Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2017 Nr. 3

Šiame dantiraščio dokumente paminėtas vardas „Tatanu“

Dar vienas įrodymas

Dar vienas įrodymas

Ar Biblijos pasakojimų tikrumą paliudija kokie nors archeologiniai radiniai? 2014 metais žurnale Biblical Archaeology Review buvo iškeltas klausimas: kelių asmenų, minimų hebrajiškojoje Biblijos dalyje, egzistavimas yra patvirtintas archeologiniais radiniais? Ir pateiktas atsakymas: „Bent penkiasdešimties!“ Vienas žmogus, nepatekęs į sąrašą tame straipsnyje, yra Tatnajas. Pažiūrėkime, ką apie jį atskleidžia Biblija.

Kadaise Jeruzalė priklausė milžiniškai Persijos imperijai. Miestas buvo į vakarus nuo Eufrato – regione, kurį persai vadino Užupiu. Nugalėję babiloniečius, persai paleido žydų belaisvius ir įgaliojo juos Jeruzalėje atstatyti Jehovos šventyklą (Ezros 1:1–4). Tačiau žydų priešai norėjo statybas sustabdyti ir ta situacija pasinaudojo kaip pretekstu apkaltinti žydus maištavimu prieš Persiją (Ezros 4:4–16). Valdant Darijui I (522–486 m. p. m. e.), tą reikalą ėmėsi ištirti persų pareigūnas Tatnajas. Anot Biblijos, jis buvo „Užupio valdytojas“ (Ezros 5:3–7).

Tatnajo vardas rastas keliose dantiraščio lentelėse, matyt, iš kokios nors šeimos archyvo. Lentelė, kurioje vienas jos narys siejamas su Biblijoje paminėtu asmeniu, yra skolos dokumentas, datuotas dvidešimtaisiais Darijaus I valdymo metais, tai yra 502 m. p. m. e. Dokumente sandorio liudininkas įvardijamas kaip „Užupio valdytojo Tatanu“ tarnas. Tatanu – tai Tatnajas, apie kurį rašoma Biblijoje, Ezros knygoje.

Ką apie jį sužinome? 535 m. p. m. e. Kyras Didysis savo valdas suskirstė į sritis. Viena jų – Babilonas ir Užupis – vėliau padalyta į dvi dalis. Į Užupio sritį įėjo Celesirija, Finikija, Samarija ir Judas; valdoma tikriausiai buvo iš Damasko. Tatnajas šią sritį valdė nuo maždaug 520 iki 502 m. p. m. e.

Nuvykęs į Jeruzalę tirti žydų apkaltinimo maištu, Tatnajas pranešė Darijui, kad šie tvirtina iš Kyro gavę įgaliojimą atstatyti Jehovos šventyklą. Karaliaus archyvuose atlikta paieška paliudijo, jog tai tiesa (Ezros 5:6, 7, 11–13; 6:1–3). Taigi karalius įsakė Tatnajui nesikišti, ir šis pakluso (Ezros 6:6, 7, 13).

Aišku, „Užupio valdytojo Tatnajo“ vaidmuo istorijoje niekuo neypatingas. Vis dėlto Biblijoje šis žmogus paminėtas, be to, teisingai nurodytas jo titulas. Tai dar vienas įrodymas, kad archeologiniai radiniai dažnai patvirtina istorinį Biblijos tikslumą.