Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. spalis

Ką sako tėvai

Ką sako tėvai

 Ką sako tėvai

Jei turite ikimokyklinuką, jums tikriausiai nelengva. Gal svarstote, kaip kovoti su jo kaprizais, kaip nuosaikiai mokyti atskirti gera nuo bloga? Štai ką daro kai kurie tėvai, kad įveiktų panašius sunkumus.

KAPRIZAI

„Dvimetis įpratęs gauti visa, ko užsigeidžia. Taip buvo ir mūsų sūnui. Jei nepatenkindavome jo norų, imdavo svaidyti, kas tik papuldavo po ranka. Tai buvo mūsų pirmagimis, tad neturėjome patirties, kaip į kaprizus reaguoti. Mums nepalengvėjo net tada, kai kiti pasakė, jog tokiame amžiuje šitaip elgtis įprasta“ (Suzan, Kenija).

„Mūsų dvejų metų dukrelė krisdavo ant grindų, klykdavo, verkdavo, spardydavosi [. . .]. Būdavo nepakenčiama! Bandymas susišnekėti tokiais momentais negelbėdavo. Tada abu su vyru jai liepdavome eiti į savo kambarį ir ramiai pasakydavome, jog kai nurims, pasikalbėsime. Dukrai nurimus, vienas iš mūsų nueidavome pas ją ir paaiškindavome, kodėl jos elgesys netinkamas. Tai padėjo. Kartą net nugirdome, kaip dukrelė meldėsi Dievui ir prašė atleidimo. Ilgainiui kaprizų sumažėjo, ir galiausiai jie liovėsi“ (Jolanda, Ispanija).

„Mažylis išbando tėvus, kad pamatytų, kiek jam leidžiama. Jei nebaudžiamas gali daryti, kas buvo aiškiai uždrausta, jis susipainioja. Matydami mūsų tvirtą ir nekintamą nusistatymą, vaikai pamažu suprato, kad riksmais nieko neišsikovos“ (Nilas, Britanija).

DRAUSMINIMAS

„Ikimokyklinio amžiaus tarpsnyje sunku suprasti, ar vaikas atidžiai jūsų klausosi. Todėl būtina kartoti, regis, tūkstančius kartų, nepamirštant gestų ir tvirto balso tono“ (Seržas, Prancūzija).

„Nors visus keturis vaikus auginome vienodai, kiekvienas jų skirtingas. Viena dukra pravirkdavo vos pamačiusi, kad mes ja nepatenkinti, kita tiesiog bandydavo mūsų kantrybę. Kartais užtekdavo griežtai pažvelgti ar subarti, o kartais prireikdavo ir nubausti“ (Natanas, Prancūzija).

„Svarbu neiti į kompromisus. Kita vertus, tėvai neturėtų būti dogmatiški ar nepalenkiami. Kai vaikas nuoširdžiai gailisi, esame atlaidesni ir sumažiname bausmę“ (Matas, Prancūzija).

 „Stengiuosi neprikurti pernelyg daug taisyklių, bet dėl esamų derėtis neleidžiu. Mano trejų metų sūnus žino, kas laukia, jei nepaklus, ir tai jam padeda tinkamai elgtis. Be abejo, kai būnu pavargusi, į jo neklusnumą esu labiau linkusi žiūrėti pro pirštus. Tačiau kad vaikas žinotų, jog reikalavimai nesikeičia, prisiverčiu nenuolaidžiauti. Pastovumas yra viskas!“ (Natali, Kanada).

PASTOVUMAS

„Maži vaikai, rodos, užfiksuoja kiekvieną tėvų nuolaidžiavimo atvejį“ (Miltonas, Bolivija).

„Kartais sūnus to paties prašo po kelis sykius ir vis kitaip. Matyt, mus bando, ar nepakeisime nuomonės. Jei aš atsakyčiau vienaip, o mama kitaip, suprastų, kad mūsų reikalavimuose yra spragų, ir bandytų tuo pasinaudoti“ (Anchelis, Ispanija).

„Būdama geros nuotaikos, į sūnaus prasižengimus nekreipdavau dėmesio, bet kai būdavau suirzusi, už tą patį skaudžiai bausdavau. Supratau, jog taip provokuoju vaiką elgtis dar blogiau“ (Gjong-ok, Korėja).

„Vaikui svarbu įsisąmoninti: jei kokį nors poelgį tėvai laiko blogu šiandien, tokiu laikys ir visada“ (Antonijus, Brazilija).

„Jei tėvų reikalavimai nenuoseklūs, vaikas manys, jog tėtis ir mama nenuspėjami, o jų sprendimai keičiasi kartu su nuotaika. Bet kai laikomasi principų, vaikai žino — blogis visada yra blogis. Būtent taip tėvai rodo meilę ir apsaugo vaiką“ (Žilmaras, Brazilija).

