Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2013 m. vasaris

 NUMERIO TEMA

Imigracija. Svajonės ir tikrovė

Imigracija. Svajonės ir tikrovė

Geresnio gyvenimo beieškant

DŽORDŽAS buvo apimtas nevilties; nebegalėjo išmaitinti šeimos. Tuo metu kaimynai ėmė sirgti, o kai kurie jų, regis, badavo. Tačiau kitoje šalyje, už kelių šimtų kilometrų į pietus, žmonės gyveno geriau. „Išvyksiu į užsienį, susirasiu darbą, o tada atsivešiu ir šeimą“, — mąstė Džordžas.

Patricija irgi svajojo apie naują gyvenimą užsienyje. Ji neturėjo darbo ir nematė perspektyvos, kad kas nors pasikeistų į gera. Nė nenumanydami, kokia varginanti kelionė per Sacharos dykumą jų laukia, abu su draugu nusprendė iš Nigerijos per Alžyrą pasiekti Ispaniją. „Buvau nėščia, — sako ji. — Žinojau, jog padarysiu viską, kad mano vaikas gyventų geriau.“

Reičel tikėjosi pagerinti savo ekonominę padėtį persikėlusi į Europą. Filipinuose ji prarado darbą, o artimieji užtikrino, kad užsienyje lengva įsidarbinti kambarine. Reičel pasiskolino pinigų lėktuvo bilietui ir, atsisveikindama su vyru bei dukra, pažadėjo: „Išsiskiriame neilgam.“

Spėjama, jog per kelis pastaruosius dešimtmečius į užsienį išvyko per du šimtus milijonų tokių džordžų, patricijų ir reičelių. Nors kai kurie bėga nuo karo, stichinės nelaimės ar persekiojimo, dauguma savo šalį palieka dėl ekonominių priežasčių. Su kokiomis problemomis imigrantai susiduria svetimame krašte? Ar visi suranda geresnį gyvenimą, kokio tikėjosi? Kaip, išvykus užsidirbti vienam iš tėvų, sekasi vaikams? Šiuos klausimus aptarsime tolesniuose straipsniuose.

 Kelionė ir pastangos įsikurti

Emigruojant pirmasis išbandymas dažnai būna pati kelionė. Ankstesniame straipsnyje paminėtam Džordžui šimtus kilometrų teko įveikti pusbadžiaujant. „Kelionė buvo tikras košmaras“, — prisimena jis. Daugelis emigrantų taip niekada ir neišvysta savo svajonių šalies.

Patricijos tikslas buvo pasiekti Ispaniją. Per Sacharos dykumą jai teko važiuoti atvirame sunkvežimyje. „Mūsų buvo 25. Kelionė iš Nigerijos į Alžyrą sausakimšame kėbule truko savaitę. Pakeliui matėme daug lavonų, taip pat žmonių, klajojančių po dykumą ir laukiančių mirties. Matyt, kai kurie vairuotojai beširdiškai palikdavo keleivius tiesiog dykumoje.“

Kitaip nei Džordžas ir Patricija, Reičel į Europą, kur jos laukė valytojos darbas, turėjo galimybių nuskristi lėktuvu. Bet moteris niekada neįsivaizdavo, kaip ilgėsis savo dvejų metukų dukrelės. „Kaskart, pamačius motiną su mažyliu ant rankų, suspausdavo širdį“, — prisimena Reičel.

Džordžui prisitaikyti prie gyvenimo svečioje šalyje sekėsi sunkiai. Praėjo ne vienas mėnuo, kol galėjo į namus išsiųsti šiek tiek pinigų. „Daug naktų praverkiau iš nevilties ir vienatvės“, — prisipažįsta jis.

Patricija po keleto mėnesių, praleistų Alžyre, pasiekė sieną su Maroku. „Ten, — pasakoja moteris, — pagimdžiau dukrelę. Teko slapstytis nuo prekeivių žmonėmis, kurie, pagrobę imigrantes, versdavo jas užsiiminėti prostitucija. Galiausiai man pavyko prasimanyti pakankamai pinigų pavojingai kelionei jūra į Ispaniją. Valtis buvo apgailėtinos būklės, nepritaikyta plukdyti tiek daug keleivių. Vandenį iš jos sėmėme batais. Kai priplaukėme Ispaniją, nebeturėjau jėgų net išlipti į krantą.“

Žinoma, planuodamas emigruoti, turėtumėte įvertinti ne tik kelionės riziką, bet ir atsižvelgti į kalbos bei kultūros barjerą. Taip pat pasvarstykite, su kokiomis kliūtimis teks susidurti, norint gauti tos šalies pilietybę ar leidimą gyventi, ir kiek tai kainuos. Gyvenant šalyje nelegaliai, dažniausiai sunku susirasti geresnį darbą, būstą, siekti išsilavinimo ar pasinaudoti teise į sveikatos priežiūrą. Be to, gali būti nelengva įsigyti vairuotojo pažymėjimą ar atsidaryti sąskaitą banke. Deja, nelegalūs imigrantai labiausiai išnaudojami kaip pigi darbo jėga.

