Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2012 m. kovas

Terezyno tvirtovė nuo kančių neapsaugojo

Terezyno tvirtovė nuo kančių neapsaugojo

 Terezyno tvirtovė nuo kančių neapsaugojo

PUSIAUKELĖJE tarp dviejų centrinės Europos miestų, Drezdeno ir Prahos, yra Terezynštatas, arba Terezyno miestas, kuriame stovi didžiulė tvirtovė, apjuosta aukštais pylimais. Statytojai tikėjosi, kad ji padės sulaikyti svetimšalių kariaunų veržimąsi į jų žemes ir apsaugos aplinkinio regiono gyventojus.

Įsakymą statyti šią tvirtovę davė Vokietijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Juozapas II. Jis pats dalyvavo tiek parenkant vietą, tiek vėliau, 1780-ųjų pabaigoje, dedant kertinį akmenį. Tvirtovė buvo skirta jo motinos imperatorienės Marijos Terezos * garbei ir pavadinta Terezín — išvertus iš čekų kalbos „Terezos miestas“. Pasakojama, jog statybvietėje nuolat darbuodavosi iki 14000 darbininkų. Diduma darbų buvo atlikta per ketverius metus.

1784 metais baigta statyti Terezyno tvirtovė buvo didžiausia Habsburgų žemėse. Ją statant naudotasi pažangiausiais iki tol tvirtovių statybos istorijoje žinomais inžineriniais metodais. Tačiau statyboms dar nepasibaigus, karo taktika ir strategija jau buvo iš esmės pasikeitusi.

Įsiveržusios į šalį, priešų pajėgos pilių jau nebeapguldavo. Jos apsupdavo ir plėšdavo aplinkinius kaimus. Dėl to nuo 1888 metų Terezynas nebebuvo laikomas karine tvirtove. Jos platūs išoriniai pylimai buvo paversti nuostabaus grožio parkais su takais ir suoleliais.

Tvirtovė ir miestas

Terezyno tvirtovė buvo suprojektuota kaip įtvirtintas miestas. Už jos aukštų pylimų statytojai įrengė gyvenamąsias patalpas kareiviams, jų šeimoms ir kitiems civiliams.

Šalia pagrindinės tvirtovės stovėjo mažesnė — karinis kalėjimas. XIX amžiaus pradžioje ten buvo kalinami Habsburgų imperijos politiniai priešininkai. Maždaug po šimto metų į šį kalėjimą pateko jaunuoliai, 1914-aisiais dalyvavę Sarajeve nužudant erchercogą Francą Ferdinandą. Mirties bausmės jie išvengė, nes dar neturėjo dvidešimties metų, tačiau dauguma netrukus mirė kalėjime. Nuo kankinimų kai kurie net išprotėjo. Dar tebesiaučiant Pirmajam pasauliniam karui, kalėjime mirė ir tikrasis žudikas Gavrilas Principas.

 Austrijos ir Vengrijos imperijoje mažoji tvirtovė garsėjo kaip viena šiurpiausių įkalinimo vietų. Šaltuose, drėgnuose požemiuose kalinius laikydavo surakintus sunkiomis grandinėmis. Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą tvirtovė panaudota dar baisesniems tikslams.

Terezyno „kurortas“

Įsiveržę į dabartinės Čekijos teritoriją ir ją okupavę, 1941 metais į pagrindinę tvirtovę naciai pradėjo vežti žydus. Terezynštatas tapo uždaru žydų getu. Naciai tvirtino, jog, norint išvengti konfliktų tarp žydų ir kitų tautų žmonių, būtina etninė segregacija. Nors visuomenei Terezynštatas buvo pristatomas kaip uždaras kurortinis miestelis, kur žydai galėjo pasigydyti, naciai slapta planavo juos visus išnaikinti.

Rytų Europoje jau buvo pristatyta mirties stovyklų, į kurias iš Terezynštato ir kitų panašių vietovių naciai nuolat vežė žmones ir ten juos žudė. * Nors nuo ketvirto dešimtmečio vidurio apie tokias stovyklas buvo plačiai žinoma, nacių propaganda jas vadindavo tiesiog pataisos kolonijomis. Tačiau pranešimų apie sąlygas jose vis daugėjo. Todėl atsakingiems pareigūnams buvo daromas spaudimas patvirtinti arba paneigti kaltinimus. Taigi hitlerinė Vokietija nusprendė atsakyti tarptautinei bendruomenei. Kaip ji tai padarė?

