Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. lapkritis

Apsvarstykime vieną įrodymą

Apsvarstykime vieną įrodymą

 Apsvarstykime vieną įrodymą

ĮSIVAIZDUOKITE, kad esate atokioje negyvenamoje saloje. Eidamas pakrante ant akmens pamatote iškaltą užrašą „Džonas, 1800 m.“ Ar pagalvotumėte, kad dėl to, jog sala negyvenama, to padaryti negalėjo joks žmogus, todėl užrašą išgraužė vėjas arba vanduo? Aišku, ne! Jūs suprantate, kad jį turėjo padaryti kažkas protingas. Kodėl? Viena, aiškią formą turinčios raidės ir skaičiai, net jei užrašyti svetima kalba, savaime neatsiranda. Antra, užrašas — prasmingas, ir tai rodo, kad jį padarė intelektualus asmuo.

Kasdien susiduriame su įvairiai užkoduota informacija: užrašyta Brailio raštu, abėcėlės raidėmis, gaidomis, pavaizduota diagramomis, perteikta šnekamąja kalba, gestais, radijo signalais, kompiuterių programomis, veikiančiomis dvejetainės sistemos — nulių ir vienetų — pagrindu. Informacijos nešėju gali būti bet kas, pradedant šviesos ar radijo bangomis ir baigiant popieriumi bei rašalu. Kad ir kaip būtų, prasminga informacija visada siejama su intelektu. Deja, tik tol, kol nepradedama kalbėti apie informaciją gyvoje ląstelėje. Mat, anot evoliucijos šalininkų, ji kažkaip atsirado arba įsirašė savaime. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Apsvarstykime vieną įrodymą.

Ar sudėtinga informacija gali įsirašyti pati?

Kone kiekvienos mūsų organizmo gyvos ląstelės branduolyje yra nuostabus kodas, vadinamas deoksiribonukleorūgštimi (DNR). Jis saugomas dviejų gijų molekulėje, primenančioje susuktas virvines kopėčias. DNR yra nelyginant instrukcija, arba programa, reguliuojanti trilijonų žmogaus kūną sudarančių ląstelių formavimąsi, augimą, priežiūrą, dauginimąsi. Pagrindiniai DNR vienetai vadinami nukleotidais. Priklausomai nuo to, iš kokių cheminių junginių sudaryti, nukleotidai vadinami A, C, G ir T. * Kaip iš abėcėlės raidžių, taip ir iš šių keturių vienetų galima sudėlioti įvairias „žodžių“ kombinacijas — instrukcijas, reguliuojančias replikacijos ir kitus ląstelėje vykstančius procesus.

Visa DNR saugoma genetinė informacija vadinama genomu. Kai kurios raidžių sekos būdingos tik jums, nes jose užkoduota paveldima informacija: akių, odos spalva, nosies forma  ir kita. Trumpai tariant, genomą galima palyginti su didžiule biblioteka, kurioje saugoma daugybė instrukcijų, kaip pagaminti kiekvieną jūsų kūno dalį. O galutinis produktas esate jūs!

Kokio dydžio ši „biblioteka“? Joje yra apie trys milijardai „raidžių“, arba nukleotidų (bazių). Žmogaus genomo projekto (Human Genome Project) duomenimis, visą šią informaciją perkėlus ant popieriaus, prireiktų dviejų šimtų 1000 puslapių didelio formato knygų.

Ne veltui maždaug prieš tris tūkstančius metų vienas žmogus sudėjo nuostabią maldą, užrašytą Biblijoje, Psalmyno 139:16. Ten skaitome: „Tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos.“ Suprantama, rašytojas neturėjo omenyje mokslo dalykų, bet paprastais žodžiais nepaprastai tiksliai perteikė mintį apie stulbinančią Dievo išmintį bei galią. Kaip tai skiriasi nuo kitų senovės religinių pasakojimų, persunktų mitologija ir prietarais!