Reikėtų pamąstyti ir apie pinigus. Kiek iš tikrųjų jais galima pasitikėti? Biblija duoda vertingą patarimą: „Nenuvargink savęs norėdamas pralobti; turėk sveikos nuovokos liautis. Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra! Ūmai jie bus įgavę  sparnus ir tarsi erelis nuskridę į padanges“ (Patarlių 23:4, 5). Turėkite omenyje, kad svarbiausių dalykų, kurių mums reikia — meilės, emocinio saugumo ir šeimos vienybės, — už pinigus nenupirksite. Kaip liūdna, kai pinigų troškimas užgožia meilę sutuoktiniui arba prigimtinę meilę vaikams! (2 Timotiejui 3:1-3)

Žmonės turi ir dvasinių poreikių (Mato 5:3). Todėl rūpestingi tėvai iš visų jėgų stengiasi atlikti jiems Dievo duotą pareigą mokyti vaikus apie Dievą, jo tikslus bei normas (Efeziečiams 6:4).

 Šeima svarbiau už pinigus

Imigrantų išgyvenimai skiriasi, bet, kaip matome iš ankstesniame straipsnyje cituotų Džordžo, Reičel ir Patricijos, daugeliui bendra viena, — kai vienas iš tėvų ar sutuoktinis išvyksta svetur, šeima kenčia, ir gali prabėgti nemažai laiko, kol artimieji vėl bus drauge. Džordžo šeima šito laukė daugiau kaip ketverius metus.

Reičel galiausiai parskrido į Filipinus pasiimti dukters, kurios nebuvo mačiusi beveik penkerius metus. Patricija pasiekė Ispaniją su kūdikiu ant rankų. „Mano mergytė — viskas, ką turiu, todėl labai stengiuosi ja rūpintis“, — sako moteris.

Dauguma imigrantų, nepaisydami finansinių nesėkmių, vienatvės ir užsitęsusio išsiskyrimo su šeima, įsitvirtinti svečioje šalyje bando bet kuria kaina. Juk investuota tiek daug! Todėl nesėkmės atveju retas kuris ryžtasi pripažinti, jog nelieka nieko kito, kaip grįžti namo. O ten greičiausiai teks patirti gėdą ir pažeminimą.

Alenas iš Filipinų buvo vienas tų, kuriam grįžti užteko drąsos. Jis susirado gerą darbą Ispanijoje, bet po pusantrų metų grįžo namo. „Nepaprastai ilgėjausi žmonos ir dukrelės, — sako vyras. — Nusprendžiau daugiau niekada nevykti uždarbiauti į užsienį, nebent galėtume emigruoti visa šeima. Po kurio laiko taip ir padarėme. Šeima žymiai svarbiau už pinigus.“

Patricija taip pat suprato, kad yra ir daugiau dalykų, svarbesnių nei pinigai. Į Ispaniją ji atsivežė „Naująjį Testamentą“, arba Krikščionių graikiškuosius raštus. „Ši knyga man buvo nelyginant talismanas, — pasakoja moteris. — Kartą sutikau vieną Jehovos liudytoją. Anksčiau su liudytojais kalbėtis nenorėdavau. Tikėdamasi įrodyti, kad jų įsitikinimai klaidingi, uždaviau įvairiausių klausimų. Bet ji puikiai apgynė savo tikėjimą ir į mano klausimus atsakė iš Biblijos.“

Tai, ką Patricija sužinojo, jai padėjo suvokti, kad tikroji laimė bei patikima ateities viltis priklauso ne nuo gyvenamos vietos ar pinigų, bet nuo Dievo ir jo tikslų pažinimo (Jono 17:3). Be kita ko, Patricija išsiaiškino, kad tikrasis Dievas turi vardą — Jehova (Psalmyno 83:18, NW). Taip pat Biblijoje perskaitė, jog netrukus Dievas per savo Karalystę, valdomą Jėzaus Kristaus, pašalins bet kokį skurdą (Danieliaus 7:13, 14). „Jis [Jėzus] gelbsti beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda. [Jis] atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto“, — rašoma Psalmyno 72:12, 14.

Kodėl neskyrus laiko patyrinėti Bibliją? Ši Dievo įkvėpta knyga gali padėti išmintingai nusistatyti prioritetus, priimti geriausius sprendimus ir, neprarandant džiaugsmo bei vilties, ištverti visus dabartinius sunkumus (Patarlių 2:6-9, 20, 21).