Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. vasaris

Ieškodami aukso, jie rado namus

Ieškodami aukso, jie rado namus

 Ieškodami aukso, jie rado namus

KINŲ KVARTALAS. Daugelyje pasaulio miestų šie žodžiai asocijuojasi su spalvingomis kinų krautuvėlėmis, restoranais, šventėmis, drakonų šokiais. Tačiau kiekvienas kinų kvartalas turi savitą istoriją. Pavyzdžiui, Australijoje tokius kvartalus įkūrė ankstesnės bebaimių kinų kartos. Tikėdamiesi pralobti naujai atrastose auksingose teritorijose, šie imigrantai ėmė plūsti į pietines Australijos pakrantes.

Naujasis aukso kalnas

Nors anksčiau į Australiją kinų imigruodavo nedaug, po 1851 metų, kai čia buvo atrasta aukso, jie ėmė plaukti nenutrūkstamu srautu. Tūkstančiai vyrų, palikę savo namus Perlų upės deltoje, Guangdongo provincijoje, ryždavosi pavojingai kelionei jūromis į pietus. Aukso jau anksčiau buvo atrasta Kalifornijoje (JAV), ir tas auksingas teritorijas kinai Kantono tarme vadino Aukso kalnu. Todėl Australijos auksingas vietoves pradėta vadinti Naujuoju aukso kalnu.

Tačiau palikti namus tuos vyrus paskatino ne tik viltis rasti aukso. Kiniją niokojo pilietinis karas, stichinės nelaimės, skurdas, ir tai sukėlė begalę sunkumų.

Deja, kai kurie į Australiją išsiruošę pirmeiviai jos krantų taip ir nepasiekė. Ilgoje kelionėje jie mirė nuo ligų, siautusių perpildytuose laivuose. Tiems, kas liko gyvi ir išsilaipino naujojoje žemėje, gyvenimas irgi nežadėjo nieko gero.

Alinantis darbas

Pagal kinų tradicijas žmonos su vaikais turėjo likti namuose ir saugoti šeimos paveldą, todėl netrukus nuolatiniu vyrų palydovu tapo vienatvė. 1861 metais Australijoje  gyveno 38000 kinų, bet tik 11 kinių. Pasilikti čia planavo tik vienas kitas. Daugelis buvo pasiryžę grįžti namo praturtėję ir orūs.

Tokio troškimo vedini vyrai leidosi ieškoti aukso. Jie gyveno palapinėse ir ilgas valandas plušėjo spiginant saulei. Kai kurie bent jau iš pradžių dėl prietaringumo bijojo dirbti po žeme. Todėl pradėjo kasti paviršinį auksingą gruntą ir skalauti jį mediniuose loviuose. Pastangos davė vaisių. Turimais duomenimis, nuo 1854 iki 1862 metų į Kiniją buvo išsiųsta beveik 18662 kilogramai Viktorijos valstijoje surasto aukso.

Deja, dalį naujai įsigyto turto prarijo lošimas ir opiumas — silpnybės, kurioms neatsispyrė daugelis tų vienišų žmonių. Dėl to dažnas prarado sveikatą, uždarbį ir galimybę grįžti namo. Kai kuriuos parėmė kinų organizacijos ar kokie labdariai, bet nemažai vyrų nuskurdo ir pirma laiko mirė vienatvėje.

Be to, kinų imigrantams teko kęsti kitataučių auksakasių pavydą ir nepasitikėjimą, nes jie matė, kokia vieninga ir gebanti konkuruoti yra kinų bendruomenė. Šitoks piktavališkumas vedė prie riaušių ir išpuolių  prieš juos. Auksą iš kinų pagrobdavo, o palapines su visa manta sudegindavo. Nors ilgainiui priešiškumas silpnėjo, 1901-aisiais, praėjus maždaug 50 metų nuo tada, kai buvo atrasta aukso, Australijos valdžia priėmė imigraciją ribojantį įstatymą. Juo azijiečiams buvo uždrausta atvykti į šalį. Padėtis pasikeitė tik 1973 metais.

Aukso ištekliams išsekus

Nepaisant to, kad rasti aukso darėsi vis sunkiau, dalis kinų nusprendė likti Australijoje. Aukso karštligės metu išdygusiuose miesteliuose kūrėsi skalbyklos, restoranai, daržininkystės ūkiai. Kinai pelnė gerą vardą kaip baldininkai ir turgaus prekiautojai šviežiais vaisiais bei daržovėmis. Todėl XIX amžiui baigiantis kinų kvartalų buvo jau daugelyje Australijos miestų: Atertone, Brisbane, Brume, Darvine, Kernse, Melburne, Sidnėjuje ir Taunsvilyje.