Kas tą „biblioteką“ sudarė?

Jei sveikas protas diktuoja, kad užrašą „Džonas, 1800 m.“ akmenyje galėjo iškalti tik protinga būtybė, argi daug sudėtingesnė ir prasmingesnė DNR informacija galėjo atsirasti savaime? Niekas nepaneigs, jog informacija yra informacija, kad ir kur ji būtų ar kokiomis priemonėmis ją perteiktume. Kompiuterijos ir informacinių sistemų specialistas Donaldas Džonsonas (Donald E. Johnson) teigė, kad patys chemijos ir fizikos dėsniai negali sukurti sudėtingos informacijos ar sistemų, kurios ta informacija operuotų. Todėl logiška manyti — kuo sudėtingesnė informacija, tuo aukštesnio proto reikia jai užrašyti. „Džonas, 1800 m.“ pajėgtų užrašyti ir vaikas. Bet gyvybės kodą galėjo užrašyti tik superintelektuali esybė. Negana to, kaip sakoma žurnale Nature, kuo daugiau biologijoje padaroma atradimų, „tuo ši mokslo šaka atrodo sudėtingesnė“.

Sudėtingos DNR molekulėje užkoduotos informacijos priskyrimas aklam atsitiktinumui prieštarauja tiek logikai, tiek žmogiškai patirčiai. * Toks tikėjimas peržengia bet kokias sveikos nuovokos ribas.

Norėdami paneigti Dievo buvimą, evoliucionistai kartais prieidavo prie išvadų, kurios vėliau pasirodydavo klaidingos. Pavyzdžiui, buvo manoma, jog apie 98 procentus genomo sudaro „evoliucijos liekanos“ — biblioteka,  kurioje saugomose instrukcijose yra milijardai nereikalingų žodžių.

Ar tikrai — „evoliucijos liekanos“?

Ilgą laiką biologai teigė, jog DNR yra baltymų gamybos instrukcija ir nieko daugiau. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad informacija apie baltymų gamybą telpa maždaug dviejuose procentuose genomo. Kam tada reikalingi 98 likusieji? Kaip pastebėjo Kvynslando (Brisbanas, Australija) universiteto molekulinės biologijos profesorius Džonas S. Matikas (John S. Mattick), ta paslaptinga DNR dalis „netrukus buvo priskirta prie „evoliucijos liekanų“.

Terminą „evoliucijos liekanos“ sukūrė evoliucionistas Susumas Onas (Susumu Ohno). Savo moksliniame darbe „Tiek daug „evoliucijos liekanų“ mūsų genome“, jis rašė, kad šios DNR sekos „yra nepavykusių gamtos eksperimentų liekanos. Žemė nuklota išnykusių rūšių fosilijomis, taigi nieko nuostabaus, kad ir mūsų genome gausu išnykusių genų liekanų“.

Kaip ši koncepcija paveikė genetikos tyrinėjimus? Molekulinės biologijos specialistas Voicekas Makalovskis (Wojciech Makalowski) sako, jog tokia mąstysena „daugelį mokslininkų atgrasė nuo baltymų gamybos nereguliuojančios DNR dalies tyrinėjimo“. Rankų nenuleido tik keletas, kurie, „nepaisydami rizikos būti išjuokti, gilinosi į nepopuliarias mokslo sritis. Jų dėka praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje požiūris į beverte laikytą DNR dalį [. . .] ėmė keistis“. Anot Makalovskio, tai, kas buvo vadinama „evoliucijos liekanomis“, dabar pripažįstama „genomo lobiu“.

Matiko nuomone, teorija apie „bevertę“ DNR informaciją yra klasikinis pavyzdys, kaip „neobjektyviai atliekama faktų analizė“. „Nesugebėjimas suvokti, kiek svarbi ši informacija, — aiškina jis, — galbūt yra viena didžiausių klaidų molekulinės biologijos istorijoje.“ Aišku, mokslo tiesos turi būti grindžiamos faktais — ne daugumos nuomone. O ką šiuo atveju naujausi atradimai atskleidžia apie tai, kam reikalinga DNR informacija, vadinta „evoliucijos liekanomis“?

