Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2011 m. sausis

Ar kada nors religija bus taikdarė?

Ar kada nors religija bus taikdarė?

 Ar kada nors religija bus taikdarė?

„PADARYKIME pasaulį geresnį. Atsikratykime religijos.“ Taip savo paskaitoje „Kaip atsikratyti religijos ir kodėl“ siūlo olandų filosofas Florisas van den Berkas (Floris van den Berg). Visame pasaulyje įvairių mokslo sričių specialistai irgi aktyviai pasisako už religijos uždraudimą.

„Pasaulį reikia pažadinti iš užsitęsusio religijos košmaro“, — pareiškė Nobelio premijos laureatas fizikas Stivenas Vainbergas (Steven Weinberg). Pastaraisiais metais gana garsiai skamba mintis, kad šio pasaulio blogybių gali gerokai sumažėti panaikinus religijas. Išleidžiama vis daugiau jas demaskuojančių knygų, kurios turi paklausą.

Įtakingiausi mokslininkai aptarinėja tai, kas, jų manymu, neatidėliotina — išrauti religiją su šaknimis. Vis stiprėjanti ateizmo banga užtvindo žiniasklaidą atvira neapykanta religijai. Ar tie visuomenėje gerbiami protai eina teisingu keliu?

Teisinga religija?

Jeigu visos religijos būtų klaidingos ir Dievas neegzistuotų, tuomet atsikratyti religijos gal ir atrodytų protinga. Bet jeigu Dievas vis dėlto yra? O kaip tada, jeigu žemėje esama žmonių, kurie Dievui atstovauja deramai, — kitaip tariant, yra teisinga religija?

Kruopščiai tyrinėjant religijos istoriją paaiškėja, kad yra vienas tikėjimas, kuris labai skiriasi nuo kitų. Šiandien jį išpažįsta palyginti nedaugelis. Jį įkūrė Jėzus Kristus ir jo apaštalai. Bet šis tikėjimas neturi nieko bendra su tuo, kaip šimtmečiais elgėsi krikščioniškasis pasaulis.

Kuo vadinamoji krikščionybė skiriasi nuo teisingos religijos, kurią įsteigė Jėzus Kristus? Daug kuo. Panagrinėkime vieną iš skirtumų.

Ne iš šio pasaulio“

Pirmieji krikščionys nesikišo į jokius politinius nesutarimus. Jie sekė Jėzumi, kuris laikėsi neutralumo. Biblijoje minimi bent du atvejai, kai Jėzus ryžtingai atmetė pasiūlymą tapti politiniu vadovu (Mato 4:8-10; Jono 6:15). Savo mokinius, norėjusius griebtis smurto, kad jo nesuimtų, Jėzus net sudraudė (Mato 26:51, 52; Luko 22:49-51; Jono 18:10, 11).

Kai Romos paskirtas Judėjos valdytojas uždavė Jėzui konkrečius klausimus apie jo neva puoselėjamas politines ambicijas, Jėzus tvirtai atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jono 18:36). Taigi akivaizdu, kad Jėzus atsiribojo nuo tuometinių politinių ir karinių struktūrų.

Jėzaus mokiniai elgėsi taip pat. Ankstesniuose straipsniuose minėtoje ataskaitoje, kurią paruošė grupė tyrinėtojų, siekusių išsiaiškinti religijos vaidmenį karuose, teigiama: „Pirmieji krikščionys pasisakė prieš bet kokį smurtą. [. . .] Dauguma jų atsisakydavo eiti į kariuomenę ir kovoti.“ Jėzaus ir jo apaštalų mokymuose buvo pabrėžiama meilė artimui, tai reiškia meilę ir nepažįstamam arba kitokios etninės kilmės ar rasės žmogui (Apaštalų darbų 10:34, 35; Jokūbo 3:17). Ši religija išties buvo taikdarė.

Metams bėgant, pradinės krikščionybės idėjos buvo užterštos nesantaiką sėjančia  filosofija, tradicijomis, nacionalizmu. Anksčiau minėtoje apžvalgoje apie religijos vaidmenį karuose teigiama: „[Romos imperatoriaus] Konstantino atsivertimas vedė prie krikščioniškojo judėjimo sukarinimo, kai vadovaujamasi ne gailestingumu pagrįstais Kristaus mokymais, o imperatoriaus, trokštančio politinių ir teritorinių pergalių, užgaidomis. Krikščionys, kaip ir imperatorius, buvo priversti ieškoti religinio pagrindo karui pateisinti.“ Taip atsirado krikščionybės falsifikatas.

Išskirtinė grupė

Ar tikroji krikščionybė prarasta visiems laikams? Jokiu būdu. Yra grupė žmonių, kurie nusipelno ypatingo dėmesio. Skirtingai nuo kitų tikinčiųjų, Jehovos liudytojai seka pirmųjų krikščionių pėdomis. Jie nėra susiję su jokia krikščioniškojo pasaulio religija. Veikalas The Encyclopedia of Religion liudytojus vadina „išskirtiniais“, nes visus savo mokymus jie grindžia „Biblijos autoritetu ir tradicijoms nepalieka vietos“.

