Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. sausis

Knyga, verta pasitikėjimo — 3 dalis

Babilonas Biblijos šviesoje

Knyga, verta pasitikėjimo — 3 dalis

Tai trečiasis iš septynių straipsnių ciklo apie septynias Biblijoje minimas pasaulines imperijas. Šie straipsniai spausdinami paeiliui einančiuose „Atsibuskite!“ numeriuose. Jų tikslas parodyti, kad Biblija yra verta pasitikėjimo, įkvėpta Dievo ir kad jos žinia teikia viltį, jog kančioms, kurias sukelia engėjiškas žmogaus valdymas, ateis galas.

ĮSIKŪRĘS derlingoje lygumoje, maždaug už 80 kilometrų nuo šių dienų Bagdado, senovinis Babilono miestas buvo tikrai didingas. Apjuostas masyviomis dvigubomis sienomis ir apsauginiu grioviu jis atrodė neįveikiamas. Miestas garsėjo įspūdingomis šventyklomis, jų bokštais ir kabančiaisiais sodais. Babilonas, vienas iš didžiausių miestų senovės pasaulyje, ir dabar tebelaikomas stebuklų miestu.

Senovės Babilono miestas pagal dailininko koncepciją

Babilonas — trečiosios Biblijoje minimos pasaulinės imperijos sostinė — šioje knygoje vadinamas „karalysčių valdove“ (Izaijo 47:5, Brb). Istorijoje, kurią nušviečia Biblija, Babilono imperija, kaip ir ankstesnės imperijos — Egiptas bei Asirija, — suvaidino svarbų vaidmenį. Todėl joje aprašytus įvykius yra galimybė palyginti su pasaulietiniais šaltiniais.

Patikima istorija

Biblinėje Danieliaus knygoje pasakojama, jog kadaise Babiloną valdė karalius Belšacaras (Danieliaus 5:1). Tačiau kai kuriuose senesniuose pasaulietiniuose šaltiniuose  buvo teigiama, jog Belšacaras, nors ir buvo galingas, niekada nekaraliavo. Ar Biblijoje įsivėlė klaida? Mesopotamijoje, Ūro griuvėsiuose, archeologai atkasė daugybę molio cilindrų. Ant vieno iš jų dantiraščiu buvo įrašyta Babilono karaliaus Nabonido malda už „Belšarusūrą, mano vyriausiąjį sūnų“. Kaip rašoma leidinyje New Bible Dictionary, vėlesni radiniai patvirtino, jog Belšacaras „valdė daugiau kaip pusę savo tėvo karalystės ir tais laikais prilygo karaliui“.

Be to, istorija rodo, kad senovės Babilonas buvo nepaprastai religingas miestas, kuriame klestėjo astrologija ir burtininkavimas. Štai Ezechielio 21:26 (21:21, Brb) skaitome, jog Babilono karalius būrė, kad nuspręstų, ar pulti Jeruzalę. Pasak Biblijos, karalius „apžiūrinėja kepenis“. Kodėl būtent kepenis? Babiloniečių manymu, jose buvo galima įžvelgti pranašiškų ženklų. Knygoje Mesopotamian Astrology pasakojama, jog vienoje senovės Babilono vietovėje archeologai rado „32 [iš molio nulipdytus] kepenų modelius, visus išraižytus“ ženklais.

Garsus archeologas Nelsonas Glukas (Nelson Glueck) kartą pasakė: „Trisdešimt metų kasinėju, vienoje rankoje laikydamas Bibliją, kitoje — kastuvėlį, ir niekada nepasitaikė, kad istoriniu požiūriu Biblija suklystų.“

„Trisdešimt metų kasinėju [. . .] ir niekada nepasitaikė, kad istoriniu požiūriu Biblija suklystų“ (Nelsonas Glukas)

Patikimos pranašystės

Kaip sureaguotumėte, jeigu kas nors pasakytų, kad didžiausios sostinės — Pekinas, Maskva ar Vašingtonas — pavirs negyvenamais griuvėsiais? Tikriausiai skeptiškai. Tačiau su senovės Babilonu būtent taip ir atsitiko. Maždaug 200 metų anksčiau nei tai įvyko, apie 732 m. p. m. e., Jehova Dievas įkvėpė hebrajų pranašą Izaiją užrašyti pranašystę apie galingojo Babilono žūtį. Jis rašė: „Babilonas, karalysčių pažiba [. . .] bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora. Niekas jame nebeįsikurs, niekas nebegyvens per kartų kartas“ (Izaijo 13:19, 20).

