Gileado mokykloje buvome mokomi visiems tapti viskuo (1 Kor 9:22). Atliekant misionieriaus tarnystę, tie pamokymai pasirodė labai naudingi. Trejetas brolių – Polas Brunas, Reimondas Lyčas ir aš – buvome paskirti į Filipinus. Keletą mėnesių laukėme vizų. Tada leidomės į ilgą kelionę laivu. Pirmiausia pasiekėme Roterdamą, tada perplaukėme Viduržemio jūrą, Sueco kanalą, Indijos vandenyną. Už savęs palikę Malaiziją ir Honkongą, galiausiai, po 47 dienų jūroje, atvykome į Manilą. Buvo 1954-ųjų lapkričio 19-oji.

Mudu su Reimondu Lyču. Į savo misionieriškos tarnybos vietą – Filipinus – plaukėme 47 dienas.

Turėjome prisitaikyti prie naujos šalies, naujų žmonių, naujos kalbos. Mūsų trijulė iš pradžių buvo paskirta tarnauti Kesone, kur daugelis kalbėjo angliškai. Todėl po pusmečio tagalų kalba mokėjome vos keletą žodžių. Bet šią problemą padėjo išspręsti kitas mūsų paskyrimas.

Vieną 1955-ųjų gegužės dieną, su broliu Lyču grįžę namo iš tarnybos, kambaryje radome šūsnelį laiškų. Pasirodo, mus paskyrė tarnauti rajono prižiūrėtojais. Man buvo tik 22-eji. Šitaip atsirado puiki proga naujomis aplinkybėmis pritaikyti Biblijos principą visiems tapti viskuo.

Rajono suvažiavime, kurio programa parengta bikolų kalba, skaitau viešą paskaitą.

Pavyzdžiui, pirmąją kalbą jau kaip rajono prižiūrėtojas sakiau po atviru dangumi, priešais kaimo krautuvę. Netrukus supratau, kad pagal vietinių paprotį viešoji kalba ir turi būti sakoma viešoje vietoje. Lankydamas savo rajono bendruomenes, sakiau kalbas prekyvietėse, priešais savivaldybės pastatus, krepšinio aikštelėse, parkuose, viešose vietose įrengtose stoginėse, dažnai kalbėdavau gatvių sankirtose. Sykį San Pablo mieste stipri liūtis sutrukdė susirinkti turguje, todėl pasiūliau broliams sueigą rengti Karalystės salėje. Vėliau broliams kilo abejonių, ar galima tokią sueigą vadinti vieša, mat ji nebuvo surengta viešoje vietoje.

Lankydamas bendruomenes apsistodavau tik pas brolius. Jų namai būdavo paprasti, bet visada švarūs. Dažnai miegodavau ant medinių grindų, pasitiesęs austą kilimėlį. Kadangi prausyklos būdavo lauke, trūko privatumo, todėl išmokau praustis su drabužiais. Keliaudavau džipniais (taip vadinamas vietinis mikroautobuso ir džipo hibridas) ir autobusais, sėsdavau ir į laivą, kai reikėdavo pasiekti gretimas salas. Per visus tarnybos metus neturėjau savo automobilio.

Darbuodamasis evangelizacijos tarnyboje ir lankydamas bendruomenes pramokau tagalų kalbos. Niekada nelankiau jokių kursų, mokiausi klausydamasis, kaip broliai kalba tarnyboje ir per sueigas. Bendratikiai labai norėjo man padėti. Buvau jiems dėkingas už kantrybę ir atviras pastabas.