„Vaikai gali piktnaudžiauti aplinkybėmis, kai tėvams, regis, nelieka kitos išeities, kaip patenkinti prašymą, pavyzdžiui, kada šalia yra svetimų žmonių. Jei sūnui ką nors draudžiu, leidžiu aiškiai suprasti, kad nuolatiniu zirzimu manęs nepalenks“ (Čang-sokas, Korėja).

„Abu tėvai turi būti vienos nuomonės. Jei dėl ko nors nesutariame, apie tai kalbamės vienu du. Vaikai pastebi, kai tėvų nuomonės kokiu nors klausimu skiriasi, ir bando tuo pasinaudoti“ (Chesus, Ispanija).

„Žinodamas, kad tėvai vieningi ir nesileidžia manipuliuojami, vaikas jaučiasi saugus. Jis supranta, ko tikėtis, kai paklūsta ir kai nepaklūsta“ (Damaris, Vokietija).

„Mudu su žmona tesime žodį ir tada, kai dukrai pažadame ką nors malonaus. Tuomet ji žino, jog mumis galima pasitikėti“ (Hendrikas, Vokietija).

„Jeigu darbdavys nuolat keistų reikalavimus, suirzčiau. Vaikai jaučiasi panašiai. Žinodami taisykles ir tai, kad jos nepasikeis, jie yra saugūs. Be to, turi žinoti, kas laukia, jei nepaklus, ir būti tikri, jog bausmės neišvengs“ (Glenas, Kanada).

[Anotacija 8 puslapyje]

„Tebūnie jūsų „taip“ — taip ir „ne“ — ne“ (Jokūbo 5:12)

 [Rėmelis/paveikslai 9 puslapyje]

ŠEIMOS DALINASI PATIRTIMI

Neplanuotas nėštumas: kaip prisitaikėme prie aplinkybių

Papasakojo Tomas ir Junhi Han

Tomas. Kai žmona pastojo, po vestuvių buvo praėjęs vos pusmetis. Sužinojęs tokią naujieną, iš pažiūros likau ramus — norėjau patikinti Junhi, kad ji gali pasikliauti manimi. Bet širdyje puoliau į paniką!

Junhi. Buvau priblokšta. Mane apėmė baimė! Dažnai verkdavau. Motinystei nesijaučiau pasiruošusi.

Tomas. Aš irgi nesijaučiau pasiruošęs tėvystei! Bet pasikalbėję su kitomis poromis supratome, kad neplanuotas nėštumas pasitaiko dažniau nei manėme. Be to, šie pokalbiai mums atvėrė akis, koks džiaugsmas būti tėčiu ar mama. Ilgainiui baimę ir netikrumą pakeitė laukimas.

Junhi. Amandai gimus, prasidėjo kitokie sunkumai. Ji be perstojo verkė, ir aš savaitėmis neišsimiegodavau. Praradau apetitą, ėmė kankinti baisus nuovargis. Kurį laiką nebenorėjau būti tarp žmonių. Bet paskui supratau, kad užsidaryti namie dar blogiau. Tada pradėjau bendrauti su kitomis mamomis. Taip savo situaciją galėjau palyginti su turinčių panašią patirtį, ir pamatyti, kad tokie rūpesčiai graužia ne mane vieną.

Tomas. Šeimoje stengiausi palaikyti įprastą režimą. Kadangi mudu su Junhi esame Jehovos liudytojai, pasiryžome ir toliau reguliariai dalyvauti skelbimo tarnyboje bei lankyti visas krikščionių sueigas. Auginant vaiką padaugėja išlaidų, o kartais atsiranda ir visai nenumatytų. Kad neįklimptume į skolas, — o tai tik sukeltų daugiau įtampos — nusprendėme gyventi pagal išteklius.

Junhi. Iš pradžių maniau, kad eiti į tarnybą su kūdikiu neprotinga, nes jis gali trukdyti. Bet iš tikrųjų žmonės myli vaikus. Tai man padėjo negalvoti, jog vaikas kliudo, ir likti aktyvia skelbėja.

Tomas. Biblijoje sakoma, kad vaikai yra „Viešpaties dovana [„paveldas“, NW]“ ir „palaiminimas“ (Psalmyno 127:3). Šie žodžiai man priminė, jog vaikas — vertingas turtas. Kaip ir gavęs bet kokį paveldą, galite pasirinkti: išmintingai investuoti ar tiesiog iššvaistyti. Kiekvienas vaiko augimo tarpsnis unikalus. Todėl turiu būti neatsiejama dukrelės gyvenimo dalimi, nes laikas praeis ir jo nebesugrąžinsi.

Junhi. Kartais gyvenimas mums iškrečia pokštą, bet neplanuotas kūdikis nėra blogas pokštas. Amandai jau šešeri, ir be jos savęs neįsivaizduoju.

[Paveikslas]

Tomas ir Junhi su dukrele Amanda