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944—1945 metais, į pagrindinę tvirtovę buvo pakviesti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovai, kad savo akimis pamatytų, kas ten vyksta. Kadangi reikėjo sudaryti iliuziją, jog tvirtovė yra tiesiog kurortinis miestelis, naciai labai pasistengė ją išgražinti.

Blokus pervadino gatvėmis ir joms davė skambius vardus. Įsteigė fiktyvų banką, vaikų darželį, parduotuves. Geto centre net atidarė kavinę. Atnaujino namų fasadus, centriniame parke prisodino gėlių ir pastatė paviljoną, kur išėjusių pasivaikščioti po parką malonumui grodavo orkestras.

Tvirtovės administracija Raudonojo Kryžiaus delegacijai suorganizavo ekskursiją ir leido pasikalbėti su tariamos žydų savivaldos atstovais. Šie žmonės buvo kruopščiai  parinkti ir į klausimus atsakinėjo tiksliai taip, kaip geto prižiūrėtojai išmokė per repeticijas. Nors Raudonojo Kryžiaus atstovai lankėsi net dusyk, naciai juos sėkmingai apgavo. Savo ataskaitose delegatai Terezynštatą klaidingai apibūdino kaip eilinį žydų miestelį, kurio gyventojais puikiai rūpinamasi. Jiems išvykus, gete įkalinti žydai, kaip ir anksčiau, kentėjo, badavo, mirė, ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos sulaukė tik nedaugelis.

Mažoji tvirtovė

Mažąją tvirtovę naciai irgi pavertė kalėjimu. Ten sąlygos buvo ne geresnės nei koncentracijos stovykloje. Dešimtims tūkstančių įkalintų vyrų ir moterų mažoji tvirtovė buvo tik tarpinė stotis kelyje į kurią nors iš didesnių koncentracijos stovyklų Vokietijos reiche.

Šioje tvirtovėje kalėjo mažiausiai dvidešimt Jehovos liudytojų iš Prahos, Pilzeno ir kitų šalies regionų. Už ką? Už tai, kad atsisakė remti nacius ir laikėsi politinio neutralumo. Nors skelbimo veikla buvo uždrausta, liudytojai ir toliau dalinosi su kitais gerąja naujiena iš Biblijos. Jie kentėjo tik dėl savo tikėjimo. Kai kurie mirė neatlaikę kankinimų, kitiems buvo įvykdyta mirties bausmė.

Ko galima iš to pasimokyti

Biblijoje sakoma: „Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva“ (Psalmyno 146:3, 4, Brb). Terezyno tvirtovė — akivaizdus šios tiesos įrodymas.

[Išnašos]

^ pstr. 3 Imperatorienė buvo ir Marijos Antuanetės, vėliau tapusios Prancūzijos karaliene, motina.

^ pstr. 12 Plačiau apie tai rašoma žurnalo Atsibuskite! 1995 m. rugpjūčio 22 d. numeryje, p. 3—15 (anglų k.) arba 1995 m. gruodžio 8 d., p. 3—15 (rusų k.), taip pat 1989 m. balandžio 8 d. numeryje, p. 3—20 (anglų k.).

[Rėmelis 20 puslapyje]

JEHOVOS LIUDYTOJAI MAŽOJOJE TVIRTOVĖJE

Dauguma Terezynštate įkalintų Jehovos liudytojų iš pradžių buvo kvočiami gestapo būstinėje Prahoje. Iš Terezynštato juos dažniausiai išsiųsdavo į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Kaip šie žmonės ištvėrė ne tik baisias kalėjimo sąlygas, bet ir izoliaciją?

Viena Terezynštate kalėjusi liudytoja pasakoja: „Kadangi norėjau nepamiršti Biblijos mokymų, nuolat juos kartodavau. Kiekviename kalėjime, į kurį mane perkeldavo, ieškojau liudytojų, o suradusi stengdavausi susipažinti. Tuo pat metu, kiek leido aplinkybės, apie savo tikėjimą kalbėdavau kitiems.“

Toks metodas pasiteisino. Ji liko ištikima Dievui ne tik visą įkalinimo laiką, bet ir daugelį metų po to.

[Paveikslas 18 puslapyje]

Pašto ženklas, kuriame pavaizduota Terezyno idilė Antrojo pasaulinio karo metais

[Paveikslas 19 puslapyje]

Nauji kaliniai vedami į barakus. Viršuje užrašas vokiečių kalba: „Arbeit Macht Frei“ (Darbas išlaisvina)

[Paveikslas 19 puslapyje]

Mediniai gultai moterų korpuse

[Paveikslas 20 puslapyje]

Pagrindinė įeiga į mažąją tvirtovę

[Paveikslo šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

Abi nuotraukos: With courtesy of the Memorial Terezín