Kaip ir pirmieji krikščionys, Jehovos liudytojai nesikiša į politinius konfliktus. Viename Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos parengtame straipsnyje konstatuojama, kad Jehovos liudytojų tikslas — įveikti „rasinius, tautinius, religinius, socialinius ir ekonominius skirtumus“. Toliau aiškinama, kad jie nesivelia į „antivalstybinę veiklą“ ir yra „įstatymui klusnūs savo šalies piliečiai“.

Varšuvos universiteto profesorius Voičechas Modzelevskis (Wojciech Modzelewski) knygoje Pacifism and Vicinity rašė: „Šiandien Jehovos liudytojai yra didžiausia pasaulyje karui nepritarianti bendruomenė.“ Kadangi jie tiksliai vadovaujasi tais pačiais principais kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys, galima teigti, kad liudytojai sėkmingai atkūrė Dievo garbinimą, kuriam pradžią davė Kristus ir jo apaštalai. Tokia krikščionybė iš tiesų yra taikdarė. (Skaitykite rėmelį kitame puslapyje.)

Puiki ateitis

Žinoma, yra daug nuoširdžiai Dievą tikinčių žmonių ir net dvasininkų, kuriuos šiurpina jų religijos veidmainiškumas. Verti pagyrimo ir tie tikintieji, kurie atsidavusiai siekia, kad pasaulyje įsigalėtų taika bei santarvė.

Deja, kad ir kaip uoliai jie stengtųsi, dėl žmogiškojo ribotumo nedaug tegali nuveikti, kad išspręstų šio pasaulio problemas. Senovės pranašas Jeremijas rašė: „Ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori“ (Jeremijo 10:23, Brb).

Tačiau žmonijos laukia puiki ateitis. Biblijoje aiškinama, kad žemėje bus įkurta nauja taikinga visuomenė. Tai bus tikrų tikriausia  pasaulinė brolija. Visų rasių žmonės gyvens santaikoje, ir jų daugiau neskaldys valstybių sienos, nesupriešins tautinė neapykanta ar skirtinga religinė ideologija. Visus suvienys tyras Dievo Jehovos garbinimas.

Dievo Žodyje taip pat išpranašautas religijos, kuri žeidžia Dievą, galas. Jėzus kalbėjo: „Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys“ (Mato 12:25). Atėjus metui Dievo valia šie žodžiai išsipildys visoms klaidingoms religijoms.

Biblijoje seniai išpranašauta, kad Dievas „išspręs ginčus tarp tautų“. Toje pranašystėje taip pat kalbama apie žmones, kurie „perkals savo kalavijus į arklus, o ietis — į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“ (Izaijo 2:4). Šie žodžiai šiandien jau pildosi. Teisinga Jehovos liudytojų išpažįstama religija jau yra taikdarė.

[Anotacija 8 puslapyje]

Jehovos liudytojus vienija meilė

[Rėmelis 9 puslapyje]

Kuo Jehovos liudytojai skiriasi nuo kitų religijų?

Dažnas nepaprastai nustemba sužinojęs, kiek daug Jehovos liudytojai skiriasi nuo kitų religijų, kurios skelbiasi, jog seka Kristumi. Štai keli požymiai, dėl kurių liudytojų tikėjimas unikalus.

ORGANIZACIJA

● Nėra privilegijuoto dvasininkų luomo.

● Dvasiniai vadovai, mokytojai ir misionieriai negauna atlyginimo.

● Nereikia mokėti dešimtinės ir nėra kitokių rinkliavų Dievo garbinimo vietose, kurios vadinamos Karalystės salėmis.

● Visa liudytojų veikla remiama anoniminėmis aukomis.

● Laikosi politinio neutralumo.

● Propaguoja taiką ir nedalyvauja karuose.

● Viso pasaulio liudytojus vienija tvirtas tikėjimas Biblija pagrįstais mokymais.

● Nėra susiskaldymo pagal tautybę, rasę, socialinę padėtį ar luomą.

● Nepalaiko ryšių su jokia kita religija — katalikybe, stačiatikybe, protestantizmu.

DOKTRINA

● Tiki, jog yra tik vienintelis tikrasis Dievas, kurio vardas — Jehova.

● Netiki, kad Jėzus Kristus yra Visagalis Dievas; taip pat netiki mokymu apie Trejybę.

● Seka Jėzaus mokymais ir jį gerbia kaip Dievo Sūnų.

● Negarbina kryžiaus ir nenaudoja atvaizdų garbindami Dievą.

● Netiki esant ugninį pragarą, kur po mirties neva atsiduria visi blogieji.

● Tiki, jog Dievas palaimins klusnius žmones, leisdamas jiems amžinai gyventi žemėje, paverstoje rojumi.

Jehovos liudytojai tiki, kad jie sėkmingai atkūrė pirmojo amžiaus krikščionybę, kurią išpažino Jėzaus apaštalai.

[Paveikslas 8 puslapyje]

Serbas, bosnis ir kroatas