Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. balandis

Kaip vadavausi iš smurtingų įpročių

Kaip vadavausi iš smurtingų įpročių

 Kaip vadavausi iš smurtingų įpročių

Papasakojo Chosė Antonijus Nebrera (Jose Antonio Nebrera)

KAS žmogų paskatina elgtis žiauriai? Apie tai daug sužinojau smurtą patyręs dar vaikystėje. Tėvas tarnavo Ispanijos policijos būryje, pasižymėjusiame žiaurumu. Jo paties tėvas jį dažnai mušdavo, tad ir jis tęsė šeimos tradiciją — mane smarkiai lupdavo plačiu diržu. Negana to, mano jaunesnę sesutę tiesiog dievino, o mane nuolat vadino bukagalviu. Baimindamasi tėvo rūstybės mama beveik nieko nedarė, kad sušvelnintų nuoskaudą dėl tokio neteisingo elgesio ar parodytų meilę, kurios man taip trūko.

Mokykloje būdamas tarp vaikų vaizduotėje susikurdavau savo pasaulį, kuriame gyvenimas atrodydavo kur kas džiaugsmingesnis. Iš pažiūros, ko gero, atrodžiau linksmas, nerūpestingas vaikas. Bet visa tai buvo netikra — priedanga nuslėpti baimei ir pykčiui. Dienai baigiantis, kai koja už kojos eidavau namo, su siaubu grįždavau į realybę, kur manęs laukė nauji užgauliojimai ar pyla.

Būdamas 13 metų, ištrūkau iš tos atšiaurios aplinkos ir perėjau į jėzuitų internatinę mokyklą. Kurį laiką norėjau tapti kunigu. Bet mokykla nedaug tepadėjo atrasti gyvenimo prasmę. Turėdavome keltis penktą valandą ryto ir praustis po šaltu dušu. Paskui ištisą dieną su trumpomis pertraukėlėmis privalėjome griežtai laikytis pamokų, maldų ir bažnytinių apeigų tvarkaraščio.

Nors buvo privalu skaityti „šventųjų“ gyvenimo istorijas, Biblijos studijos į mokymosi programą neįėjo. Vienintelis tos knygos egzempliorius buvo laikomas po stiklu ir, norint ją skaityti, reikėjo gauti specialų leidimą.

Trečiais metais prie griežtos rutinos internatinėje mokykloje prisidėjo saviplaka — vadinama „dvasiniu lavinimu“. Norėdamas išsisukti nuo tokio išmėginimo, bandydavau prisiryti tiek maisto, kad apsirgčiau. Bet ši gudrybė nepadėjo. Nepraėjus nei trims metams, neištvėręs pabėgau iš jėzuitų mokyklos ir grįžau namo. Man buvo 16.

Nuotykių beieškant

Grįžęs į namus pradėjau užsiiminėti boksu ir imtynėmis. Šis žiaurus sportas sekėsi puikiai, ir aš pajutau savo vertę. Bet fizinis pranašumas mane skatino visur skintis sau kelią brutalia jėga, kaip kad darė mano tėvas.

 Tačiau kai man suėjo 19, netikėtai atsitiko tai, kas sušildė mano širdį — susipažinau su Enkarnita. Po devynių mėnesių ji tapo mano žmona. Enkarnita matė tik mano išorę — paslaugumą, gerumą, linksmumą — ir nė nenujautė, koks kartėlis slypi mano viduje. Jis prasiveržė neilgai trukus, kai, tik gimus mūsų pirmam vaikui, buvau pašauktas į kariuomenę.

Iš dalies nenorėdamas, kad būčiau kareiviškai apkirptas, iš dalies trokšdamas nuotykių, impulsyviai užsirašiau į Ispanijos Svetimšalių legioną. Įsivaizdavau laisvą, kupiną nuotykių gyvenimą, Maroko dykumoje mums vykdant pavojingas operacijas. Be to, man atrodė, jog tai — lengviausias kelias išsisukti nuo šeimos pareigų. Tačiau iš tikrųjų toks sprendimas tiktai pažadino manyje žvėrį.

Netrukus patekau stambaus grubaus seržanto nemalonėn. Jis su pasimėgavimu terorizuodavo naujokus. Neteisybės neapkenčiau ir už tiesą kovodavau kumščiais. Kartą per rytinį patikrinimą pajuokavau, bet seržantas tai suprato klaidingai. Kai jis pakėlė ranką man smogti, užlaužiau ją ir parbloškiau seržantą ant grindų. Laikiau jo ranką prispaudęs prie žemės, bijodamas, kad antraip gali mane nušauti.

Po šio incidento tris mėnesius teko praleisti tarp nubaustųjų. Gyvenau mažoje tuščioje patalpoje kartu su 30 kitų vyrų. Per visą tą laiką nebuvo leidžiama net pasikeisti drabužių. Mūsų seržantas buvo tikras sadistas ir turėjo polinkį plakti žmones. Bet kartą, kai pagrasinau, kad jį užmušiu, jei tik mane palies, 30 kirčių bausmę jis man sumažino iki 3. Išmokau būti toks pat nuožmus kaip ir mano kankintojai.