 Laikui bėgant gavau naujų užduočių ir joms atlikti reikėjo naujų įgūdžių. 1956-aisiais, kai Filipinuose lankėsi brolis Neitanas Noras, buvo surengtas visos šalies kongresas. Mane paskyrė rūpintis ryšiais su visuomene. Visai neturėjau tokios patirties, todėl kiti noriai man pagelbėjo. Nepraėjus nė metams buvo surengtas dar vienas šalies kongresas. Tada lankėsi brolis Frederikas Frencas iš pagrindinio biuro. Darbuodamasis kongreso prižiūrėtoju, iš brolio Frenco pavyzdžio supratau, kaip svarbu noriai prie kitų prisitaikyti. Pamenu, vietiniams broliams buvo labai smagu matyti, kad brolis Frencas viešąją kalbą sako vilkėdamas barong – tradicinį filipiniečių drabužį.

Kai buvau paskirtas tarnauti srities prižiūrėtoju, vėl turėjau taikytis prie pokyčių. Tuo metu žmonėms rodėme filmą „Laiminga naujojo pasaulio visuomenė“. Tokie seansai beveik visada vykdavo viešose vietose po atviru dangumi. Kartais mums trukdydavo visokie vabzdžiai. Juos priviliodavo projektoriaus šviesa, vargšeliai įstrigdavo lempoje ir po to mums tekdavo gerai paplušėti, kol projektorių išvalydavome. Rengti tokias filmo peržiūras nebuvo lengva. Tačiau kaip džiaugdavomės, kad žmonės galėdavo sužinoti apie tarptautinę  Jehovos tarnų organizaciją ir filmą įvertindavo palankiai!

Katalikų kunigai spaudė kai kuriuos valdininkus, kad neduotų mums leidimo rengti suvažiavimų. O kai sambūriai būdavo organizuojami netoli jų bažnyčios, bandydavo sutrukdyti programai skambindami varpais. Nepaisant to mūsų darbas įgavo vis didesnį pagreitį ir daugelis tose vietovėse dabar yra Jehovos garbintojai.

NAUJI PASKYRIMAI, NAUJI POKYČIAI

1959 metais gavau laišką, kuriame buvo parašyta, jog esu paskirtas tarnauti filiale. Vėl turėjau progą daug ko išmokti. Laikui bėgant man buvo suteiktos regiono prižiūrėtojo pareigos – turėdavau aplankyti bendratikius kitose šalyse. Per vieną tokią kelionę susipažinau su Džanet Diumond, misioniere, tarnaujančia Tailande. Kurį laiką susirašinėjome ir vėliau susituokėme. Drauge džiugiai tarnaujame jau 51 metus.

Su Džanet vienoje iš daugybės Filipinų salų.

Man teko garbė aplankyti Jehovos tarnus 33-ose šalyse. Kaip gerai, kad ankstesnės užduotys padėjo man pasiruošti visokiems netikėtumams ir išmokti sutarti su pačiais įvairiausiais žmonėmis! Tos kelionės dar labiau praplėtė mano akiratį ir leido pamatyti, kaip Jehova savo meile apgaubia visų tautų žmones (Apd 10:34, 35).

Stengiamės reguliariai dalyvauti evangelizacijos tarnyboje.

IR TOLIAU STENGIUOSI PRISITAIKYTI

Tarnauti su savo broliais Filipinuose – tikras džiaugsmas. Dabar skelbėjų čia yra maždaug dešimt kartų daugiau nei tada, kai atvykau. Mudu su Džanet tebedirbame filiale Kesone. Nors šioje šalyje esu jau 60 suvirš metų, nuolat turiu būti pasiruošęs prisitaikyti ir paklusti naujiems Jehovos nurodymams. Pastaruoju metu organizacijoje būta didelių permainų, tad svarbu neprarasti lankstumo, kai tarnaujame savo Dievui ir broliams.

Džiaugiamės matydami, kaip skelbėjų skaičius auga.

Visada stengdavomės įžvelgti, kokia yra Jehovos valia, ir buvome pasiruošę ją vykdyti. Tai – geriausias gyvenimo kelias. Imdavomės pokyčių ir tam, kad galėtume dar geriau pasitarnauti savo broliams. Kiek tik Jehova leis, esame pasiryžę visiems tapti viskuo.

Tebetarnaujame filiale Kesone.