VIENAS iš naktinių medžiotojų, havajinis trumpauodegis kalmaras, pats skleidžia šviesą, — bet ne tam, kad būtų matomas, — o kad susilietų su Mėnulio ir žvaigždžių šviesa. Tai įmanoma dėl jo simbiotinių ryšių su šviesą skleidžiančiomis bakterijomis. Išsamesni šių dviejų rūšių organizmų sąveikos tyrimai, nors ir netiesiogiai, gali būti naudingi žmonių sveikatai.

Susimąstykite. Havajiniai trumpauodegiai kalmarai gyvena skaidriuose Havajų salų pakrančių vandenyse. Mėnulio ir žvaigždžių šviesoje šio moliusko siluetas turėtų būti matomas žemiau plaukiojantiems plėšrūnams. Tačiau iš kalmaro apatinės kūno dalies sklinda blausi šviesa, intensyvumu ir bangų ilgiu prilygstanti mėnesienai. Kokia puiki maskuotė — nematyti nei silueto, nei šešėlio! Naujausioms technologijoms prilygstantis kalmaro šviesos šaltinis yra bioliuminescencinės bakterijos, švytinčios būtent taip, kad užmaskuotų savo šeimininką.

Be to, šios bakterijos gali reguliuoti kalmaro miego ir aktyvios veiklos režimą. Mokslininkus tai domina todėl, kad šis gyvūnas galbūt nėra vienintelis, kurio paros režimas priklauso nuo bakterijų. Pavyzdžiui, žinduoliams tokios įtakos gali turėti bakterijos, esančios jų virškinamajame trakte. Pažeistas paros ritmas gali tapti depresijos, diabeto, nutukimo ir miego sutrikimų priežastimi. Todėl tyrinėjant šio kalmaro ir bakterijų simbiozę galima geriau suprasti žmogaus ligų priežastis.

Ką manote? Ar havajinio trumpauodegio kalmaro gebėjimas skleisti šviesą yra evoliucijos produktas? O gal tas gyvis taip buvo sukurtas?