Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. birželis

Kodėl griebiamasi smurto

Kodėl griebiamasi smurto

 Kodėl griebiamasi smurto

PAKLAUSTAS, kodėl įstojo į kovotojų gretas, Chosebas iš Ispanijos atsakė: „Nebegalėjau kęsti priespaudos ir neteisybės. Bilbao didmiestyje, kur gyvenau, policininkai, įsiveržę į namus, sumušdavo ir areštuodavo žmones.“

Chosebas pasakojo toliau: „Vieną rytą mane suėmė už tai, kad išrėžiau, ką manau apie tokią policijos taktiką. Netvėriau pykčiu! Knietėjo ką nors daryti, jei reikės, gal net panaudoti jėgą, kad tik ilgiau taip nesitęstų.“

Priespauda ir keršto troškimas

Biblija smurto nepateisina, tačiau joje rašoma, kad „engimas net išmintingąjį gali sukvailinti“ (Mokytojo 7:7). Ir išties, niekinamas dėl rasės, religijos ar tautybės, dažnas įtūžta.

Štai ankstesniame straipsnyje minėtas Hafenis sako: „Iš mūsų atėmė žemes. Net gyvūnai kovoja dėl teritorijos, taigi ginti savo žemę ir teises mums atrodė visiškai natūralu.“ Vienas savižudis sprogdintojas paliko tokį, vėliau, po jo mirties, paviešintą pareiškimą: „Ginklų nesudėsime tol, kol jūs nepaliausite žudę, nuodiję, kalinę ir kankinę mano tautą.“

Religiniai motyvai

Nors paprastai maištaujama iš socialinių ar politinių paskatų, neretai smurto veiksmų griebiamasi dėl religijos. Štai vienam pasaulio lyderiui faksu buvo atsiųsta tokia maištininkų žinutė: „Nesame nei pamišę, nei ištroškę valdžios. Mes tarnaujame Dievui, todėl mūsų apsisprendimas tvirtas.“

Danielius Bendžaminas (Daniel Benjamin) ir Stivenas Saimonas (Steven Simon) knygoje The Age of Sacred Terror apie religinius motyvus rašė: „Kadangi pasaulis darosi religingesnis, atsiranda vis daugiau didžiųjų religijų išpažinėjų ir naujų sektų  narių, bandančių ištikimybę Dievui įrodyti smurtiniais veiksmais.“ Kitas religijotyrininkas, surinkęs informaciją apie tai, ką pavadino „pragaištingiausiais teroristų išpuoliais visame pasaulyje“, pareiškė: „Visiems be išimties nusikaltėliams būdingas įsitikinimas, kad tam pritaria ir taip elgtis netgi įgalioja pats Dievas.“

Tačiau daugelio religinių ekstremistų pažiūros prieštarauja jų išpažįstamo tikėjimo tradicinėms vertybėms bei mokymams.

Giliai įsišakniję jausmai

Straipsnio pradžioje paminėtas Chosebas po arešto buvo žvėriškai kankinamas. Jis pasakoja: „Aplinkinių žiaurumas įtikino mane, kad neapykanta pateisinama. Ir jei mano mirtis būtų ką pakeitusi, maniau, aukotis būtų buvę verta.“

Priežastys smurtauti neretai išpučiamos, nelygu grupuotės ideologija. Hafenis prisimena: „Kai gyvenome pabėgėlių stovyklose, buvome mokomi, kad baltieji tik ir rezga planus, kaip valdyti juodaodžius.“ Prie ko tai privedė?

„Mano neapykanta baltiesiems vis augo, — tęsia Hafenis. — Nebepasitikėjau nė vienu iš jų. Ilgainiui supratau, kad kito kelio nėra, — mūsų karta privalo kažką daryti.“

Kad ir kaip radikaliai nusiteikę, Chosebas ir Hafenis įstengė pamiršti įsisenėjusią neapykantą ir nepasitikėjimą. Kas sušildė jų protą ir širdį? Apie tai kitame straipsnyje.

[Anotacija 6 puslapyje]

„Aplinkinių žiaurumas įtikino mane, kad neapykanta pateisinama. Ir jei mano mirtis būtų ką pakeitusi, maniau, aukotis būtų buvę verta“ (Chosebas).