Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2015 m. vasaris

 INTERVIU | ANTONIO DELLA GATTA

Kodėl kunigas paliko Bažnyčią

Kodėl kunigas paliko Bažnyčią

PO DEVYNERIŲ metų studijų Romoje, 1969-aisiais, Antonio Della Gatta buvo įšventintas į kunigus. Vėliau vienoje iš seminarijų netoli Neapolio (Italija) ėjo rektoriaus pareigas. Tuo laikotarpiu po ilgų studijų ir apmąstymų padarė išvadą, jog katalikybė nėra pagrįsta Biblija. Atsibuskite! korespondentui jis papasakojo apie savo dvasines paieškas.

— Papasakokite apie savo vaikystę.

— Gimiau 1943-iaisiais Italijoje. Augau su broliais ir seserimis mažame kaimelyje. Tėvas turėjo ūkį ir dirbo staliumi. Buvome auklėjami taip, kad taptume uoliais katalikais.

— Kodėl norėjote tapti kunigu?

— Vaikystėje man patiko bažnyčioje klausytis kunigų. Žavėjausi jų giedojimu ir įspūdingomis apeigomis. Todėl visa širdimi troškau būti kunigu. Kai sulaukiau trylikos, mama nuvežė mane į internatinę mokyklą, kur berniukai buvo ruošiami teologijos studijoms.

— Ar per pamokas tyrinėdavote ir Bibliją?

— Deja, ne. Po poros metų vienas mokytojas man davė paskaityti Evangelijas — istorinius pasakojimus apie Jėzaus gyvenimą ir tarnybą. Jas perskaičiau keletą kartų. Kai man suėjo aštuoniolika metų, išvykau į Romą studijuoti teologijos. Mokiausi universitetuose, kurie tiesiogiai pavaldūs popiežiui. Studijavau lotynų, graikų kalbas, istoriją, filosofiją, psichologiją ir teologiją. Nors cituodavome ištraukas iš Biblijos ir girdėdavome ją skaitant per sekmadienio pamaldas, iš tikrųjų jos nestudijavome.

— Tapote rektoriumi. Ar skaitydavote paskaitas?

— Iš esmės mano darbas buvo administracinis, bet skaitydavau ir paskaitas apie Vatikano II susirinkimo dekretus.

— Kodėl pradėjote abejoti Bažnyčia?

— Nerimą kėlė trys dalykai: Bažnyčios kišimasis į politiką, netinkamo dvasininkų bei parapijiečių elgesio toleravimas, be to, man neatrodė teisingi katalikų mokymai. Pavyzdžiui, kaip mus mylintis Dievas gali po mirties skirti amžiną bausmę? Taip pat, ar jis tikrai nori, kad kalbėdami rožinį žmonės maldas kartotų šimtus kartų? *

— Ką darėte?

— Su ašaromis akyse meldžiau Dievo vadovavimo. Be to, įsigijau tuo metu išleistą katalikišką Biblijos vertimą Jerusalem Bible italų kalba ir pradėjau skaityti. Kartą sekmadienio rytą, po mišių man bekabinant į spintą drabužius, į seminariją užėjo du vyrai ir prisistatė esą Jehovos liudytojai. Daugiau kaip valandą kalbėjomės apie Bibliją  ir apie tai, kaip, remiantis šia knyga, atpažinti tikrąją religiją.

— Kokį įspūdį jums paliko šie žmonės?

— Negalėjau atsistebėti jų tvirtu tikėjimu ir tuo, kaip lengvai jie surasdavo reikiamą ištrauką Biblijos katalikiškame leidime. Po kurio laiko mane pradėjo lankyti kitas liudytojas, vardu Mario. Jis buvo kantrus ir punktualus — kad ir koks būtų oras, lytų lietus ar šviestų saulė, — kiekvieną šeštadienį devintą valandą ryto jau būdavo prie seminarijos durų.

— Ką apie tai manė kiti kunigai?

— Kviesdavau juos dalyvauti mūsų diskusijose, bet nė vienas iš jų į Biblijos studijavimą rimtai nežiūrėjo. O man patiko. Sužinojau tai, kas seniai nedavė ramybės, pavyzdžiui, kodėl Dievas pakenčia blogį ir kančias.

— Ar vadovybė nebandė jūsų atkalbėti nuo Biblijos studijavimo?

— 1975-aisiais kelis kartus vykau į Romą paaiškinti savo pažiūrų. Vadovybė stengėsi mane paveikti, bet nė vienas iš vadovų nesirėmė Biblija. Galiausiai 1976 metų sausio 9 dieną išsiunčiau į Romą laišką, kuriuo pranešiau, jog nebelaikau savęs kataliku. Po dviejų dienų paskutinį kartą užvėriau seminarijos duris, sėdau į traukinį ir išvykau į pirmą savo gyvenime Jehovos liudytojų sueigą. Pasirodo, tai buvo suvažiavimas, kuriame dalyvauja keletas bendruomenių. Kaip viskas skyrėsi nuo to, prie ko buvau įpratęs! Kiekvienas dalyvis turėjo savo Bibliją ir sekė eilutes, kurias nuo pakylos skaitė kalbėtojai.

— Kaip reagavo jūsų šeima?

— Dauguma tam labai priešinosi. Tačiau sužinojau, kad vienas iš mano brolių, gyvenantis Italijos šiaurėje, Lombardijos regione, studijuoja Bibliją su Jehovos liudytojais. Nuvykau pas jį. Ten vietiniai liudytojai padėjo susirasti darbą ir būstą. Tais pačiais metais pasikrikštijau ir tapau Jehovos liudytoju.

Pagaliau jaučiuosi artimas Dievui.

— Ar neapgailestaujate?

— Tikrai ne! Pagaliau jaučiuosi artimas Dievui, nes mano žinios apie jį remiasi Biblija, o ne filosofija ar Bažnyčios tradicijomis. Dabar žmones galiu mokyti nuoširdžiai, nė kiek nedvejodamas.

^ pstr. 13 Biblijoje yra aiškūs atsakymai į šiuos ir daugelį kitų klausimų. (Ieškokite BIBLIJOS MOKYMAI > BIBLIJA: KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI.)