Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. spalis

„Imliausias mechanizmas visatoje“

„Imliausias mechanizmas visatoje“

 „Imliausias mechanizmas visatoje“

KŪDIKIO smegenys ne veltui vadinamos „imliausiu mechanizmu visatoje“. Naujagimis į pasaulį ateina iš anksto pasiruošęs sugerti visą jį supančią informaciją: reginius, garsus, pojūčius. *

Maža to, kūdikį domina aplinkiniai žmonės: veidai, balsai, prisilietimas. Penelopė Lyč (Penelope Leach) knygoje Babyhood rašo: „Moksliniais tyrimais siekiama išsiaiškinti, kokie reginiai kūdikį labiausiai domina, kokie garsai prikausto jo dėmesį, kokius pojūčius jis vėl ir vėl nori pajusti. Visa tai mažylis dažniausiai gauna iš noriai juo besirūpinančio suaugusio žmogaus.“ Taigi nenuostabu, kad tėvų vaidmuo vaiko vystymesi toks svarbus!

„Kalbėjau kaip kūdikis“

Tėvai bei pediatrai neatsistebi naujagimio sugebėjimu išmokti kalbėti vien iš klausos. Tyrinėtojai nustatė, jog vos per kelias dienas jis pripranta prie motinos balso ir jį atpažįsta, po kelių savaičių gimtąją tėvų kalbą jau skiria nuo kitų kalbų, o dar po kelių mėnesių žodžius atpažįsta kaip  atskirus darinius bei jaučia skirtumą tarp rišlios kalbos ir bereikšmių garsų.

Krikščionių apaštalas Paulius rašė: „Kūdikiu būdamas, kalbėjau kaip kūdikis“ (1 Korintiečiams 13:11, Vl). Kaip kūdikis kalba? Paprastai tai skamba lyg padrikas gugavimas. Ar tokia šneka tuščias užsiėmimas? Toli gražu ne! Knygoje What’s Going On in There?—How the Brain and Mind Develop in the First Five Years of Life dr. Liz Eliot (Lise Eliot) aiškina, jog kalbėjimas yra „sudėtingas motorinis įgūdis, nes tariant žodžius būtina greitai valdyti daugybę raumenų, kontroliuojančių lūpas, liežuvį, gomurį ir gerklas“. Toliau knygoje rašoma: „Nors gugavimas gali atrodyti tik žavus būdas, kuriuo kūdikis nori atkreipti į save dėmesį, tai yra ir svarbios pratybos, lavinančios kalbos aparatą.“

Tėvai į kūdikio gugavimą atsiliepia žaisminga kalba, ir ne veltui. Tai skatina mažylį atsakyti. Šitoks žaidimas yra gebėjimo dalyvauti pokalbyje užuomazga. O šio įgūdžio reikės visą gyvenimą.

Vaidmenys keičiasi

Kūdikio tėvai nedelsdami tenkina kiekvieną jo poreikį. Vaikelis pravirksta, ir kažkas skuba jį pamaitinti. Vėl pravirksta — tučtuojau pakeičia sauskelnes. Dar nenurimsta — paima ant rankų. Taip tūpčioti apie mažylį tinkama ir būtina. Juk svarbiausia tėvų pareiga globoti kūdikį (1 Tesalonikiečiams 2:7).

Taigi nieko keista, kad mažas žmogutis pasijunta esąs visatos centras, todėl suaugusieji — ypač tėvai — turi vykdyti jo įgeidžius. Toks požiūris ydingas, bet visiškai suprantamas. Prisiminkime, jog daugiau kaip metus viskas taip ir buvo. Žvelgiant kūdikio akimis, jis — valdovas, o dideli žmonės egzistuoja tam, kad jam tarnautų. Šeimos konsultantas Džonas Rozmondas (John Rosemond) teigia: „Tokią iliuziją sukuriame maždaug per dvejus metus, o ją sugriauti prireikia bent šešiolikos! Paradoksalu, bet taip elgtis — tėvų pareiga. Iš pradžių jie daro viską, kad vaikas šia pasaka patikėtų, paskui, nors ir švelniai, grąžina jį į realybę.“

Mažyliui baigiant antruosius metus, tėvų vaidmuo keičiasi — globotojai tampa auklėtojais. Dabar vaikas pradeda suprasti, kad tėvai nebepaklūsta jo vadovavimui. Nuo šiol jis turės paklusti jiems. Karaliavimas eina į pabaigą, ir nauja tvarka vaikui gali būti visai ne prie širdies. Susierzinęs jis bando išlaikyti buvusią valdžią. Kaip?