Bet kodėl Dievas išpranašavo Babilono sunaikinimą? 607 m. p. m. e. babiloniečių kariuomenė nuniokojo Jeruzalę, o belaisvius išsivedė ir žiauriai su jais elgėsi (Psalmyno 137:8, 9). Dievas išpranašavo, kad už blogus darbus jo tauta bus nuožmiai engiama 70 metų. Paskui ją išlaisvins ir leis sugrįžti į tėvynę (Jeremijo 25:11; 29:10).

539 m. p. m. e., artėjant prie pabaigos žydų tremties 70 metų laikotarpiui — kaip ir buvo pasakyta Dievo pranašiškame  Žodyje — medų ir persų kariuomenė užėmė, regis, neįveikiamą Babilono miestą. Ilgainiui, kaip ir išpranašauta, jis pavirto griuvėsių krūva. Tokios stulbinančios pergalės negalėjo išpranašauti joks žmogus. Be abejo, pranašystėmis, arba įvykių nusakymu iš anksto, Biblijos Autorius — tikrasis Dievas Jehova — išsiskiria iš kitų dievų (Izaijo 46:9, 10).

Viltis, kurios išsipildymu galima neabejoti

Mūsų dienomis pildosi kita nepaprasta pranašystė, susijusi su Babilono karaliumi Nebukadnecaru ir jo sapnu apie didžiulę statulą. Visų penkių jos dalių — galvos, krūtinės ir rankų, pilvo ir šlaunų, kojų, pėdų — sudėtis buvo vis kitokia (Danieliaus 2:31-33). Šios metalinės statulos dalys buvo sudėstytos valdžių, arba karalysčių, eilės tvarka, pradedant Babilonu ir baigiant septintąja Biblijoje aprašyta Anglijos ir Amerikos pasauline galybe (Danieliaus 2:36-41).

Danielius atskleidžia, kad į statulos pėdas ir pirštus verta atkreipti dėmesį — jie yra iš skirtingų medžiagų. Kaip tai suprasti? Grynas metalas buvo pakeistas geležies ir drėgno molio mišiniu. Aiškindamas Nebukadnecarui sapną, Danielius kalbėjo: „O  kadangi regėjai geležį, maišytą su [„drėgnu“, NW] moliu, tai reiškia, kad jie susimaišys per žmogaus sėklą, tačiau nesusijungs, kaip geležis nesusijungia su moliu“ (Danieliaus 2:43, Brb). Geležies ir molio mišinys yra trapus; šios dvi medžiagos nesijungia. Kaip tiksliai tai apibūdina politiškai pasidalinusį pasaulį, kuriame dabar gyvename!

Taip pat Danielius atskleidžia kitą reikšmingą dalyką. Karalius Nebukadnecaras sapne regėjo akmenį, atkirstą nuo didžiulio kalno. Šis akmuo buvo pakeltas, „trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius“ (Danieliaus 2:34). Ką tai reiškia? Pats Danielius atsako: „Anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ (Danieliaus 2:44). Šioje pranašystėje kalbama apie karalystę, nepanašią į jokią žmonėms žinomą. Jos karalius yra Jėzus Kristus, arba Mesijas. Kaip jau minėta ankstesniuose šio ciklo straipsniuose, Jėzus sutriuškins Šėtoną bei visus jo sekėjus — žmones ir dvasines būtybes — ir taip įgyvendins taiką bei santarvę (1 Korintiečiams 15:25).