Kadangi kinių į šią šalį imigravo mažai, dauguma vyrų liko viengungiai. Tačiau kai kurie, nepaisydami išankstinės nuostatos prieš mišrias santuokas, vedė australes. Laikui bėgant jų palikuonys integravosi į Australijos visuomenę.

Šiandien kinų imigrantų čia gyvena daugiau nei kada nors anksčiau. Dauguma atvyksta siekti aukštojo išsilavinimo arba plėsti verslo. Beje, tarp imigrantų dabar yra daugybė moterų. Dėl permainų pasaulio ekonomikoje įvykiai pasisuko priešinga linkme. Nemažai vyrų, šeimų maitintojų, įkurdinę žmoną ir vaikus Australijoje, grįžta dirbti į Honkongą, Kiniją, Singapūrą ar Taivaną.

Laikai pasikeitė. Bet imigrantų tikslai visame pasaulyje lieka beveik tie patys — saugumas ir geresnis gyvenimas svečioje šalyje.

[Rėmelis/paveikslas 20 puslapyje]

TOLIAU NEGU ĮSIVAIZDAVO

Kad išsisuktų nuo atvykimo mokesčio, kinai Australijos pakrantėse išsilaipindavo toli nuo pagrindinių uostų, už šimtų kilometrų nuo auksingų teritorijų. Viena iš tokių išsilaipinimo vietų buvo Robas Australijos pietuose. Čia gyveno nuo 100 iki 200 žmonių. Tačiau per 1857 metų penkis mėnesius tą kaimą perėjo mažiausiai 12000 kinų.

Šimtai vyrų vienu metu žygiavo per retai apgyventas žemes į šalies gilumą auksingų teritorijų link, stebindami išradingumu ir tarpusavio bendradarbiavimu. Tačiau kelionė būdavo ilgesnė nei tikėtasi ir trukdavo iki penkių savaičių. Imigrantai maistui iš anksto apsirūpindavo jūrų dumbliais, o pakeliui susimedžiodavo kokią kengūrą ar vombatą. Jie kasė šulinius ir pramynė takus eisiantiems po jų.

Susirišę tradicines kasytes ir užsimaukšlinę juodadarbių skrybėles, vyrai dažniausiai bėgdavo vorele, monotoniškai niūniuodami dainą. Jų kelyje ligi šiol tebesimėto kiniškos monetos. Sužinoję, jog Australijoje šie pinigai beverčiai, atvykėliai jų atsikratė.

[Šaltinio nuoroda]

Image H17071, State Library of Victoria

[Rėmelis/paveikslas 21 puslapyje]

GERIAU UŽ AUKSĄ

Veinas Čiu dirbo ekologu Kinijos mokslų akademijoje. Siekdamas karjeros, praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Veinas su žmona Sue išvyko į Europą įgyti aukštesnio mokslo laipsnio. Ten jie susipažino su Jehovos liudytojais ir diskutuodavo su jais Biblijos temomis. 2000-aisiais persikėlę į Australiją, Veinas ir Sue tęsė mokslus. Sue studijavo molekulinę biologiją. Jie atnaujino ir Biblijos studijas.

Veinas pasakoja: „Dešimtmečiais universitetuose siekėme mokslinių laipsnių. Tačiau vis pasvarstydavau: „Galiausiai visi pasenstame, susergame ir numirštame. Ar tai ir yra gyvenimo tikslas?“ Viskas atrodė beprasmiška. Tačiau iš Biblijos mudu su žmona gavome logiškus atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Be to, Biblijos studijos paskatino mus įsigilinti į tai, ko niekada net nesvarstėme — ar yra Kūrėjas? Perskaičiau liudytojų išleistą knygą „Gyvybė — kaip ji atsirado? Evoliucionavo ar buvo sukurta?“ ir Čarlzo Darvino veikalą apie evoliuciją. Šie leidiniai bei mano moksliniai tyrinėjimai mane įtikino, kad yra Kūrėjas. Sue priėjo tą pačią išvadą.

Kita priežastis, įtikinusi mus, kad Dievas yra, — Biblijos galia keisti žmogaus gyvenimą į gera. Išties ši nuostabi knyga ne tik suteikė mums ateities viltį, bet ir padėjo rasti tikrų draugų bei sustiprino santuoką. 2005-aisiais abu su žmona pasikrikštijome. Džiaugiamės, kad radome tai, kas daug vertingiau už aukštąjį išsilavinimą ir „pragaištantį auksą“ (1 Petro 1:7).

[Paveikslas 19 puslapyje]

Kinų auksakasys XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje

[Paveikslų šaltinių nuorodos 19 puslapyje]

Kinų kvartalas Sidnėjuje: © ARCO/G Müller/age fotostock; auksakasys: John Oxley Library, Image 60526, State Library of Queensland