Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. birželis

Sargybos bokštų kraštas. Kalnuotoji Svanetija

Sargybos bokštų kraštas. Kalnuotoji Svanetija

 Sargybos bokštų kraštas. Kalnuotoji Svanetija

ESAME Gruzijoje, 800 metų senumo akmeninio bokšto viršuje. Įsitvėrę stogo sijų, persisveriame, iškišame galvas pro angą sienoje ir iš maždaug 25 metrų aukščio dairomės į dešimtis kitų senovinių sargybos bokštų, išsibarsčiusių po Mestiją (Svanetijos krašto sostinę).

 Nuolaidūs slėnio šlaitai, iškloti žaliu pievų kilimu, — ryškus kontrastas mus supančių didingų kalnų snieguotoms viršūnėms. Ši senovinė gyvenvietė tiesiog užburia. Pasijuntame tarsi nusikėlę į viduramžius. Mūsų tikslas — apžiūrėti šiuos įspūdingus kalnuotosios Svanetijos bokštus.

Svanetija iš arčiau

Kelionę pradedame iš Zugdidžio (Gruzija), miesto netoli Juodosios jūros. Tą giedrą rytą net iš čia tolumoje matome dangų siekiančias baltas viršukalnes. Kelias eina Ingurio upės tarpekliu. Šioje miškingoje vietovėje veši gausybė paparčių, geltonžiedžių ir kaukazinių rododendrų, vaistinių lauravyšnių.

Iki sutemų pasiekiame nedidelį Bečo (Becho) kaimelį įstabaus grožio Ušbos (Ushba) kalno papėdėje. Šis kalnas ypatingas: turi dvi smailias granito viršūnes. Kaip drugius masina laužo liepsna, taip alpinistus vilioja stataus Ušbos kalno ledo kepurės. Iškilęs 4710 metrų virš jūros lygio, jis dažnai vadinamas Kaukazo Materhornu.

Pavargę ir išalkę susirandame vietinį kerdžių ir vakarienei nusiperkame avį. O kitą kartą svetingi vietos gyventojai, svanai, mus pavaišina skaniais ant laužo keptais mcvadi, panašiais į kebabus. Juos patiekia su šviežiais gruziniškais lavašais, arba duonos papločiais, keptais malkomis kūrenamoje molio krosnyje. Po to gardžiuojamės rinktiniu saperavi, sausu raudonu gruzinišku vynu.

Kitą rytą išvykstame į Mestiją. Būtent čia, kaip minėjome straipsnio pradžioje, įsitikiname, kad Svanetija — viena gražiausių kalnuotų vietovių pasaulyje. Dar toliau, už 45 kilometrų nuo Mestijos, 2200 metrų aukštyje tarp kalnų įsispraudusi Ušguli gyvenvietė. Ji laikoma „aukščiausiu nuolat gyvenamu kaimu Eurazijoje“.

Mūsų kelias vingiuoja tarp stačių uolų ir siaurėjančios prarajos. Giliai, jos dugne, gurga upė. Kai galiausiai pasiekiame Ušguli gyvenvietę, prieš akis atsiveria nepamirštamas reginys — namai, grupelėmis susispietę aplink viduramžius menančius sargybos bokštus. Horizonte dunkso gražuolis Šcharos kalnas. Jo akinamai balta skraistė tiesiog švyti aukštikalnių dangaus mėlynėje.

Šis aukščiausias Gruzijoje 5200 metrų kalnas yra kitų panašaus aukščio Bezengio kalnų virtinėje, kuri tęsiasi dvylika kilometrų. Tai tik nedidelė 1207 kilometrų ilgio Didžiojo Kaukazo kalnyno dalis. Kur bepažvelgsi, aplinkui driekiasi vešlūs vaizdingi slėniai. Tačiau juos pasiekia nebent nuotykių ieškotojai ir tie, kam Svanetija yra gimtieji namai.

Svanetijos žmonės

Svanai — sena tauta, turinti savo kalbą. Jie visada garsėjo tuo, kad nepakentė svetimo jungo. XVIII amžiuje vienas keliautojas padarė išvadą, jog svanai „sukūrė naują visuomenės modelį, kur labiausiai vertinama valios laisvė“.

Unikalią Svanetijos laisvę nulėmė du veiksniai. Pirma, geografinė padėtis. Apsuptas be galo aukštų kalnų masyvų, šis kraštas buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio  ir apsaugotas nuo užpuolikų. Antra, sargybos bokštas garantavo saugumą kiekvienai šeimai. Jis saugojo ne tik nuo priešų ar gretimų slėnių gyventojų, kai tarp kaimų kildavo konfliktai, bet ir nuo sniego griūčių, kartais užversdavusių žemesnius pastatus.

Gyvenimas sargybos bokšte

Viena svanų šeima mus pakviečia apsilankyti XII amžiuje statytame bokšte. Šį įtvirtintą statinį sudaro dvi dalys: sargybos bokštas, vadinamas murkvam, ir gyvenamasis namas, vadinamas kor. Pirmame namo aukšte visada stovėdavo didžiulis židinys, šilumos ir šviesos šaltinis, o garbingiausioje vietoje — masyvus medinis patriarcho krėslas. Jame sėdėdavo šeimos galva. Patriarchas vadovaudavo didelei šeimai: žmonai, sūnums ir jų žmonoms. Moterys eilės tvarka dirbdavo vis kitus namų ruošos darbus: maldavo grūdus, kepdavo duoną, tvarkydavo namus, šerdavo gyvulius, kurstydavo židinį.

Keturių aukštų bokštą, sujungtą su dviaukščiu namu, sumūrydavo iš akmenų ir aptinkuodavo rupiu balsvu tinku. Kai iš gyvenamojo namo įeiname į bokštą, turime stabtelti, kad akys priprastų prie blausios šviesos. Jo apatiniuose aukštuose laikydavo miltus, vandenį, vaisius, sūrį, vyną, mėsą.

Kilus pavojui šiose patalpose šeima ir miegodavo. Viršutinį aukštą su nedidelėmis angomis parapete naudojo kaip gynybinę aikštelę. Vienas keliauninkas XIX amžiuje rašė: „Kadangi nebuvo jokios vietinės valdžios, svanai ginčus visada spręsdavo ginklu.“ Taigi kiekviena šeima buvo pasiruošusi gintis pati.

Grįždami namo mąstome apie nuostabų kūrinijos grožį, ir mūsų širdis užlieja begalinis dėkingumas Jehovai. Tie, kas praėjusiais amžiais gyveno Svanetijos sargybos bokštuose, bus prikelti, kai Dievas atkurs naująjį pasaulį. Tuomet nė vienam nebereikės statytis nei sargybos bokšto, nei kitokios tvirtovės. Kodėl? Biblija žada, jog tada „visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Michėjo 4:4; Romiečiams 8:21, 22).

[Paveikslo šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

Viršuje: Paata Vardanashvili