Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2016 Nr. 3

 NUMERIO TEMA | KAIP IŠTVERTI ARTIMOJO NETEKTĮ

Kaip paguosti gedinčiuosius

Kaip paguosti gedinčiuosius

Gal kada norėdamas paguosti artimojo netekusį žmogų jautėtės bejėgis? Kartais tokioje situacijoje nežinome, ką sakyti ar daryti, tad nieko nesiimame. Tačiau kai kuo padėti tikrai galime.

Dažniausiai viskas, ko reikia, tai būti šalia ir paprastais žodžiais išreikšti užuojautą. Daugelyje kultūrų atjauta parodoma apkabinant ar švelniai paspaudžiant ranką. Jeigu žmogus nori išsikalbėti, kantriai klausykitės. Gedinčiai šeimai ypač praverstų praktinė pagalba, pavyzdžiui, gal galite pagaminti pietus, pasirūpinti vaikais ar padėti ruoštis laidotuvėms, jei to pageidaujama. Tokie darbai iškalbingesni ir už gražiausius žodžius.

Po kurio laiko galbūt norėsite su gedinčiuoju pakalbėti apie mirusįjį – prisiminti jo gerąsias savybes ar malonius atsitikimus. Tokie pokalbiai gali praskaidrinti liūdinčiojo nuotaiką, jo veide gal net pasirodys šypsena. Pavyzdžiui, Pem, prieš šešerius metus netekusi vyro Iano, sako: „Žmonės kartais man papasakoja, ką gero Ianas yra padaręs, apie  ką aš nė nežinojau, ir tada mano širdis džiaugiasi.“

Kaip rodo tyrimų duomenys, iš pradžių gedintieji pagalbos sulaukia nemažai, bet paskui, draugams grįžus prie įprasto gyvenimo ritmo, jaučiasi pamiršti. Todėl stenkitės vis paskambinti artimojo netekusiam draugui. * Daugelis labai vertina galimybę kam nors išlieti susikaupusį širdies skausmą.

Japonijoje gyvenanti jauna moteris Kaori, mirus mamai, o po 15 mėnesių ir vyresniajai seseriai, jautėsi palaužta. Laimei, ją palaikė ištikimi draugai. Viena moteris, vardu Ricuko, daug vyresnė už Kaori, pasisiūlė būti jai artima drauge. „Atvirai kalbant, dėl to neapsidžiaugiau, – prisipažįsta Kaori. – Nenorėjau, kad kas užimtų mamos vietą, ir nemaniau, jog kam nors tai pavyktų. Bet Ricuko man buvo labai gera ir mudvi tapome išties artimos. Kas savaitę kartu dirbdavome evangelizacijos darbą, kartu eidavome į sueigas. Ji pasikviesdavo mane arbatos ar atnešdavo kokį pačios pagamintą patiekalą, iš jos esu gavusi daug laiškų ir atvirukų. Pozityvus Ricuko požiūris darė man teigiamą poveikį.“

Dabar, praėjus dvylikai metų nuo mamos mirties, Kaori su vyru yra visalaikiai evangelizuotojai. „Mama Ricuko ir toliau manimi rūpinasi, – sako Kaori. – Kai grįžtu į gimtąjį miestą, visada ją aplankau. Bendravimas su ja mane labai stiprina.“

Kokia svarbi kitų parama, patyrė ir Poli, Jehovos liudytoja iš Kipro. Jos vyras Sozosas buvo geras šeimos galva, rūpestingas krikščionių ganytojas. Jis dažnai kviesdavo į svečius našlaičius ir našles pabendrauti, pasivaišinti (Jokūbo 1:27). Liūdna, tačiau būdamas 53-ejų Sozosas mirė nuo smegenų auglio. „Netekau mylimo vyro, su kuriuo santuokoje išgyvenome 33 metus“, – sako Poli.

Pagalvokite, kaip galėtumėte praktiškai padėti gedinčiajam

Po laidotuvių Poli su jauniausiu sūnumi, penkiolikmečiu Danieliu, persikėlė gyventi į Kanadą. Ten jiedu pradėjo lankyti vietinės Jehovos liudytojų bendruomenės sueigas. „Niekas naujoje bendruomenėje apie mūsų praeitį ir skaudžią nelaimę nežinojo, – prisimena Poli. – Bet jie prieidavo prie mūsų, maloniai pakalbindavo, pasiūlydavo praktinę pagalbą. Koks neįkainojamas buvo toks rūpinimasis mano sūnui, ypač tada, kai jam taip trūko tėvo. Daug dėmesio Danieliui skyrė bendruomenės vyresnieji. Vienas jų visada pakviesdavo Danielį kartu pabūti su draugais ar pažaisti futbolą.“ Dabar mamai ir sūnui viskas klostosi gerai.

Be abejo, padėti gedintiems ir juos paguosti yra daug būdų. Didelę paguodą mums teikia ir Biblijoje užrašyta nuostabi viltis dėl ateities.

^ pstr. 6 Kad liūdintį draugą galėtų paguosti tada, kai jam to labiausiai reikia, kai kas kalendoriuje pasižymi jo artimojo mirties datą.