Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. birželis

„Norėjau tik atsiimti paštą“

„Norėjau tik atsiimti paštą“

 „Norėjau tik atsiimti paštą“

„NIEKADA nepamiršiu to pirmadienio ryto pašte, — prisimena Andrė, baltaodis, gimęs Pietų Afrikos Respublikoje, dabar gyvenantis Namibijoje. — Sausakimšoje salėje pastebėjau paliktą įtartiną kelioninį krepšį. Netrukus pasiėmiau korespondenciją ir išėjau. Pavažiavęs vos kokias tris minutes, išgirdau kurtinantį trenksmą. Vėliau sužinojau, kad už kelių žingsnių nuo ten, kur stovėjau, sprogo bomba.

Norėjau tik atsiimti paštą, — aiškina Andrė. — Paskui, suvokęs, kad niekuo nekalti žmonės, tarp jų ir mano pažįstami, buvo sudraskyti į gabalus, negalėjau atsikvošėti. Nors jau praėjo daugiau kaip dvidešimt penkeri metai, tai prisiminus visas kūnas pagaugais nueina. Kartais prieš akis iškyla tie kruvini vaizdai, — juk aš vos per plauką išvengiau mirties.“

Pasaulinė problema

Gal jums niekada neteko to patirti pačiam, tačiau tikriausiai esate girdėjęs, jog panašių išpuolių neretai pasitaiko visame pasaulyje. Siekiant vienokių ar kitokių tikslų, vis dažniau griebiamasi smurtinių veiksmų, paprastai vadinamų teroro aktais. (Kitame puslapyje skaitykite rėmelį „Teroristai — kas jie?“.)

Vienas žurnalistas, atlikęs tyrimą, nustatė, jog 1997 metais „savižudžių išpuoliai kartojosi tik keturiose šalyse“. 2008-aisiais, jo surinktais duomenimis, „nuo siaubingų teroro aktų nukentėjo jau per trisdešimt  šalių visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Antarktidą“. Knygoje The Globalization of Martyrdom prieinama prie išvados, kad juos „vykdo vis daugiau nusikalstamų organizacijų, ir kasmet žūsta vis daugiau žmonių“.

Prisiminkime pradžioje minėtą įvykį. Atsakomybę už sprogdinimą prisiėmė grupuotė, save laikanti kovotojais už laisvę. Jie ketino nuversti tuometinę šalies vyriausybę. Bet kas žmones skatina tokiais būdais siekti savo tikslų? Daug kas paaiškėja iš Hafenio pasakojimo.

Jis gimė Zambijoje ir augo kaimyninių šalių pabėgėlių stovyklose. „Niršau dėl to, — pasakoja Hafenis, — kad su mano šeima bei kitais buvo žvėriškai ir neteisingai elgiamasi.“ Vaikinas tapo karinės grupuotės, kuriai priklausė ir jo tėvai, nariu.

Mintimis grįždamas į tuos laikus, Hafenis tęsia: „Skaudžiausia buvo susitaikyti su pabėgėlio statusu. Vaikus atplėšdavo nuo šeimos, nes motinos, tėvai, vyresni broliai ar seserys turėjo kariauti. Daugelis taip ir negrįžo. Tėvo niekada nemačiau, net nuotraukoje. Žinau tik tiek, jog žuvo mūšyje. Emocinius randus nešioju iki šiol.“

Be abejo, terorizmo priežastys nėra paprastos. Pabandę jas išsiaiškinti, lengviau suvoksime, ko reikia, kad šitoks smurtas kada nors liautųsi.

[Rėmelis/paveikslas 4 puslapyje]

TERORISTAI — KAS JIE?

Tyrinėtojas Markas Jurgensmejeris (Mark Juergensmeyer) rašo: „Ar kalbėdamas apie smurto išpuolius asmuo vartoja sąvoką „terorizmas“, priklauso nuo to, pateisina jis juos ar ne, kitaip tariant — nuo paties vertintojo. Jeigu, jo manymu, aplinkui — taika, tokie išpuoliai laikytini teroristiniais, jei kariaujama — teisėtais.“

Reikia pasakyti, jog žodis „teroristas“ dažnai turi politinę potekstę. Daugelis grupuočių save laiko kovojančiomis už laisvę, o ne teroristinėmis. Pasak vienos rašytojos, terorizmui būdinga: 1) išpuoliai prieš civilius gyventojus; 2) smurtas siekiant įbauginti. Taigi kovotojai, kad ir kas jie būtų — maištininkai ar valdžios atstovai, — neretai naudojasi teroristų metodais.