Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. gruodis

Kalėdų eglė. Ikikrikščioniškos ištakos

Kalėdų eglė. Ikikrikščioniškos ištakos

 Kalėdų eglė. Ikikrikščioniškos ištakos

DAUGELYJE pasaulio šalių visžalė eglė yra gerai žinomas Kalėdų švenčių ir komercijos simbolis. Jos religinės ištakos siekia žilą senovę.

Įrodymų randame Bohuslano (Bohuslän) provincijoje Švedijos vakarinėje pakrantėje ir kaimyninėje Estfoldo (Østfold) provincijoje Norvegijoje. Ten maždaug 5000 vietovių ant uolų atrasta per 75000 raižinių. Archeologų manymu, dauguma jų išraižyti apie 1800—500 m. p. m. e. *

Šie išskirtiniai raižiniai atskleidžia, kuo tikėjo žmonės, gyvenę gerokai anksčiau, nei gimė Jėzus iš Nazareto. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog anais senais laikais dabartinės Švedijos bei Norvegijos teritorijoje visada žaliuojantys medžiai, kaip antai eglės, buvo laikomos šventomis.

Kodėl žmonės, gyvenę tose šiaurinių platumų pakrantėse, ant uolų raižė eglių atvaizdus? Yra mokslininkų, manančių, jog prieš mūsų erą šios rūšies medžių pasitaikydavo retai, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl buvo daromi minėti raižiniai. Suprantama, visada žalias, arba „gyvas“, medis, kai šaltuoju metų laiku kiti, regis, numiršta, tikriausiai atrodė paslaptingai.

Daugelyje pasaulio kultūrų medis simbolizavo gyvybę ir nemirtingumą. Tuo irgi galima paaiškinti, kodėl visžalę eglę primenantys atvaizdai Bohuslane ir Estfolde buvo raižomi ant uolų daug šimtmečių anksčiau, nei šie medžiai ten paplito.

Knygoje Rock Carvings in the Borderlands, išleistoje bendradarbiaujant su Švedijos nacionalinio paveldo taryba, rašoma: „Medžių atvaizdai ant uolų liudija, kad pietų Skandinavijos regionas jau žalvario amžiuje religine ir kultūrine prasme buvo susijęs su visa Europa ir didžiąja dalimi Azijos. Religija ir kosmologija atitiko tautų, besiverčiančių žemdirbyste bei gyvulininkyste, sampratą. Šios tautos dažniausiai garbino tuos pačius dievus, nors vadino juos skirtingais vardais.“

Bohuslano muziejaus lankstinuke The Rock Carving Tour rašoma: „Raižytojai ant uolų perteikė nekasdienį gyvenimą. Manome, jog atvaizdai galėjo būti savita  maldų dievams išraiška. [. . .] Tikėjimo esmę sudarė amžinasis gyvenimo ratas: vaisingumas, mirtis, atgimimas.“

Apibūdinant šią unikalią simbolių meno kolekciją, sukurtą daug anksčiau nei Šiaurės Europoje atsirado raštas, Švedijos nacionalinėje enciklopedijoje (Nationalencyklopedin) teigiama: „Sekso simbolių gausa rodo, kiek daug reikšmės žalvario amžiuje šiaurėje gyvenusių tautų religijoje buvo skiriama vaisingumo kultui.“

Akivaizdu, kad visžalių medžių garbinimas paplito. Enciklopedijoje Encyclopædia Britannica apie Kalėdų eglę rašoma: „Pagoniškose Europos tautose garbinti medį buvo įprasta. Ši tradicija išliko ir joms atsivertus į krikščionybę.“ Tai atspindėjo įvairios apeigos, tarp jų ir „paprotys [. . .] per žiemos saulėgrįžos šventes prie namų arba jų viduje papuošti eglę“.

Tradicija puošti eglę ypač išpopuliarėjo nuo 1841 metų, kai švęsdama Kalėdas ją pasipuošė Britanijos karališkoji šeima. Šiais laikais Kalėdų eglės puošiamos visame pasaulyje, ir tiek natūralių, tiek dirbtinių eglių paklausai, regis, nėra galo. Tačiau raižiniai ant Skandinavijos uolų nebyliai liudija, kad Kalėdų eglės ištakos nėra krikščioniškos.

[Išnaša]

^ pstr. 3 Kai kurios Bohuslano provincijos vietovės su uolų raižiniais įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

[Anotacija 12 puslapyje]

Raižiniai ant uolų liudija, kad visžalius medžius pagonys garbino dar prieš Kristų

[Paveikslai 13 puslapyje]

Medžius vaizduojantys raižiniai ant uolų Švedijoje: 1) Tošbyje (Torsbo), 2) Bakoje (Backa), 3) Lekeberge (Lökeberg)

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy Stiftelsen för dokumentation av Bohusläns hällristningar