„BRIEDIS iš pažiūros atrodo keistas ir nerangus. Kodėl jis toks aukštas per pečius? Kam jam toks ilgas snukis?“ Šių žodžių autorius XIX amžiaus rašytojas Henris Deividas Toro (Henry David Thoreau) vargu ar buvo vienintelis šitaip kritiškai aprašęs briedį. Apie šį vienatvę mėgstantį, žmonių vengiantį ir šypseną keliantį gyvūną prikurta istorijų, neva jis griozdiškas, nenuovokus. Ar tai tiesa? Šiaurės Amerikos ir Eurazijos mokslininkai apie briedžius atskleidė daug įdomių faktų.

Niekas neabejoja, jog tai stambus gyvūnas. Nors šis „girių karalius“ yra ilgakojis, ir dėl to, regis, nevikrus, kanopomis gali atremti visos vilkų rujos puolimą. Briedis išmoksta plaukti vos tik užgimęs ir gali nusiirti ne vieną kilometrą. O maistui ieškodamas vandens augalų, paneria net į šešių metrų gylį!

Net nepasukdamas galvos, gyvūnas gali taip pakreipti akis, kad matytų kone sau už nugaros. Jo nosis irgi ypatinga. Kadangi briedžio šnervės gana toli viena nuo kitos, mokslininkų manymu, gyvūnas turi išskirtinį gebėjimą labai tiksliai nustatyti objektų padėtį trimatėje erdvėje. Dar vienas išskirtinis briedžio sensorinės sistemos elementas — klausa. Ausis jis gali sukioti į visas puses ir išgirsti kitą briedį, esantį net už trijų kilometrų!

 Vieno rašytojo žodžiais tariant, briedžių jaunikliai juokingai žavūs, smalsūs ir nerūpestingi. Briedė savo jaunikliu rūpinasi su meile ir atsidavimu. Ji puola bet ką, kas pasikėsina į mažylį: vilkus, meškas ir netgi žmones. Vis dėlto maždaug po metų, kai briedė jau laukiasi kito jauniklio, ji be gailesčio išvaro paaugusį briedžiuką, kad šis pradėtų rūpintis pats savimi.

KAIP IŠGYVENA ŠIAURĖJE

Kaip vien augalais mintantys briedžiai išgyvena šaltą žiemą? Iš dalies godžiai prisirydami šiltuoju metų laiku. Briedis kasdien suėda maždaug 23 kilogramus pašaro, ir nesvarbu, ar tas maistas augtų trys metrai virš žemės paviršiaus, ar tiek pat po vandeniu. Didumą pašaro jis suvirškina keturių kamerų skrandyje, pasisavindamas reikalingas maisto medžiagas ir paversdamas jas riebalais. Tačiau žiemą briedžiui gresia ir kitokie pavojai.

Gyvūno ištvermę išbando atšiaurus šaltis ir gilus sniegas. Žiemą briedžiai mėgsta ramų gyvenimą, kad judėti tektų kuo mažiau ir taip pavyktų išsaugoti kūno šilumą. Čia padeda ir šilti kailiniai. Iškritus sniegui ypač sunku pabėgti nuo vilkų, bet dažnai dar didesnis priešas yra žmogus, ypač medžiotojai ir automobilių vairuotojai.

Šiaurėje briedžiai mėgsta laižyti ant greitkelių barstomą druską, kurioje yra maistingųjų medžiagų. Kadangi šių gyvūnų kailis tamsus, o į kelią jie išeina po saulėlydžio, vairuotojams sunku juos pastebėti ir išvengti susidūrimo. Šitaip gyvybę yra praradęs ne vienas žmogus ar briedis.

ŽAISMINGAS GYVŪNAS

Briedžius galima išvysti linksmai šokinėjančius per bangas ir su pasimėgavimu besimaudančius karštosiose versmėse. Pastebėta, kad rujos metu briedžiai su briedėmis elgiasi švelniai, o patelių motiniškas atsidavimas jaunikliams išties jaudina. Prijaukinti briedžiukai savo globėjus pamilsta kaip motiną. Dr. Valerijus Gaistas (Valerius Geist) daro tokią išvadą: „Šis keistas nedailaus snukio gyvūnas yra protingas, patrauklus ir be galo prieraišus.“

Briedžių jaunikliai labai smalsūs ir nerūpestingi

Tačiau nereikia pamiršti, kad briedis — labai stiprus laukinis gyvūnas. Jeigu pasitaikytų jį sutikti gamtoje, laikykitės ramiai ir per daug neprisiartinkite. Tai ypač svarbu, jei netoliese yra jauniklių. Nenusiminkite, net ir iš toliau stebėdamas šį nuostabų girių galiūną patirsite nepamirštamą įspūdį.