Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2016 m. gruodis

Dievo malone buvome išlaisvinti

Dievo malone buvome išlaisvinti

„Nuodėmė neturi jums viešpatauti, nes esate pavaldūs [...] malonei“ (ROM 6:14).

GIESMĖS: 46, 127

1, 2. Kodėl Jehovos liudytojams žodžiai iš Romiečiams 5:12 tokie svarbūs?

JEIGU norėtum sudaryti sąrašą Biblijos eilučių, kurias Jehovos liudytojai geriausiai žino ir dažniausiai cituoja, kiek aukštai tame sąraše būtų Romiečiams 5:12? Turbūt ne sykį esi tarnyboje skaitęs: „Kaip per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo.“

2 Šią eilutę ne kartą randame knygoje Ko iš tikrųjų moko Biblija? Tuos žodžius, tikėtina, perskaitysi, kai su savo vaiku ar kitu asmeniu studijuosi trečią, penktą ir šeštą knygos skyrius – apie tai, ką Dievas padarys žemėje, apie išpirką ir apie mirusiųjų būklę. Tačiau ar žodžiai iš Romiečiams 5:12 tau ateina į galvą, kai mąstai apie savo brangų ryšį su Jehova, savo elgesį jo akyse ir pažadėtą gyvenimą ateityje?

3. Ką kiekvienas turime pripažinti?

3 Visi turime pripažinti, kad esame nusidėjėliai. Klystame kasdien. Bet Jehova yra gailestingas. Jis žino, kad esame tik dulkės, ir yra pasiruošęs mums dovanoti (Ps 103:13, 14). Jėzus į savo pavyzdinę maldą Tėvui įterpė prašymą:  „Atleisk mums mūsų nuodėmes“ (Lk 11:2–4). Kai Jehova atleidžia mūsų kaltes, nebėra reikalo dėl jų graužtis. Daug geriau yra mąstyti apie tai, kokiu pagrindu Dievas tas nuodėmes galėjo atleisti. Panagrinėkime tai nuodugniau.

NUODĖMIŲ ATLEIDIMAS IŠ DIEVO MALONĖS

4, 5. a) Kas padėtų suprasti žodžius iš Romiečiams 5:12? b) Ką Biblijoje reiškia žodis „malonė“?

4 Svarbios informacijos apie tai, kodėl Jehova gali atleisti mūsų nuodėmes, randame ir kituose Laiško romiečiams skyriuose, ypač šeštame. Štai trečiame skyriuje, 23-ioje ir 24-oje eilutėse, skaitome: „Visi yra nusidėję [...] ir tai, kad jie iš jo malonės Kristaus Jėzaus atliktu išpirkimu pripažįstami teisiais, yra dovana.“ Ką Paulius turėjo omenyje sakydamas „malonė“? Jis pavartojo graikišką žodį, kuris, pasak vieno Biblijos žodyno, reiškia „neprašyta paslauga, padaryta noriai ir nesitikint atlygio“. Tokia paslauga yra visiškai neuždirbta, nepelnyta.

5 Leksikografas Džonas Parkherstas (John Parkhurst) rašė: „Kai kalbama apie Dievą ar Kristų, jis [tas graikiškas žodis] labai dažnai reiškia nepelnytą ir savanoriškai padarytą jų geradarybę arba gerumą, kurį jie parodė išpirkdami ir išganydami žmogų.“ Taigi „Naujojo pasaulio“ vertime vartojamas žodis „malonė“ čia visai tinka. Tačiau kaip Dievas tą malonę parodė? Ir ką gera dėl tos jo malonės galime turėti jau dabar ir sulaukti ateityje? Pažiūrėkime.

6. Kas gali patirti Dievo malonę ir kas dėl tos malonės žmogui yra įmanu?

6 Adomas buvo tas „vienas žmogus“, per kurį „į pasaulį įėjo nuodėmė ir [...] mirtis“. Taigi „mirtis karaliavo dėl vieno žmogaus prasikaltimo“. Bet Paulius pridūrė, kad „per vieną [asmenį], Jėzų Kristų,“ žmonės gali su kaupu gauti malonę (Rom 5:12, 15, 17). Tokį gerumą Dievas parodė visai žmonijai. Kaip rašė apaštalas, „dėl vieno [Jėzaus] klusnumo daugelis taps teisiais“. Toji malonė netgi gali nuvesti į „amžiną gyvenimą per Jėzų Kristų“ (Rom 5:19, 21).

