Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. lapkritis

Tingatinga. Nuotaikingi piešiniai

Tingatinga. Nuotaikingi piešiniai

 Tingatinga. Nuotaikingi piešiniai

„TINGATINGA padeda pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Jie žaismingi, linksmi, spalvingi“, — rašo Tingatinga dailininkų draugijos vadybininkas Danielius Augusta (Daniel Augusta). Piešiniuose vaizduojama Afrika, jos kultūra, laukinė gamta, ypač Tanzanijos, kur šis menas ir gimė.

Šitoks stilius pavadintas jo pradininko Edvardo Saido Tingatingos, gimusio 1932 metais, vardu. Matyt, menininkui vaikystėje didžiulį įspūdį padarė pietų Tanzanijos, kur jis užaugo, kraštovaizdis bei laukiniai gyvūnai. Sulaukęs maždaug dvidešimt penkerių, jaunuolis paliko gimtuosius namus ir iškeliavo ieškoti darbo bei geresnio pragyvenimo. Vėliau Tingatinga atvyko į Tanzanijos sostinę Dar es Salamą ir susirado sodininko darbą. Vakarais jo meniška prigimtis atsiskleisdavo per muziką bei šokius. Edvardas net išgarsėjo kaip atlikėjas.

1968 metais jo gyvenime įvyko kai kas svarbaus — gavo slaugytojo padėjėjo darbą Muhimbilio valstybinėje ligoninėje Dar es Salame. Ten dirbdamas rasdavo laisvo laiko vaikystės įspūdžiams ir prisiminimams perteikti savita dailės forma. Taip gimė tingatinga tapybos stilius. Specializuotose parduotuvėse teptukų, dažų, pigmentų ir kitų tapybos priemonių Edvardas neįpirko, todėl naudojo medžiagas, kurių buvo galima įsigyti bet kurioje ūkinių prekių parduotuvėje. Pavyzdžiui, tapė emalio dažais dviračiams, o drobę atstojo presuoto kartono lakštai. Viena jų pusė glotni, blizgi, tad puikiai tiko tokio tipo paveikslams.

Edvardas tapė paprastu stiliumi. Vienos dviejų spalvų fone nupiešdavo vienintelį objektą — kokį ryškiaspalvį šiek tiek stilizuotą Afrikos gyvūną. Piešinyje nebūdavo nei gamtovaizdžio, nei kokių kitų detalių.

Stebėti, kaip piešia, dailininkas leisdavo tik nedaugeliui artimiausių draugų ir giminaičių.  Netrukus keletas jų tapo jo „mokiniais“, ir taip šis tapybos stilius išpopuliarėjo.

Jau pats pirmas tingatinga kūrinys pasižymėjo sodriomis spalvomis ir supaprastintomis griežtų kontūrų figūromis. Tačiau ilgainiui šis menas tobulėjo, piešiniai tapo sudėtingesni, ir juose pradėta vaizduoti po kelias figūras. Dabar kai kurių menininkų piešiniuose atsirado žmonių, gyvūnų ir įvairiausių kitokių detalių.

Kas dailininkus įkvepia

Neišsenkamas tingatinga kūrėjų įkvėpimo šaltinis — Afrikos flora ir fauna: antilopės, buivolai, drambliai, žirafos, begemotai, liūtai, beždžionės, zebrai, taip pat gėlės, medžiai, o ypač ryškiaspalviai paukščiai bei žuvys. Fone dailininkai dažniausiai piešia Tanzanijos šiaurės rytuose dunksantį aukščiausią Afrikoje Kilimandžaro kalną.

Moderniajam tingatinga menui būdinga tai, kad paveiksluose vaizduojami ir Afrikos žmonės bei jų kultūra: šurmuliuojanti turgavietė, pacientas ligoninėje ar tiesiog kaimo kasdienybė.

Nuo pat tingatinga atsiradimo pradžios talentingiems afrikiečiams tai buvo saviraiškos būdas. Be to, viena iš maloniausių galimybių šiek tiek užsidirbti. Dabar tingatinga meistrai Dar es Salame yra susibūrę į dailininkų sąjungą. Kai kurie net laikosi tradicijos tapyti emaliu, skirtu dviračiams dažyti. Jei Edvardas Tingatinga šiandien būtų gyvas (mirė 1972 metais), šio meno populiarumas jam, be abejo, labai paglostytų širdį.