Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2016 Nr. 6

Lefevras d’Etaplis. Jis troško, kad visi žmonės pažintų Dievo Žodį

Lefevras d’Etaplis. Jis troško, kad visi žmonės pažintų Dievo Žodį

ŠEŠIOLIKTO amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje vieną sekmadienio rytą Mo miestelio, esančio netoli Paryžiaus, gyventojai susirinkę į bažnyčią negalėjo patikėti savo ausimis. Evangelijos buvo skaitomos ne lotynų, o jų gimtąja prancūzų kalba!

Tai buvo padaryta Biblijos vertėjo Žako Lefevro d’Etaplio (lot. Jacobus Faber Stapulensis) iniciatyva. Vėliau savo artimam draugui jis rašė: „Nė neįsivaizduoji, kaip nuostabiai įvairiose vietovėse Dievas sužadina paprastų žmonių protus suprasti ir priimti jo Žodį.“

Anuomet Katalikų bažnyčia ir teologai Paryžiuje buvo nusistatę prieš Biblijos vertimą į vietines kalbas. Tad kas paskatino Lefevrą išversti Bibliją į prancūzų kalbą? Kaip jis padėjo paprastiems žmonėms suprasti Dievo Žodį?

AIŠKINOSI ŠVENTŲJŲ RAŠTŲ PRASMĘ

Prieš tapdamas Biblijos vertėju, Lefevras buvo atsidėjęs tyrinėti klasikinius filosofijos ir teologijos darbus. Jis pastebėjo, kad bėgant šimtmečiams dėl įsivėlusių klaidų ir neteisingo aiškinimo dauguma senovinių tekstų buvo iškraipyti. Bandydamas išsiaiškinti tikrąją senovinių raštų prasmę, jis ėmėsi atidžiai tyrinėti Katalikų bažnyčios aprobuotą Biblijos vertimą – lotyniškąją Vulgatą.

Atidžiai gilindamasis į Šventąjį Raštą jis priėjo prie išvados, kad „tik dieviškosios tiesos tyrinėjimas suteikia [...] tikrąją laimę“. Todėl Lefevras nusprendė nebegvildenti filosofijos klausimų ir atsidėjo Biblijos vertimui.

1509 metais Lefevras išleido penkių Psalmyno vertimų į lotynų kalbą, tarp jų ir Vulgatos su savo pataisymais, lyginamąjį veikalą Psalterium Quintuplex. * Priešingai nei kiti jo laikų teologai, Lefevras stengėsi Biblijos tekstą perteikti paprastai ir suprantamai. Toks Šventojo Rašto perteikimo būdas padarė didelę įtaką kitiems Biblijos tyrinėtojams ir reformatoriams. (Skaitykite rėmelį „ Lefevro įtaka Martynui Liuteriui“.)

Psalmėse pavartotų Dievo titulų lentelė leidinyje Psalterium Quintuplex (1513 metų leidimas)

Nuo pat mažens Lefevras buvo katalikas ir tvirtai tikėjo, kad jei tik paprasti žmonės būtų mokomi Šventojo Rašto tiesų, Bažnyčia atsinaujintų. Tačiau kaip paprasti žmonės galėtų mokytis iš Šventųjų Raštų, jei dauguma jų – lotyniški?

VISIEMS PRIEINAMAS BIBLIJOS VERTIMAS

Įvade į Evangelijas Lefevras patikino, kad Biblija turi būti prieinama kiekvienam žmogui jo gimtąja kalba

Lefevras labai mylėjo Dievo Žodį, todėl pasiryžo padaryti viską, kad kuo daugiau žmonių galėtų jį skaityti. 1523 metų birželį jis išleido dviejų tomų kišeninio dydžio Evangelijas prancūzų kalba. Šį mažo formato leidimą įsigyti galėjo ir nepasiturintys, nes buvo perpus pigesnis nei įprasto dydžio.

 Žmonės šį vertimą sutiko su dideliu entuziazmu. Tiek vyrai, tiek moterys taip norėjo skaityti Jėzaus žodžius savo gimtąja kalba, jog pirmus 1200 egzempliorių išpirko vos per kelis mėnesius.

DRĄSIAI STOJO UŽ BIBLIJOS ŽINIĄ

Įvade į Evangelijas Lefevras paaiškino išvertęs jas į prancūzų kalbą tam, kad paprasti parapijiečiai „evangelijos tiesą perprasti galėtų lygiai taip, kaip tie, kurie skaito ją lotynų kalba“. Kodėl Lefevras taip stengėsi, kad žmonės sužinotų, ko moko Biblija?

