Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2014 m. rugsėjis

 PAGALBA ŠEIMAI | VYRAS IR ŽMONA

Kaip nepasiduoti apmaudui

Kaip nepasiduoti apmaudui

KODĖL TAI SUNKU?

Nelengva pamiršti, kai sutuoktinis pasako ar padaro jums ką bloga; šiurkštūs žodžiai ar neapgalvoti poelgiai neišdildomai įsirėžia į atmintį. Todėl vietoje meilės ima kauptis apmaudas ir, rodos, nelieka nieko kito, kaip, jausmams išblėsus, vilkti santuokos jungą. Ir dėl viso to kaltinate sutuoktinį.

Tačiau prarastus jausmus dar įmanoma atgaivinti. Pirmiausia pasidomėkime, kokių pasekmių gali turėti apmaudavimas.

KĄ VERTĖTŲ ŽINOTI

Gieždamas apmaudą užsikraunate sunkią naštą, kuri neleidžia džiaugtis santuokine laime

Apmaudavimas gali sugriauti santuoką. Kaip? Tai pakerta jausmus, kurie yra santuokos pamatas, — meilę, pasitikėjimą, ištikimybę. Tad galima teigti, jog apmaudas yra ne kokio nors šeimoje iškilusio nesutarimo padarinys, o bendravimo problema. Ne veltui Biblijoje rašoma: „Visokia pagieža, pyktis [...] teatitolsta nuo jūsų“ (Efeziečiams 4:31).

Gieždamas apmaudą kenkiate sau. Apmaudauti — tai nelyginant skaldyti sau antausius, tikintis, kad skaudės kitam. „Šeimos narys, ant kurio pykstate, gali jaustis tiesiog puikiai ir džiaugtis gyvenimu, galbūt nė neįtardamas, jog kažkas negerai“, — savo knygoje Healing From Family Rifts rašo Markas Zikelis (Mark Sichel). Kokia išvada? Minėtos knygos autorius teigia: „Kaupdamas nuoskaudas labiau kenkiate sau nei tam, ant kurio širstate.“

Giežti apmaudą — tai nelyginant skaldyti sau antausius, tikintis, kad skaudės kitam.

Apmaudauti ar ne, sprendžiate jūs. Kai kas šiuo teiginiu gal suabejos ir sakys: „Taip, aš pagiežingas, bet dėl to kaltas sutuoktinis!“ Esmė ta, jog taip mąstydamas susitelkiate į tai, ko negalite pakeisti, — kito žmogaus poelgių. Štai kas siūloma Biblijoje: „Teištiria kiekvienas savo darbą“ (Galatams 6:4). Reguliuoti kažkieno žodžius ar veiksmus — ne mūsų valioje, bet kaip į tai reaguoti, priklauso nuo mūsų. Taigi apmaudauti nėra vienintelė išeitis.

 KĄ DARYTI?

Dėl savo apmaudo nekaltinkite vien kitų. Aišku, lengviausia apkaltinti sutuoktinį. Tačiau nepamirškite, jog giežti apmaudą ar atleisti, renkatės jūs. Pabandykite įsiklausyti į Biblijos perspėjimą: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės“ (Efeziečiams 4:26). Atlaidi dvasia suteiks progą į šeimos problemas pažvelgti optimistiškiau. (Biblijos principas: Kolosiečiams 3:13.)

Sąžiningai save ištirkite. Biblija pripažįsta, jog būna pikto būdo ir karštakošių žmonių (Patarlių 29:22). Ar toks nesate ir jūs? Pamąstykite: „Gal esu linkęs greitai supykti ir įsižeisti? Ar nekeliu skandalo dėl smulkmenų?“ Biblija teigia: „Kas atleidžia nuoskaudą, tas puoselėja draugystę“ (Patarlių 17:9; Mokytojo 7:9). Taip yra ir santuokoje. Jeigu esate linkęs giežti apmaudą, pagalvokite, ar negalėtumėte su savo sutuoktiniu būti kantresnis? (Biblijos principas: 1 Petro 4:8.)

Apsispręskite, kas išties svarbu. Biblijoje sakoma, kad yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti“ (Mokytojo 3:7). Nebūtina aiškintis dėl kiekvienos nuoskaudos; kartais tiesiog verta viską apsvarstyti savo širdyje ir nusiraminti (Psalmyno 4:5 [4:4, Brb]). Kuomet jaučiate, jog negalite nuoskaudos nukęsti, prieš imdamas aiškintis, palaukite, kol pyktis nuslūgs. „Kai pasijuntu įžeista, — pasakoja moteris, vardu Beatrisė, — pirmiausia stengiuosi nusiraminti. Paskui, praėjus kuriam laikui, suvokiu, jog viskas ne taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Tada lengviau bendrauti pagarbiai.“ (Biblijos principas: Patarlių 19:11.)

Supraskite, ką reiškia „atleisti“. Kartais Biblijoje žodžiu „atleisti“ verčiamas originalo kalbos žodis, reiškiantis ko nors atsikratyti. Todėl, jei atleidžiate, nereiškia, jog įžeidimą ar padarytą skriaudą sumenkinate ar elgiatės taip, tarsi to nė nebuvo. Veikiau išmetate tai iš galvos, suvokdamas, kad gieždamas apmaudą savo sveikatai ir santuokai pakenksite labiau.