Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2016 Nr. 6

Gandras

Ko pasimokome iš padangių paukščių

Ko pasimokome iš padangių paukščių

„Paklausk [...] padangių paukščių, ir jie tau pasakys. Kas iš jų visų nežino, kad Viešpaties ranka tai padarė?“ (Jobo 12:7, 9)

PRIEŠ daugiau kaip 3000 metų patriarchas Jobas suprato, kad padangių paukščiai gali daug ką papasakoti apie Dievo rankų darbus. Be to, dėl savito elgesio jie dažnai minimi iliustracijose ir metaforose. Biblijos ištraukos, kuriose aprašomi sparnuočiai, gali kai ko svarbaus mus pamokyti apie gyvenimą ir santykius su Dievu. Apsvarstykime keletą pavyzdžių.

KUR KREGŽDĖ RANDA LIZDĄ

Kregždė

Kregždės, savo lizdus lipdančios namų pastogėse, buvo puikiai žinomos Jeruzalės gyventojams. Kai kurios apsigyvendavo net Saliamono šventykloje. Tikriausiai tos, kurios ten kasmet perėdavo jauniklius, jausdavosi saugios ir netrukdomos galėjo auginti mažuosius.

Tuos kregždžių lizdus šventyklos teritorijoje pastebėjo 84 psalmės kūrėjas, vienas iš Koracho palikuonių, tarnaudavęs šventykloje vieną savaitę kas šešis mėnesius. Jis troško būti kregžde ir nuolat gyventi Jehovos namuose. Psalmininkas giedojo: „Kokios mielos tavo buveinės, Galybių Viešpatie! Trokštu ir ilgiuosi Viešpaties Šventyklos kiemų [...]. Net žvirblis randa namus ir kregždė lizdą savo jaunikliams prie tavo aukurų, Galybių Viešpatie, mano Karaliau ir mano Dieve“ (Psalmyno 84:2–4 [84:1–3, Brb]). Ar mes kartu su savo vaikais taip pat labai vertiname Dievo tautos sueigas, ar reguliariai jas lankome? (Psalmyno 26:8, 12)

GANDRAS ŽINO LAIKĄ IR METĄ

„Gandras padangėse žino, kada keliauti“, – rašė pranašas Jeremijas. Jis, be abejo, ne kartą matė gandrus migruojant per Pažadėtąją žemę. Kai kuriais paskaičiavimais, pavasarį, keliaudami iš Afrikos į Europą, virš Jordano slėnio praskrenda daugiau kaip 300 000 baltųjų gandrų. Biologinis laikrodis diktuoja jiems, kada grįžti į vasaros perimvietes. Kaip ir kiti migruojantys paukščiai, gandrai žino „laiką, kada sugrįžti“ (Jeremijo 8:7).

„Migracija nuostabi tuo, kad yra instinktyvi“, – rašoma leidinyje Collins Atlas of Bird Migration. Migruojantiems paukščiams Dievas Jehova įdiegė instinktyvią išmintį, padedančią orientuotis metų laikuose, o žmogų apdovanojo gebėjimu suvokti, kokiu metu gyvena (Luko 12:54–56). Žmogui, kitaip nei instinktų valdomam gandrui, norint suprasti savo laikmečio įvykių reikšmę, reikia Dievo pažinimo. Jeremijo dienomis izraelitams trūko tokios įžvalgos. Dievas paaiškino, kodėl taip atsitiko:  „Jie atmetė Viešpaties žodį; iš kur gi jų išmintis?“ (Jeremijo 8:9)

Turime gausybę įrodymų, kad gyvename laikotarpiu, kuris Biblijoje vadinamas „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1–5). Ar pasimokysite iš gandro ir įsižiūrėsite į laiko ženklus?

ERELIO AKYS UŽMATO TOLI

Erelis

Biblijoje erelis paminėtas daug kartų, ir Pažadėtojoje žemėje jo įspūdingas siluetas – dažnas reginys. Iš savo lizdo ant aukštos uolos „jis žvalgosi grobio; jo akys mato laimikį iš tolo“ (Jobo 39:27–29). Erelio rega tokia gera, jog, kiek žinoma, kiškį jis gali pastebėti už kokio kilometro.

Kaip erelio akys mato toli, taip Jehova geba pažvelgti į tolimą ateitį. Jis pats yra pasakęs: „Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbiu, kas dar įvyks“ (Izaijo 46:10). Jehovos išmintis ir įžvalga neprilygstama, tad klausyti jo patarimų mums išties naudinga (Izaijo 48:17, 18).

Su ereliais Biblijoje taip pat palyginami Dievu pasitikintys žmonės. Izaijo 40:31 rašoma: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais.“ Erelis sklando naudodamasis kylančiomis oro srovėmis, kitaip sakant, termikais. Pagavęs tokį srautą, jis tiesiog išskleidžia sparnus ir sukdamas jame ratus kyla vis aukštyn. Taigi aukštai pakilti ir sklandyti tolimus atstumus erelis geba ne savo paties jėgomis. Panašiai ir tie, kas pasitiki Jehova, neabejoja, jog jis tesės pažadą suteikti jiems „neįprastai didelės galios“ (2 Korintiečiams 4:7, 8).

„KAIP VIŠTA SURENKA SAVO VIŠČIUKUS“

Višta su viščiukais

Likus nedaug laiko iki savo mirties Jėzus žvelgdamas į žydų sostinę tarė: „Jeruzalė, Jeruzalė – ji žudo pranašus ir užmėto akmenimis pas ją siųstuosius. Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais! Bet jūs nenorėjote“ (Mato 23:37).

Vienas stipriausių paukščiams įdiegtų instinktų yra saugoti savo jauniklius. Paukščiai, kurie peri ant žemės, tarp jų ir naminės vištos, turi nuolat stebėti, ar netyko koks pavojus. Pamačiusi ratu skraidantį vanagą višta ima garsiai karkti, ir viščiukai tuojau sulekia slėptis po jos sparnais. Ten jie randa priedangą ir nuo kepinančios saulės ar smarkaus lietaus. Panašiai Jėzus norėjo apsaugoti Jeruzalės gyventojus nuo dvasinio pavojaus. Šiandien Jėzus kviečia mus ateiti pas jį, kad rastume atgaivą nuo kasdienio gyvenimo sunkumų bei rūpesčių (Mato 11:28, 29).

Taigi iš sparnuočių galime daug ko pasimokyti. Stebėdami jų elgseną stenkitės prisiminti Biblijos palyginimus, kuriuose apie juos kalbama. Tegu kregždė jums primena, kaip svarbu vertinti Jehovos garbinimo namus. Pasitikėkite Dievu, suteikiančiu viltį, kuri padės pakilti kaip ereliui. Ateikite pas Jėzų semtis dvasinių tiesų, kurios saugos jus nelyginant viščiukus saugo vištos sparnai. O gandras tegu primena, kaip svarbu suvokti dabartinių pasaulio įvykių reikšmę.