Jis gerai suvokė, kaip stipriai išgalvoti mokymai ir filosofija sugadino Katalikų bažnyčią (Morkaus 7:7; Kolosiečiams 2:8). Lefevras buvo įsitikinęs, kad atėjo metas „skelbti Evangelijos tiesą visame pasaulyje, išlaisvinti žmones iš klaidinančių doktrinų“.

Taip pat jis siekė atskleisti nepagrįstus argumentus tų, kurie priešinosi Biblijos vertimui į prancūzų kalbą. Smerkdamas jų veidmainiškumą Lefevras sakė: „Kaip jie mokys [žmones] laikytis visko, ką Jėzus Kristus įsakė, jei taip nenori, kad liaudis turėtų ir skaitytų Dievo Evangeliją savo kalba?“ (Romiečiams 10:14)

 Nenuostabu, kad Paryžiaus universiteto, dar vadinamo Sorbona, teologai bandė Lefevrą nutildyti. 1523 metų rugpjūtį jie pareiškė, kad Biblijos vertimai į kitas kalbas ir komentarai yra „žalingi Bažnyčiai“. Jei nebūtų įsikišęs Prancūzijos karalius Pranciškus I, Lefevras būtų buvęs pasmerktas kaip eretikas.

APDAIRUS VERTĖJAS BAIGIA SAVO DARBĄ

Nepaisydamas karštų diskusijų apie jo darbą, Lefevras toliau vertė Bibliją. Baigęs Šventojo Rašto graikiškosios dalies (dar vadinamos Naujuoju Testamentu) vertimą, 1524 metais jis išleido Psalmyną prancūzų kalba – norėjo, kad tikintieji melstųsi „su dar didesniu atsidavimu, kupini gilesnių jausmų“.

Sorbonos teologai laiko negaišo – iškart kruopščiai išnarstė Lefevro veikalus. Netrukus jie įsakė viešai sudeginti Biblijos graikiškosios dalies vertimą, o kai kuriuos kitus jo darbus pasmerkė, esą juose „palaikomos Liuterio erezijos“. Teologai kvietė Lefevrą pasiaiškinti, tačiau jis nusprendė pabėgti į Strasbūrą, kur slapta toliau vertė Bibliją. Kai kurie teigė, kad ateiti ir paaiškinti savo poziciją Lefevrui pritrūko drąsos, bet jis tiesiog manė, kad tai geriausias atsakymas tiems, kurie nesupranta Biblijos perlų vertės (Mato 7:6).

Praėjus beveik metams po pasitraukimo, karaliaus Pranciškaus I prašymu Lefevras ėmėsi mokyti jo ketverių metų sūnų Karolį. Taip pasikeitusios aplinkybės leido vertėjui ramiai pabaigti versti Bibliją. 1530 metais, imperatoriui Karoliui V pritariant, už Prancūzijos ribų, Antverpene, buvo išspausdinta visa Lefevro versta Biblija. *

PER DIDELI LŪKESČIAI

Visą gyvenimą Lefevras tikėjosi, kad Bažnyčia atsisakys išgalvotų tradicijų ir sugrįš prie teisingo Šventojo Rašto supratimo. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad „kiekvienas krikščionis turi teisę, tiksliau sakant, pareigą asmeniškai skaityti Bibliją ir iš jos mokytis“. Būtent dėl to jis taip stengėsi, kad Biblija būtų prieinama kiekvienam. Nors ir nesulaukė taip trokštamos Bažnyčios reformos, Lefevras neabejotinai paliko ryškų pėdsaką – padėjo paprastiems žmonėms pažinti Dievo Žodį.

^ pstr. 8 Leidinį sudarė penki Psalmyno vertimai, išdėstyti stulpeliais. Be to, jame buvo Dievo titulų lentelė, kurioje paminėta ir tetragrama – hebrajiškas Dievo vardo keturraidis.

^ pstr. 21 Po penkerių metų, 1535-aisiais, prancūzų vertėjas Olivetanas išleido savąjį Biblijos vertimą, kurio pagrindas buvo originalo kalbų tekstai. Versdamas Biblijos graikiškąją dalį Olivetanas daug rėmėsi Lefevro darbais.