Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2012 m. lapkritis

Ledinis naras — keistas rėksnys

Ledinis naras — keistas rėksnys

IŠGIRDĘS klaikų ledinio naro klyksmą, retas jį pamiršta — paukščio balse juntama visa laukinės gamtos didybė. Šis sparnuotis gyvena prie nuošalesnių gėlavandenių ežerų bei upių Kanadoje, Europoje ir Jungtinių Valstijų šiaurėje.

Ledinis naras, gražus vandens paukštis, laikomas Minesotos valstijos (JAV) simboliu. Jo atvaizdas puikuojasi ir ant Kanados vieno dolerio monetos. Nors narai yra migruojantys paukščiai, dažniausiai žiemoja tik kiek piečiau esančių ežerų bei upių pakrantėse. Kuo jų klykavimas toks ypatingas?

Spiegimas, ūbavimas, tremolo ir jodliavimas

Klykiantis ledinis naras

Naras gana įspūdingai artikuliuoja garsus. Jo vaiduokliškas spiegimas vakarais ir naktimis girdėti net už daugelio kilometrų. Ūbavimas ne toks stiprus, ir juo paukštis „susikalba“ su savo patinėliu ar patele, jaunikliais ir kitais narais, gyvenančiais tame pačiame ežere. Tremolo (virpančiais garsais) naras perspėja apie pavojų. Tai skamba nelyginant „pamišėliškas kvatojimas“, ir yra vienintelis garsas, kurį paukštis išrėkia skrisdamas.

Jodliuoja tiktai patinėliai. Jodliavimas (balso moduliavimas, pagrįstas žemo ir aukšto registro dažnu ir staigiu kaitaliojimu), „regis, yra susijęs su teritorijos gynimu, — rašoma žurnale BirdWatch Canada. — Kiekvieno patinėlio jodliavimas būdingas tik jam vienam. Kuo paukštis stambesnis, tuo tonai žemesni“. Negana to, kaip teigiama leidinyje, „pakeitęs teritoriją, patinėlis ima jodliuoti naujaip“ ir, „kiek įmanoma, skirtingiau nei ankstesnis jos šeimininkas“.

Patrauklus, mitrus, bet kerėpliškas

Ledinio naro galva labai tamsi, beveik juoda su tviskančiomis žaliomis plunksnomis. Paukštis turi raudonas akis ir ilgą, smailą juodą snapą. Plunksnų spalva kinta, nelygu metų laikas.

 Turėdami stambias plėvėtas pėdas, narai yra dideli plėšrūnai, puikūs plaukikai ir mitrūs nardytojai. Jie gali panerti net į 60 metrų gylį ir kartais po vandeniu išbūti keletą minučių!

Bet skraidymas nėra stiprioji naro pusė. Dėl nemenko svorio jam reikia ilgo „pakilimo tako“ — prieš atsiplėšdamas nuo vandens jis, pliaukšėdamas sparnais, šimtus metrų bėga ežero paviršiumi. Todėl paukštis mėgsta didelius vandens telkinius. Naras leidžiasi itin dideliu greičiu, kojas ištiesęs atgal, tarsi būtų pamiršęs išskleisti „važiuoklę“. Tada šlepteli į vandenį ir iš inercijos čiuožia pilvu, kol sustoja.

Nors paukštis gerai prisitaikęs plaukioti, dėl didžiulių plėvėtų pėdų ir kojų padėties kūno atžvilgiu (jos yra kiek arčiau uodegos) vaikščioti ir net stovėti vietoje jam tikras vargas. Todėl narai suka lizdus ten, iš kur lengvai gali nuslysti į vandenį.

Naro jauniklis ilsisi tėvui ant nugaros

Gelsvai žalius tamsiais taškeliais nusėtus kiaušinius (paprastai du) pasikeisdami peri abu tėvai. Paukščiukai išsirita maždaug po 29 parų. Nepraėjus nė porai dienų, nariukai jau moka plaukioti ir net trumpam panerti. Panorėję pailsėti, jie paprasčiausiai užsiropščia kuriam iš tėvų ant nugaros. Po dviejų trijų mėnesių, išmokę skraidyti, jaunikliai palieka tėvus.

Lediniai narai turi ir priešų. Tai ereliai, kirai, meškėnai, bet pikčiausias priešas — žmogus. Paukščius nuodija išsilieję naftos produktai ir žvejyboje naudojamų svarelių švinas. Nuo rūgščių lietų mažėja žuvų, kuriomis narai minta. Lizdus nuplauna laivų sukeliamos bangos. Mėgstančius atsiskyrėlišką gyvenimą narus iš perimviečių stumia ir ežerų pakrantėse besiplečiančios poilsiavietės.

Nepaisant visų pavojų, lediniai narai nenyksta. Todėl šis puošnus sparnuotis, turintis nepamėgdžiojamą balsą ir juokingas manieras, dar ilgai žavės paukščių mylėtojus.