Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2012 m. spalis

Pažintis su lygumų gorilomis

Pažintis su lygumų gorilomis

PUSIAUJO drėgnųjų miškų glūdumoje, Centrinės Afrikos Respublikoje, slypi unikalus gamtos kampelis, kurį nedaug kas tėra regėjęs. Ištvėrę dvylikos valandų kelionę duobėtais keliukais, galiausiai pasiekiame Dzanga-Ndokio nacionalinį parką, civilizacijos nepaliestą rezervatą šalies pietvakariuose tarp Kamerūno ir Kongo Respublikos. Mūsų kelionės tikslas — pamatyti lygumų gorilą, vardu Makumba, ir jo šeimą.

Gidė liepia laikytis drauge ir žvalgytis, ar nepasirodys drambliai, nes einame takais, kuriais jie kasdien traukia ieškoti maisto. Tačiau baiminamės ne tik dramblių. „Jei gorila pultų, — perspėja gidė, — ramiai stovėkite nudelbę akis. Gyvūnas sukels didelį triukšmą, bet nieko bloga nedarys. Tik nežiūrėkite jam į akis. Pati esu patyrusi, kad geriausia užsimerkti.“

Kartu su gide einame paskui pėdsekį iš baakų genties. Dėl žemo ūgio bei kitų fizinių ypatumų šios  genties žmonės priskiriami prie pigmėjų. Įgudęs tenykštis pėdsekys iš menkiausių ženklų, kvapų ar garsų geba aptikti pačius atsargiausius gyvūnus. Aplink mus įkyriai zuja vabzdžių spiečiai. Stengiamės neatsilikti nuo pėdsekio, kuris lengvai žingsniuoja per tankius sąžalynus.

Netrukus jau einame gūdžia giria, kur vargu ar kada buvo koją įkėlęs koks vakarietis. Staiga pėdsekys stabteli ir rankomis ima rodyti į didžiulę proskyną netoli tako. Išvystame sumaitotus krūmus ir ištryptą žolę — čia ką tik žaidė gorilų jaunikliai. Aplink mėtosi sulaužytos ir aplaupytos šakos — priešpiečių likučiai. Su kiekvienu žingsniu mūsų jaudulys auga.

Lygumų gorilos užauga iki 1,8 metro ir sveria per 200 kilogramų

Paėjėjęs dar kokius tris kilometrus, pėdsekys sulėtina tempą. Nenorėdamas gorilų išgąsdinti, jis supliaukši liežuviu. Visai arti išgirstame duslų urzgimą ir lūžtančių šakų traškėjimą. Gidė lėtai pamoja mums, kad eitume į priekį, ir prisidėjusi pirštą prie lūpų parodo laikytis visiškos tylos. Tuomet paliepia pritūpti ir žiūrėti pro medžių šakas. Štai ir jis — Makumba! Mus skiria tik kokie aštuoni metrai!

Stoja tokia tyla, kad girdime net savo širdies plakimą. Visiems galvoje sukasi vienintelis klausimas: „Ar Makumba puls?“ Jis pasuka į mus savo sudiržusį snukį ir, rodos, abejingai įvertinęs svečius, nusižiovauja. Kaip mums palengvėja!

Nors aka kalbos žodis „makumba“ reiškia „greitas“, mūsų susitikimo metu Makumba tiesiog tingiai pusryčiauja. Netoliese imtynių eina ir vienas kitą kutena du jaunikliai. Didžiaakis dešimties mėnesių Soupou žaidžia šalia mamos Moupambi, kuri meiliai prisitraukia jį prie savęs, kai tik šis smalsumo vedamas nurepečkoja kiek toliau. Kiti šeimynos nariai arba skabo lapus bei liaunas šakeles, arba dūksta, kartkartėmis abejingai žvilgčiodami į mus.

Po valandos ateina laikas grįžti namo. Atrodo, ir Makumbai pabosta mūsų draugija. Suriaumojęs jis atsistoja ir, pasiremdamas stambiomis priekinėmis letenomis, nupėdina į mišką. Po kelių sekundžių iš akių dingsta ir visa šeimynėlė. Nors su šiais didingais gyvūnais praleidome visai nedaug laiko, įspūdžiai neišblės dar daugelį metų.