Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2012 m. gruodis

Karvė su dvejais kailiniais

Karvė su dvejais kailiniais

AUKŠTIKALNIŲ karvę akimirksniu atpažinsite iš įspūdingo dydžio į šonus atsikišusių ragų, ilgų akis dengiančių karčių ir tankiais gaurais apžėlusio tvirto kūno.

Šios ištvermingos kalnų gyventojos — viena seniausių galvijų veislių — per šimtmečius puikiai prisitaikė prie atšiauraus Škotijos aukštikalnių bei salų klimato. Kadaise nuošaliose aukštikalnėse ganėsi stambesni žalo plauko galvijai, o vakarų pakrantės salose — smulkesni ir dažniausiai juodi. Dabar visos aukštikalnių karvės priskiriamos vienai veislei. Jų spalva įvairuoja nuo žalos, juodos ir gelsvai rudos iki palšos.

Komiškai atrodantys karvės karčiai styro ne dėl grožio. Žiemą jie apsaugo nuo šėlstančio vėjo, lietaus ir sniego, vasarą — nuo įkyrių vabzdžių, galinčių užnešti užkratą.

Senovėje ūkininkai arba ūkio nuomininkai nakčiai galvijus sugindavo į akmenų aptvarą, saugantį nuo žvarbaus oro ir vilkų.

Puikūs kailiniai

Aukštikalnių karvės iš kitų galvijų išsiskiria dvigubu kailiu. Išorinį sluoksnį sudaro ilgi, kartais net 33 centimetrus siekiantys gaurai. Jie gausiai riebaluoti, todėl raguotosioms nebaisus nei lietus, nei sniegas. Vidinis sluoksnis — minkštas ir pūkuotas, todėl puikiai sulaiko šilumą.

 Džimas, daug metų prižiūrintis kalnų raguočius, pasakoja: „Maudyti juos labai sunku, nes sušlapinti kailį beveik neįmanoma.“ Turėdamos tokius kailinius, šios karvės sėkmingai veisiasi kalnuotame regione, kur siaučia atšiaurūs vėjai ir lietūs ir jokios kitos veislės galvijai neišgyvena.

Vasarą, kai oras darosi karštas ir sausas, puikiai prisitaikiusios aukštikalnių karvės nusimeta sunkius viršutinius kailinius. Grįžus šalčiams ir darganoms, atauga ir kailis.

Naudingas gyvulys

Avys paprastai pridaro nemažai žalos, nugrauždamos augalų šaknis ir ūglius, o karvės, tarp jų ir aukštikalnių, netgi atnaujina skurdžias ganyklas. Kaip? Ilgais stipriais ragais ir plačiu snukiu jos išvalo didžiulius plotus nuo nereikalingų krūmokšnių, prie kurių dauguma kitų veislių galvijų bijo ir prisiliesti. Taip „ūkininkaudamos“ karvės padeda ataugti žolei ir medžiams.

Dveji kailiniai teikia ir kitokią naudą. Kadangi šilumai palaikyti nereikia papildomo riebalų sluoksnio, šių karvių mėsa, lyginant su kitais galvijais, turi mažiau riebalų bei cholesterolio, taip pat daugiau baltymų bei geležies. Be to, šitokiai aukščiausios kokybės jautienai užauginti nereikia brangaus pašaro.

Perspėjimas

Aukštikalnių karvės ilgą laiką buvo šalia žmonių. Senovėje škotai jas laikydavo gyvenamojo namo pirmame aukšte. Taip būdavo šilčiau ir antrame aukšte, kur gyvendavo šeima.

Nors prijaukinti galvijai paprastai ramūs ir klusnūs, aukštikalnių karvės kartais būna pavojingos. Pavyzdžiui, jos gali agresyviai ginti savo jauniklius, todėl aptvarą geriau apeiti nei rizikuojant eiti per jį.

Dėl savo universalumo šios veislės galvijai auginami visame pasaulyje. Rupšnojančius žolę juos galima pamatyti tiek Aliaskoje bei Skandinavijoje, tiek 3000 metrų aukštyje Anduose. Be to, jie gerai jaučiasi ir šiltesnėse platumose.

Škotija garsėja ne tik tradiciniais languotais vilnoniais audiniais, kiltais ir dūdmaišiais, bet ir unikaliais aukštikalnių galvijais. Ar jūsų šalyje irgi yra karvių, turinčių dvejus kailinius?