Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2012 m. rugsėjis

Viduramžių medikai

Viduramžių medikai

DAUGELIU atžvilgių šiuolaikinė medicina nėra tokia šiuolaikiška kaip manoma. Nemažai šiandien įprastų gydymo metodų kai kuriose šalyse buvo taikoma dar viduramžiais. Prisiminkime anų laikų medicinos istoriją Viduriniuosiuose Rytuose.

805 m. e. m. KALIFAS HARŪNAS AR RAŠIDAS įkūrė ligoninę sostinėje Bagdade. IX—XIII amžiuje ligoninės buvo statomos ir jomis rūpinamasi visame islamo pasaulyje, nuo Ispanijos iki Indijos.

Jose galėjo gydytis tiek turtingieji, tiek vargšai, kad ir kokį tikėjimą išpažintų. Patyrę gydytojai ne tik gydydavo, bet ir atlikdavo tiriamąjį darbą bei rengdavo būsimus specialistus. Atsižvelgiant į susirgimo pobūdį, ligoniai būdavo nukreipiami į įvairius skyrius: vidaus ligų, oftalmologijos, ortopedijos, chirurgijos, užkrečiamųjų ligų, psichiatrijos. Kas rytą lydimi studentų gydytojai tikrindavo ligonių sveikatą, paskirdavo dietą bei vaistus, kuriuos ruošdavo ir išduodavo ten pat ligoninėje dirbantys vaistininkai. Administracinis personalas, kaip ir mūsų laikais, buvo atsakingas už registraciją ir apskaitą, ligonių maitinimą bei kitus priežiūros darbus.

Istorikai šias ligonines vadina „vienu didžiausių pasiekimų islamo pasaulyje viduramžiais“. Toje didžiulėje imperijoje „ligoninė, kaip institucija, buvo pasiekusi neregėtas aukštumas ir medicinos mokslui bei sveikatos priežiūrai nubrėžė gaires, kuriomis tebesivadovaujama ligi šiol“, — rašo istorikas Hovardas R. Terneris (Howard R. Turner).

RAZI, IX amžiaus viduryje gimęs senoviniame Rėjaus mieste (dabar Teherano priemiestis), laikomas „žymiausiu gydytoju bei klinicistu islamo pasaulyje ir apskritai garsiausiu gydytoju viduramžiais“. Kitų gydytojų praktikų labui jis aprašinėjo savo mokslinius eksperimentus, ligos eigą, instrumentus, rezultatus; visus gydytojus ragino žengti koja kojon su naujausiais pasiekimais.

Šis mokslininkas padarė nemažai atradimų. Pavyzdžiui, jo darbų aprašymai, surinkti į 23 tomų leidinį Al-Hawi (Išsami knyga), priskiriami prie pagrindinių medicinos vadovėlių. Teigiama, jog čia išdėstyti akušerijos, ginekologijos ir oftalmologinės chirurgijos pradmenys. Tarp 56 jo medicinos veikalų randamas ir seniausias patikimas raupų bei tymų aprašymas. Be to, Razi atrado, jog karščiavimas yra viena iš organizmo natūralių apsauginių reakcijų.

Taip pat jis vadovavo ligoninėms Rėjuje ir Bagdade, kur darbuodamasis psichiatrijos srityje pelnė psichologijos ir psichoterapijos tėvo vardą. Be medicinos, Razi rado laiko rašyti knygoms chemijos, astronomijos, matematikos, filosofijos bei teologijos temomis.

AVICENA, dar vienas mokslininkas, pagarsėjęs medicinos srityje, gimė Bucharoje (dabartinis Uzbekistanas). Jis tapo vienu žymiausiu XI amžiaus gydytoju, filosofu, astronomu ir matematiku. Avicena parašė enciklopediją „Medicinos kanonas“, kur išdėstė visa, kas tuo metu buvo žinoma medicinoje.

Šiame veikale Avicena tuberkuliozę aprašė kaip užkrečiamą ligą, plintančią per  vandenį bei nešvarumus. Be to, tvirtino, jog emocijos veikia fizinę sveikatą, o nervais perduodami ne tik impulsai raumenims susitraukti, bet ir skausmas. „Kanone“ aprašyta 760 vaistų — jų savybės, poveikis ir indikacijos, — taip pat pateikti naujų vaistų testavimo būdai. Veikalas buvo išverstas į lotynų kalbą ir Europos medicinos mokyklose naudojamas dar ne vieną šimtmetį.

Arabiškas rankraštis, kuriame Albukasis pavaizdavo chirurgo instrumentus

ALBUKASIS — kitas iškilus medicinos mokslo žinovas. Šis X amžiaus novatorius iš Andalūzijos (dabartinė Ispanija) išleido 30 tomų rinkinį, įskaitant 300 puslapių chirurgijos traktatą. Jame aprašė tokias pažangias operacijas, kaip kataraktos šalinimas, vidaus organų susiuvimas, akmenų šalinimas iš šlapimo pūslės instrumentu, įkišamu per šlapimtakius, tiroidektomija (skydliaukės šalinimas).

Sunkiais gimdymo atvejais ar išnirus peties sąnariui, Albukasis taikė klinikinius metodus, kuriuos būtų galima pavadinti „palyginti moderniais“. Jis pirmas tvarsliavai ėmė naudoti medvilnę, o lūžus kaulams — gipso įtvarus. Be to, aprašė, kaip įstatyti išmuštus, padaryti dirbtinius dantis,  ištaisyti netaisyklingą sukandimą ir pašalinti dantų akmenis.

Albukasio traktate chirurgijos tema pirmą kartą buvo pavaizduota apie 200 chirurgo instrumentų ir aprašyta, kaip ir kada jais naudotis. Per tūkstantį metų kai kurie iš jų mažai tepakito.

Avicena stebi, kaip ruošiami vaistai nuo raupų

Žinios pasiekia Vakarus

XI—XII amžiuje, ypač Tolede (Ispanija), Montekasine bei Salerne (Italija), arabų medicinos veikalai pradėti versti į lotynų kalbą. Juos būsimieji gydytojai studijuodavo visuose lotyniškai kalbančios Europos universitetuose. Taip Viduriniųjų Rytų medicinos žinios „per kelis šimtmečius į Europą prasiskverbė daug giliau, nei bet koks kitas Islamo pasaulyje išvystytas mokslas“, — teigia mokslininkas Esanas Masudas (Ehsan Masood).

Todėl viduramžių mokslininkų, tokių kaip Razi, Avicena, Albukasis ir jų amžininkai, atradimus bei išradimus teisėtai galima laikyti šiuolaikinės medicinos pamatu.