Koks „evoliucijos liekanų“ vaidmuo

Štai, automobilių gamykla detalėms gaminti naudoja įvairius mechanizmus. Automobilio detales galima prilyginti ląstelėje esantiems baltymams. Be to, gamykloje naudojama įranga ir sistemos, kurios etapais jas surenka, patikrina ir prižiūri, kad darniai veiktų surinkimo linija. Tas pats vyksta ir ląstelės viduje. Anot tyrinėtojų, būtent tam ir reikalingos vadinamosios „evoliucijos liekanos“. Didžiąją jų dalį sudaro instrukcijos, kaip pagaminti grupę sudėtingų molekulių, vadinamų ribonukleorūgštimi (RNR), nuo kurios labai priklauso ląstelės vystymasis, brendimas ir funkcionavimas. * „Jau vien tas faktas, kad esama šių egzotiškų reguliatorių, — žurnale Nature teigia matematikas biologas Džošua Plotkinas (Joshua Plotkin), — rodo, jog mūsų supratimas apie elementariausius dalykus [. . .] yra neįtikėtinai naivus.“

Norint, kad gamykla dirbtų efektyviai, reikia veiksmingų komunikacijos sistemų. Tą patį galima pasakyti ir apie ląstelę. Toronto (Ontarijo valstija) universiteto molekulinės biologijos specialistas Tonis Posenas (Tony Pawson) aiškina: „Signalai ląstelės viduje veikiausiai persiunčiami ne pavieniais, o įvairiais gerai išvystytais informacijos perdavimo tinklais.“ Taigi visas šis procesas yra „žymiai sudėtingesnis“ nei anksčiau manyta. Ir išties, kaip teigia vienas Prinstono universiteto genetikas, „daugelis mechanizmų ir principų, valdančių procesus tiek ląstelėje, tiek tarp ląstelių, tebėra neištyrinėti“.

Kiekvienas naujas atradimas genetikoje praplečia supratimą, kokia tvarkinga ir be galo sudėtinga yra ląstelė. Tad kodėl tiek daug žmonių vis dar laikosi nuomonės, kad gyvybė ir tobuliausia iki šiol žinoma informacinė sistema tėra atsitiktinis evoliucijos rezultatas?

[Išnašos]

^ pstr. 5 Kiekvieną nukleotidą sudaro tik vienas iš keturių cheminių junginių: A — adeninas, C — citozinas, G — guaninas, T — timinas.

^ pstr. 11 Teigiama, neva evoliucija yra mutacijų rezultatas. Apie tai trumpai kitame straipsnyje.

^ pstr. 19 Naujausi tyrimai atskleidžia, kad ilgos nekoduojamos RNR sekos yra labai sudėtingos ir reikalingos normaliam vystymuisi. Mokslininkai pastebėjo, jog sutrikimai šiose sekose susiję su daugeliu ligų, kaip antai įvairiomis vėžio formomis, žvyneline ir net Alzheimerio liga. Tame, kas anksčiau buvo vadinama „evoliucijos liekanomis“, galbūt slypi įvairių ligų diagnozavimo bei gydymo galimybės.

[Rėmelis 5 puslapyje]

KOKS DNR ILGIS?

Ištiesus žmogaus kūno ląstelės DNR, ji būtų kokių dviejų metrų ilgio. O visų DNR (jų yra trilijonai), sudėtų taip, kad galais liestųsi viena su kita, bendras ilgis, kai kuriais paskaičiavimais, būtų beveik 670 kartų didesnis už atstumą nuo žemės iki saulės ir atgal. Norint įveikti tokį nuotolį šviesos greičiu, prireiktų maždaug 185 valandų.