 Prasideda kaprizai

Tuo gyvenimo tarpsniu daugelio vaikų charakteris labai pasikeičia. Neretai jie ima rodyti kaprizus ir taip varo tėvus į neviltį. Netikėtai mėgstamiausiais mažylio žodžiais tampa „ne“ arba „nenoriu“. Kovodamas su prieštaringais jausmais, jis gali niršti tiek ant savęs, tiek ant tėvų. Vaikas nenori jūsų matyti ir tuo pat metu nori būti šalia. Suglumę tėvai mažai ką tesupranta ir dar mažiau ką, regis, gali padaryti. Kas dedasi?

Pakalbėkime apie esminį pokytį vaiko gyvenime. Dar visai neseniai vos tik imdavo zirzti, tuoj pribėgdavo kas nors iš suaugusiųjų. Dabar jis pradeda suprasti, kad tokia tvarka buvo tik laikina, ir nuo šiol bent kai ką teks daryti pačiam. Ima aiškėti, kad jo pareiga paklusti. Biblijoje tai apibendrinama tokias žodžiais: „Vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų“ (Kolosiečiams 3:20).

Šiuo sunkiu laikotarpiu tėvams būtina išlaikyti valdžią savo rankose. Jeigu jie tai darys tvirtai ir su meile, vaikas prisitaikys prie naujo vaidmens. O tai, ko išmoks, augant padės įgyti naujos patirties.

Formuojasi asmenybė

Yra gyvūnų, netgi prietaisų, kurie gali atpažinti žodžius bei imituoti kalbą. Bet tik žmogus geba įvertinti save iš šalies. Todėl dvejų trejų metų žmogutis jaučia pasididžiavimą, gėdą, kaltę, drovumą. Tai pirmieji žingsniai brandos link, kai tampama susiformavusia asmenybe, pajėgiančia tvirtai apginti, kas teisinga, net kai aplinkiniai elgiasi nedorai.

Šiame vaiko amžiaus tarpsnyje tėvai su jauduliu stebi dar vieną stebuklą. Jų atžala pradeda suprasti kitų emocijas. Būdamas dvejų metų žaidė tik šalia kitų, o dabar jau moka žaisti ir su jais. Taip pat jaučia, kada tėvai gerai nusiteikę, ir stengiasi jiems įtikti. Tuomet vaikas yra labiau pasirengęs ko nors išmokti.

Trimetis kaip niekad anksčiau ima aiškiai suvokti, kas gera ir kas bloga, kas teisinga ir neteisinga. Vadinasi, dabar tėvams yra metas auklėti vaiką, kad jis užaugtų doru, pagarbos vertu žmogumi.

[Išnaša]

^ pstr. 2 Nors aptariami principai tinka tiek berniukams, tiek mergaitėms, paprastumo dėlei visame žurnale vartosime vyriškąją giminę.

[Anotacija 5 puslapyje]

Per kelias dienas naujagimis pripranta prie motinos balso ir jį atpažįsta

[Anotacija 6 puslapyje]

Trimetis kaip niekad anksčiau ima aiškiai suvokti, kas gera ir kas bloga, kas teisinga ir neteisinga

[Rėmelis 6 puslapyje]

KODĖL VAIKAI RODO KAPRIZUS

„Kartais tėvai mano, jog vaikas ima ožiuotis dėl to, kad tenkindami jo poreikius padarė klaidų, — rašo Džonas Rozmondas knygoje New Parent Power. — Tėvų nuomone, jeigu jie kalti dėl vaiko kaprizų, turi kuo greičiau ištaisyti padėtį. Todėl, pirma sakę ne, dabar sako taip. Arba, vaikui pliaukštelėję, kad išpirktų savo kaltę, stengiasi jo įgeidį patenkinti su kaupu. Tokia taktika pasiteisina. Kaprizas tam kartui liaujasi, tėvai lengviau atsikvepia, o vaikas, supratęs, kad tai veiksminga priemonė ką nors gauti, aikštysis vis dažniau ir išradingiau.“