Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2014 m. birželis

 PORTRETAI IŠ PRAEITIES

Džozefas Pristlis

Džozefas Pristlis

„Įvairiapusiškas, trokštantis žinių, veiklus, humaniškas, besidomintis visokiausiais fizikos, moralės bei socialiniais klausimais, užimantis garbingą vietą mokslo, teologijos, filosofijos, politikos srityse, palaikęs Prancūzijos revoliuciją ir dėl to nepelnytai nukentėjęs, [Džozefas Pristlis] — tikras XVIII amžiaus didvyris“ (filosofas Frederikas Harisonas).

KĄ REIKŠMINGO Džozefas Pristlis nuveikė? Jo atradimai ir veikalai turėjo įtakos žmonių požiūriui į valdžią, Dievo prigimtį ir net orą, kuriuo kvėpuojame.

Kad ir apie ką rašytų, mokslą ar religiją, Pristlis pirmenybę teikė ne teorijoms ir tradicijoms, o faktams ir tiesai. Pasidomėkime plačiau.

MOKSLO TIESŲ PAIEŠKOS

1765 metais susipažinęs su Amerikos mokslininku Bendžaminu Franklinu, Džozefas Pristlis, kuriam mokslas buvo tik pomėgis, pradėjo eksperimentuoti su elektra. Sekančiais metais Pristlio kolegoms, mokslininkams, jo atradimai padarė tokį įspūdį, kad jį išrinko į prestižinę Londono karališkąją draugiją.

Pristlį domino ir chemija. Per trumpą laiką jis atrado kelias naujas dujines medžiagas, tarp jų amoniaką ir azoto suboksidą (linksminamąsias dujas). Jis netgi prisotino vandenį anglies dvideginiu, šitaip išrasdamas gazuotą vandenį.

1774 metais eksperimentuodamas pietų Anglijoje, Pristlis išskyrė ypatingas dujas, dėl kurių žvakės imdavo degti ryškiau. Vėliau dvi uncijas (60 ml) dujų prileido į stiklinę su pelyte. Čia ji išgyveno dvigubai  ilgiau, nei būtų išgyvenusi stiklinėje be tų dujų. Po to jų įkvėpė pats ir, kaip jis sako, „kurį laiką juto nepaprastą lengvumą“.

Tai buvo deguonis. * Darydamas prielaidą, kad atrado įprastą orą, iš kurio pasišalinęs flogistonas — hipotetinė substancija, kuri, kaip buvo manoma, trukdo degimui, Pristlis jį pavadino „deflogistuotu oru“. Mokslininkas suklydo, bet šį atradimą daugelis vis tiek laiko „didžiausiu pasiekimu jo gyvenime“.

RELIGINIŲ TIESŲ PAIEŠKOS

Būdamas įsitikinęs, jog išankstinės teorijos kliudo mokslo pažangai, Pristlis padarė išvadą, kad panašiai yra ir su tradicijomis bei dogmomis, — tai trukdo pažinti religinę tiesą. Paradoksalu, bet Pristliui, per visą savo gyvenimą siekusiam Biblijos pažinimo, buvo priimtinos kai kurios idėjos, prieštaraujančios tam, ko iš tikrųjų moko Biblija. Pavyzdžiui, jis netikėjo, kad ši knyga įkvėpta Dievo. Be to, atmetė mokymą, kad Jėzus egzistavo dar prieš gimdamas Žemėje.

„Jei mokslas yra tiesos ieškojimas, tuomet Pristlis buvo tikras mokslininkas“ (biologė Katherine Cullen).

Kita vertus, demaskavo klaidingus religinius mokymus, daugelyje didžiųjų religijų populiarius tiek anais, tiek mūsų laikais. Jis rašė, kad Jėzaus ir jo pasekėjų mokymai vėliau buvo iškraipyti. Kaip pavyzdžius pateikė klaidingą mokymą apie Trejybę, sielos nemirtingumą ir atvaizdų garbinimą, ką Biblija išties smerkia.

Pristlio religinės idėjos ir parama Amerikos bei Prancūzijos revoliucijoms įsiutino jo tautiečius. 1791 metais įtūžusi minia sugriovė jo namus ir laboratoriją, tad galiausiai Pristlis buvo priverstas bėgti į Jungtines Valstijas. Nors Džozefas Pristlis geriausiai žinomas dėl savo mokslinių atradimų, jis buvo įsitikinęs, jog „kilniausias tikslas ir gyvenimo esmė“ yra Dievo ir jo tikslų pažinimas.

^ pstr. 10 Dar anksčiau deguonį išskyrė švedų chemikas Karlas Šelė (Carl Scheele), bet savo atradimo niekur nepublikavo. Vėliau prancūzų chemikas Antuanas Loranas Lavuazjė (Antoine-Laurent Lavoisier) šias dujas pavadino deguonimi.