Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2013 m. liepa

 NUMERIO TEMA

Ar protestai — išeitis?

Ar protestai — išeitis?

Jehovos liudytojai, šio žurnalo leidėjai, laikosi politinio neutralumo (Jono 17:16; 18:36). Todėl straipsnyje kalbėdami apie pilietinius neramumus konkrečiose pasaulio vietose, neiškeliame vienos tautos aukščiau už kitą ir nepalaikome jokio politinio judėjimo.

MOHAMEDAS BUAZIZIS galutinai prarado kantrybę 2010 metų gruodžio 17-ąją. Šis Tunise gyvenantis dvidešimt šešerių metų gatvės prekeivis jau ir taip buvo nusivylęs, nes negalėjo rasti geresnio darbo. Be to, žinojo, kaip korumpuoti pareigūnai reikalauja kyšių. Tą lemtingą rytą inspektoriai konfiskavo Mohamedo prekes: kriaušes, bananus ir obuolius. Kai norėjo atimti ir svarstykles, jis pasipriešino. Tada, pasak kai kurių liudininkų, policininkė tvojo jam per veidą.

Pažemintas ir įtūžęs Mohamedas nuėjo pasiskųsti į artimiausią policijos nuovadą, bet ten niekas jo nesiklausė. Pasakojama, jog atsistojęs priešais pastatą jis šaukė: „Kaip man išlaikyti šeimą?“ Paskui apsipylė degiu skysčiu ir brūkštelėjo degtuką. Nepraėjus nė trims savaitėms, Mohamedas mirė nuo nudegimų.

Šio jauno vyro desperatiški veiksmai sukėlė platų atgarsį Tunise ir už jo ribų. Daugelio manymu, šitoks poelgis įžiebė maištus, galiausiai nuvertusius šalies režimą. Netrukus protestai išplito po kitas arabų šalis. Europos Parlamentas Mohamedui Buaziziui ir dar keturiems aktyvistams 2011-aisiais paskyrė Sacharovo premiją už minties laisvę, o Londono laikraštis The Times jį pavadino 2011 metų žmogumi.

Kaip rodo šis pavyzdys, protestai gali būti galinga jėga. Bet kas už pastarųjų metų protestų bangos slypi? Ar esama kitų išeičių?

 Kodėl protestų daugėja?

Daugelį protestų įžiebia:

  • Nepasitenkinimas socialine sistema. Kai žmonės tiki, jog valdžia ir šalies ekonomika funkcionuoja jų naudai, protestuoti nekyla net minties — savo problemas žmonės sprendžia nustatyta tvarka. Antra vertus, kai visuomenė mato, jog klesti neteisybė, o korumpuota sistema atstovauja saujelės išrinktųjų interesams, susiklosto sąlygos, palankios pilietiniams neramumams.

  • Kibirkštis. Dažnai užtenka vieno įvykio, kuris išjudina mases iš sąstingio, ir jos pajunta, kad privalo kažką daryti. Štai Mohamedo Buazizio maištas sužadino masinius protestus Tunise. Paskelbęs bado streiką prieš korupciją, Ana Hazaris (Anna Hazare) ir jo rėmėjai sukėlė protestus 450 miestų bei miestelių Indijoje.

Kaip prieš daugelį metų užrašyta Biblijoje, „žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9). Šiandien korupcijos ir neteisybės nepalyginti daugiau nei anuomet. Ir išties žmonės kaip niekada anksčiau informuoti ir nusivylę politine bei ekonomine sistema. Dėl išmaniųjų telefonų, interneto ir žinių laidų ištisą parą net ir pavieniai atvejai atokiose vietovėse sulaukia labai plataus atgarsio.

Kas protestais laimėta?