7. Kodėl galima sakyti, kad išpirka byloja apie Dievo gerumą ir kad ji yra nepelnyta?

7 Jehova neprivalėjo atsiųsti savo Sūnaus į žemę ir sumokėti išpirkos. Netobuli, nuodėmingi žmonės visiškai nenusipelnė, kad Dievas ir Jėzus suteiktų išpirką, kuri laiduotų jiems kalčių atleidimą. Taigi tas atleidimas ir nuostabi galimybė gyventi amžinai iš tiesų yra nepelnyto Jehovos gerumo išraiška. Šitą Dievo dovaną privalome didžiai branginti ir dėkingumą už ją parodyti visu savo gyvenimu.

UŽ DIEVO MALONĘ BŪKIME DĖKINGI

8. Kokį neteisingą požiūrį į savo nuodėmes turi kai kurie žmonės?

8 Kadangi esame netobuli Adomo palikuonys, linkstame į nuodėmę, dažnai pasielgiame neteisingai. Tačiau nedera piktnaudžiauti Dievo malone ir manyti: „Net jei padarau tai, kas Jehovos akyse yra nuodėmė, nėra dėl ko nerimauti – jis man atleis.“ Deja, taip mąstančių krikščionių radosi jau pirmajame amžiuje, dar esant gyviems kai kuriems apaštalams. (Perskaityk Judo 4.) Mes vargu ar kada imtume tokį požiūrį reikšti viešai. Bet jei nesisaugosime, galime nė nepastebėti, kaip tokios mūsų pačių ar kitų mintys mumyse pradės leisti šaknis.

9, 10. Kaip apaštalas Paulius ir kiti krikščionys buvo išvaduoti iš nuodėmės ir mirties?

 9 Paulius ragino mesti iš galvos tokius samprotavimus: „Dievas juk mane supranta. Jis nesureikšmina mano klaidų ir prasižengimų.“ Saugotis tokių minčių būtina, nes, pasak apaštalo, krikščionys yra „nuodėmei mirę“. (Perskaityk Romiečiams 6:1, 2.) Ar tikrai galima sakyti, kad jie, tebegyvendami žemėje, yra „nuodėmei mirę“?

10 Pauliui ir kitiems pirmojo amžiaus krikščionims dėl išpirkos Jehova buvo atleidęs nuodėmes, patepęs juos šventąja dvasia ir suteikęs garbę būti jo dvasiniais sūnumis. Taip pat buvo davęs viltį, kad jei liks ištikimi Dievui iki galo, galės gyventi danguje ir valdyti drauge su Kristumi. Tad kaip suprasti, kad šie gyvi Jehovos tarnai buvo „nuodėmei mirę“? Pavyzdžiu Paulius paėmė Jėzų. Dievo Sūnus žmogišku kūnu mirė ir buvo prikeltas kaip nemari dvasinė esybė danguje. Mirtis, anot apaštalo, jam nebeviešpatavo. Panašiai buvo ir su pateptaisiais krikščionimis. Senasis jų gyvenimas, – kai buvo pavaldūs savo netobulo kūno troškimams, – baigėsi ir prasidėjo naujasis, – kai svarbiausia jiems yra vykdyti Dievo valią. Tokį pokytį Paulius prilygino mirčiai ir prisikėlimui gyventi iš naujo. Bendratikiams jis sakė: „Laikykite save mirusiais nuodėmei, bet gyvenančiais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6:9, 11).

11. Kokia prasme tie, kas puoselėja žemišką viltį, yra mirę nuodėmei?

11 O kaip yra su tais iš mūsų, kurie viliasi amžinai gyventi žemėje? Prieš tapdami krikščionimis mes dažnai nusidėdavome ir tikriausiai nė nesuvokėme, kad mūsų elgesys Dievui nepatinka. Vaizdžiai tariant, vergavome „netyrumui ir savivalei“, buvome „nuodėmės vergai“ (Rom 6:19, 20). Tačiau sužinoję tiesą iš Biblijos pakeitėme savo gyvenimą, pasiaukojome Dievui ir pasikrikštijome. Nuo tada trokštame iš širdies paklusti Jehovos mokymui ir laikytis jo normų. Tęsdami vaizdingą palyginimą apie vergystę, galime sakyti, kad buvome „išlaisvinti iš nuodėmės“ ir tapome „teisumo vergais“ (Rom 6:17, 18). Taigi ir mes esame „nuodėmei mirę“.