Slaptos misijos

Per apmokymus svetimšalių legione neapdairiai pasisiūliau ten, kur tikėjausi patirti dar daugiau „nuotykių“. Ir vėl nieko nežinojau, kur mane toks žingsnis nuves. Baigiau komandosų kursus, kur išmokau naudotis visų rūšių ginklais bei sprogmenimis. Tada mane išsiuntė į Langlį (Langley) Virdžinijos valstijoje (JAV). Ten buvo ruošiami CŽV agentai.

Netrukus buvau paskirtas į slaptą komandosų būrį. Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje Centrinėje ir Pietų Amerikoje dalyvavau dešimtyse slaptų misijų prieš narkotikų prekeivius ir ginklų kontrabandininkus. Mums buvo duotas įsakymas — aptikus nusikaltėlius „likviduoti“. Gėda prisipažinti, kad dalyvavau tokiose operacijose. Niekada nieko nesuiminėdavome, išskyrus tuos, kuriuos iškvotus buvo galima gauti informacijos.

Kitąsyk turėjome šnipinėti Ispanijos karo vadus ir išsiaiškinti, kurie iš jų neremia generolo Franko diktatūros. Taip pat šnipinėjome Franko režimo priešininkus Prancūzijoje. Mūsų tikslas buvo pagrobti pagrindinius disidentus ir atgabenti juos į Ispaniją veikiausiai tam, kad būtų nužudyti.

Paskutinė mano užduotis buvo surinkti samdytų kovotojų būrį ir padaryti perversmą vienoje nedidelėje Afrikos šalyje. Gavome nurodymą netikėtai užpulti kareivines sostinėje ir užimti prezidento rūmus. Kaip planuota, vidurnaktį įsiveržėme į šalį, ir per keturias valandas operacija buvo baigta. Žuvo trys mano bendražygiai ir dešimtys „priešų“. Šiose žudynėse dalyvavau ir aš.

Tokia sukrečianti patirtis slėgė mano sąžinę. Negalėdavau miegoti dėl naktinių košmarų, kurių metu sapnuodavau, kaip grumiuosi su priešu vienas prieš vieną ir kaip sminga į mane suakmenėjęs mirštančiojo žvilgsnis.

Nusprendžiau niekada nebedalyvauti jokioje misijoje. Grąžinau visus dokumentus vadams ir mane paleido iš tarnybos. Tačiau po trijų mėnesių vyresnybė mane iškvietė toliau tęsti šnipinėjimo veiklos. Pabėgau į Šveicariją, o po kelių mėnesių į Bazelį atvyko  ir Enkarnita, kuri visiškai nieko nežinojo apie mano, kaip slaptojo agento, darbą.

Blogi įpročiai gajūs

Per trejus metus, kol tarnavau kariuomenėje, mano žmona Ispanijoje buvo pradėjusi studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Ji pasakė, jog atrado tiesą apie Dievą, ir savo entuziazmu užkrėtė mane. Netrukus Šveicarijoje susiradome Jehovos liudytojus ir pradėjome studijuoti Bibliją drauge.

Sužinojęs apie Dievo tikslus labai apsidžiaugiau. Nors ir norėjau gyventi pagal Biblijos principus, pasikeisti nebuvo lengva, ypač dėl mano agresyvaus būdo. Vis dėlto naujai atrastas tikėjimas man buvo brangus. Po kelių mėnesių studijavimo atkakliai tvirtinau, kad jau esu pasirengęs su Jehovos liudytojais eiti į skelbimo tarnybą.

Jehovos padedamas galiausiai išmokau savitvardos ir po kurio laiko abu su Enkarnita pasikrikštijome. Buvau 29, kai mane paskyrė bendruomenės prižiūrėtoju.

1975-aisiais nusprendėme grįžti į Ispaniją. Bet kariškiai manęs nepamiršo ir pareikalavo bendradarbiauti dar vienoje specialioje misijoje. Kad išvengčiau problemų, tuoj pat vėl pabėgau į Šveicariją. Čia su šeima gyvenome iki 1996-ųjų, kol galiausiai sugrįžome į Ispaniją.

Dabar sūnus ir dukra jau vedę ir drauge su dviem mūsų vaikaičiais tarnauja Jehovai. Negana to, per tuos metus 16 žmonių padėjau pažinti Jehovą. Tarp jų — vienam jaunuoliui, dalyvavusiam audringuose gatvių protestuose šiaurinėje Ispanijoje. Dėl to žmogaus be galo džiaugiuosi.

Nuolat meldžiu Dievą padėti man atsiriboti nuo žiaurios praeities ir išsivaduoti nuo pasikartojančių nakties košmarų. Stengdamasis daryti kas teisinga, laikausi patarimo, užrašyto Psalmyno 37:5: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės.“ Jehova ištesėjo savo pažadą — padėjo man atsikratyti smurtingų įpročių. Tai neišpasakyta laimė man ir mano šeimai.

[Paveikslas 21 puslapyje]

Kai 13 metų įstojau į jėzuitų internatinę mokyklą

[Paveikslas 23 puslapyje]

1968-aisiais paleistas iš tarnybos palieku svetimšalių legiono štabą

[Paveikslas 23 puslapyje]

Su žmona Enkarnita dabar