Socialinių neramumų šalininkai tvirtina, jog protestais:

  • Palengvinama vargšų dalia. Atsakydami į vadinamąsias nuomininkų riaušes Čikagoje (Ilinojaus valstija, JAV), kilusias XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje Didžiosios depresijos metu, valdžios pareigūnai sustabdė nuomininkų iškeldinimą, o kai kuriuos riaušininkus netgi įdarbino. Dėl panašių protestų Niujorke 77 000 iškeldintų šeimų buvo leista grįžti į ankstesnius būstus.

  • Atkreipiamas visuomenės dėmesys į neteisybę. Ilgai brendęs nepasitenkinimas dėl rasinės diskriminacijos miesto transporte 1955—1956 metais Montgomeryje (Alabamos valstija, JAV) prasiveržė autobusų boikotu. Valdžia buvo priversta pakeisti įstatymą, pagal kurį iki tol autobusuose juodaodžiai privalėjo sėdėti skyrium nuo baltaodžių.

  • Nutraukiamos statybos. 2011-ųjų gruodį dešimtys tūkstančių žmonių, susirūpinusių dėl taršos, pradėjo protestą prieš anglimi kūrenamos jėgainės statybas netoli Honkongo. Statybos buvo nutrauktos.

Nors kartais protestuotojams pavyksta pasiekti savo tikslus, Dievas siūlo geresnę išeitį

Suprantama, protestuotojai ne visada pasiekia savo tikslą. Pavyzdžiui, valdžia, užuot  patenkinusi visuomenės reikalavimus, protestą dažnai užgniaužia. Vienos Vidurio Rytų šalies prezidentas apie įvykius savo šalyje neseniai pareiškė: „Riaušininkai nusipelno geležinio kumščio.“ Per neramumus ten žuvo tūkstančiai žmonių.

Net kai kova duoda norimų rezultatų, iš to atsiranda naujų problemų. Vienas vyras, dalyvavęs nuverčiant vienos Afrikos šalies prezidentą, apie naująjį režimą žurnalo Time korespondentui pasakė: „Tai buvo utopija, kuri bemat virto chaosu.“

Ar yra geresnė išeitis?

Daugelis žinomų žmonių įsitikinę, kad pasipriešinti tironiškai santvarkai — kiekvieno moralinė pareiga. Pavyzdžiui, dabar jau miręs ankstesnis Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, ilgus metus kalėjęs kaip kovotojas už žmogaus teises, 1985-aisiais rašė: „Jei [disidentas] ir gali ką paaukoti, tai tik savo gyvybę, — ir jis aukoja ją, nes niekaip kitaip neapgins tiesos, už kurią kovoja.“

Šie Havelo žodžiai padeda suprasti Mohamedo Buazizio ir kitų panašių į jį desperatiškus veiksmus. Pastaruoju metu, protestuodami prieš  religines bei politines represijas, vienoje Azijos šalyje jau susidegino dešimtys žmonių. Apibūdindamas, kokie jausmai pastūmėja griebtis tokių kraštutinumų, vienas vyras Newsweek žurnalo korespondentui pasakė: „Neturime ginklų. Nenorime pakenkti kitiems žmonėms. Kas mums belieka?“

Tačiau neteisybė, korupcija ir priespauda bus pašalinta. Biblijoje rašoma apie vyriausybę, Dievo įsteigtą danguje. Ji pašalins nevykusią politinę ir ekonominę santvarką, kuriai neįmanoma nesipriešinti. Pranašystėje apie šios vyriausybės Vadovą sakoma: „Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Iš priespaudos ir smurto jis išlaisvins juos“ (Psalmyno 72:12, 14, Brb).

Jehovos liudytojai įsitikinę, jog Dievo Karalystė — vienintelė žmonijos viltis gyventi taikiame pasaulyje (Mato 6:9, 10). Todėl jie prie protestuotojų neprisideda. Bet ar tai, kad Dievui valdant bus pašalinta visokia neteisybė, neatrodo neįtikėtina? Galbūt. Vis dėlto daugelis tvirtai tiki, kad Dievo valdymas realus. Kodėl tuo nepasidomėjus ir jums?