12. Ką kiekvienas turime nuspręsti?

12 Atkreipkime dėmesį ir į šiuos Pauliaus žodžius: „Neleiskite, kad nuodėmė karaliautų jūsų mirtingame kūne, versdama jus paklusti jo geismams“ (Rom 6:12). Mes leistume nuodėmei karaliauti, jei darytume tai, ko tik užsigeistų mūsų netobulas kūnas. Kadangi galime rinktis – leisime nuodėmei mus valdyti ar ne, – svarbu atsakyti į tokius klausimus: ko giliai širdyje trokštu? Ar kartais pasiduodu savo netobulam kūnui bei protui ir pasuku bloga kryptimi? Ar priešingai – esu miręs nuodėmei ir gyvenu Dievui Kristuje Jėzuje? Jeigu esame didžiai dėkingi Jehovai už jo parodytą malonę ir atlaidumą, iš visos širdies stengsimės jį džiuginti.

TU GALI ĮVEIKTI NUODĖMĘ

13. Kas rodo, kad įmanoma pasipriešinti nuodėmei?

13 Kai kurie krikščionys, prieš pamildami Jehovą ir pradėdami jam tarnauti, darė tokius dalykus, kurių vėliau ėmė gėdytis ir kurių galas yra mirtis (Rom 6:21). Tai liudija ir daugelio Korinto bendruomenės narių patirtis. Iš Pauliaus laiško sužinome, kad kai kurie jų buvo stabmeldžiai, svetimautojai,  homoseksualistai, vagys, girtuokliai, kitokie nusidėjėliai. Bet jie buvo „nuplauti, pašventinti“ (1 Kor 6:9–11). Panašių asmenų tikriausiai būta ir Romos bendruomenėje. Dvasios įkvėptas Paulius romiečiams rašė: „Neduokite nuodėmei savo narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui kaip atgijusius iš mirusiųjų ir paveskite Dievui savo narius kaip teisumo ginklus“ (Rom 6:13). Apaštalas buvo tikras, kad bendratikiai gali likti dvasiškai tyri ir neprarasti Dievo malonės.

14, 15. Apie ką verta pamąstyti?

14 Kai kurie mūsų broliai ir sesės anksčiau galbūt gyveno panašiai kaip senovės korintiečiai. Bet jiems irgi pavyko pasikeisti. Jie metė nuodėmingus darbus ir buvo „nuplauti“. Jeigu ir tavo patirtis panaši, ar galėtum pasakyti, kad šiuo metu turi gerą vardą Jehovos akyse? Ar dabar, sulaukęs Dievo malonės ir atleidimo, esi pasiryžęs, Biblijos žodžiais kalbant, nebeduoti nuodėmei savo kūno narių ir pavesti save Dievui kaip atgijusį iš mirusiųjų?

15 Kad galėtume atsakyti „taip“, mes, aišku, privalome saugotis rimtų nuodėmių, kurias kadaise darė korintiečiai. Priešingu atveju negalėtume sakyti, kad nuodėmė mums nebeviešpatauja, ir tikėtis, kad Dievas bus mums maloningas. Tačiau svarbu pamąstyti ir štai apie ką: ar esu pasiryžęs iš širdies paklusti Jehovai ir vengti netgi tokių nuodėmių, kurios kai kam gal neatrodo tokios sunkios? (Rom 6:14, 17)

16. Kodėl galime sakyti, kad negana saugotis tik tų nuodėmių, kurios paminėtos 1 Korintiečiams 6:9–11?

16 Atkreipkime dėmesį į paties Pauliaus pavyzdį. Jis, žinoma, neužsiiminėjo blogybėmis, paminėtomis 1 Korintiečiams 6:9–11. Tačiau iš jo žodžių suprantame, kad nuodėme jis laikė ne tik šiuos, bet ir daugelį kitų dalykų. Apaštalas rašė: „Aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion, mat nesuprantu, ką darau: ko noriu – nedarau, o ko nekenčiu, tą darau“ (Rom 7:14, 15). Taigi Paulius pripažino darąs nuodėmių ir su blogais savo polinkiais atkakliai kovojo. (Perskaityk Romiečiams 7:21–23.) Sekime šiuo krikščioniu ir visomis jėgomis stenkimės būti klusnūs Jehovai.

17. Kodėl tu nori būti sąžiningas?

17 Šiek tiek pakalbėkime apie sąžiningumą. Tai viena pamatinių krikščioniškų vertybių. (Perskaityk Patarlių 14:5 ir Efeziečiams 4:25.) Žinome, kad „melo tėvas“ yra Šėtonas. Tikrai nenorime būti į jį panašūs. Taip pat prisimename, koks buvo Ananijo ir jo žmonos galas – už melavimą jie net prarado gyvybę (Jn 8:44; Apd 5:1–11). Todėl melo nekalbame. Tačiau ar sąžiningas žmogus tuo ir apsiriboja? Jeigu esame išties dėkingi Dievui už jo malonę, sąžiningumą parodysime ir kitaip.

18, 19. Kodėl galime sakyti, kad būti sąžiningam – tai daugiau nei vien nekalbėti gryno melo?

18 Kad pasirodytų esąs nesąžiningas, žmogus nebūtinai turi įžūliai meluoti. Jehova izraelitams prisakė: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.“ Tada paaiškino, kaip tą šventumą parodyti: „Nevogsite, nesielgsite apgaulingai ir vieni kitiems nemeluosite“ (Kun 19:2, 11). Taigi, nors ir nekalbėtume gryno melo, mes elgtumės nesąžiningai, jei bandytume kitą apgauti ar įtikinti tuo, kas nėra tiesa.

Ar esi pasiryžęs ne vien nekalbėti gryno melo, bet ir vengti bet kokios klastos? (Žiūrėk 19 pastraipą.)

 19 Tarkim, žmogus pasako savo darbdaviui ar kolegoms, kad rytoj nebus darbe arba turės išeiti anksčiau, nes turi sutvarkyti vieną reikalą, susijusį su sveikata. Galbūt jam tereikia trumpam užsukti į vaistinę ar susimokėti už paslaugas gydymo įstaigoje. Tikroji priežastis, kodėl žmogus nori išsiprašyti iš darbo, – kad galėtų diena anksčiau išsiruošti į atostogas ar su šeima nuvykti prie jūros. Jo žodžiuose buvo dalelė tiesos – jis iš tikrųjų turėjo sutvarkyti nedidelį su sveikata susijusį reikaliuką. Bet ar pasakytume, kad jis pasielgė sąžiningai? Ar kartais nenorėjo kitų truputį apgauti? Neretai žmonės gudriais žodžiais iškraipo tiesą tam, kad išvengtų bausmės ar iš kitų pasipelnytų. Bet ar taip darantis asmuo laikosi Dievo priesako nesielgti apgaulingai? Verta pamąstyti ir apie šią Biblijos eilutę: „Duokite savo narius vergauti teisumui, kas veda į šventumą“ (Rom 6:19).

20, 21. Ką daryti mus skatins dėkingumas už Dievo malonę?

20 Svarbu suprasti štai ką: dėkingumą Dievui už jo malonę parodysime ne vien saugodamiesi ištvirkavimo, girtavimo ir kitų rimtų nuodėmių, kuriomis buvo nusikaltę kai kurie korintiečiai. Pavyzdžiui, negana tik nesielgti ištvirkėliškai, būtina ir kovoti su menkiausiu polinkiu į amoralias pramogas. Taip pat, jei norime duoti savo narius „vergauti teisumui“, vengsime ne tik pasigerti, bet ir artėti prie pasigėrimo ribos. Kovoti su nederamais įpročiais būna nelengva, tačiau tą kovą tikrai galime laimėti.

21 Taigi privalu saugotis tiek rimtų nuodėmių, tiek ir tų, kurios iš pirmo žvilgsnio neatrodo tokios didelės. Aišku, būdami netobuli, kartais suklupsime. Bet atminkime apaštalo Pauliaus raginimą: „Neleiskite, kad nuodėmė karaliautų jūsų mirtingame kūne, versdama jus paklusti jo geismams“ (Rom 6:12; 7:18–20). Kovodami su visokia nuodėme, parodysime, kad iš širdies branginame didžią Dievo malonę, suteiktą per Kristų.

22. Kas laukia tų, kurie parodys esą dėkingi Jehovai už jo malonę?

22 Būdamas didžiai maloningas, Dievas atleidžia mums nuodėmes. Atleis jas ir ateityje. Todėl iš dėkingumo Jehovai uoliai stenkimės įveikti polinkį į tokias nuodėmes, kurios kitiems gal ir neatrodo rimtos. Tada mūsų lauks nuostabus apdovanojimas. Apie jį Paulius rašė: „Dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo vergais, turite savo vaisių, vedantį į šventumą, ir kaip baigtį turite amžiną gyvenimą“ (Rom 6:22).