Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2010 m. gruodis

Žemės drebėjimas Haityje. Tikėjimo ir meilės galia

Žemės drebėjimas Haityje. Tikėjimo ir meilės galia

 Žemės drebėjimas Haityje. Tikėjimo ir meilės galia

2010 metų sausio 12 dieną, antradienį, 16 val. 53 min. Evlin išgirdo riaumojimą, tarsi iš po žemių kiltų koks didžiulis lėktuvas, ir žemė pradėjo drebėti. Šalia skildamos garsiai supoškėjo betoninės sijos, ir namai sugriuvo. Kai drebėjimas liovėsi, Evlin palypėjo aukščiau ir apsižvalgė. Aplink sklido dejonės. Nuo Haičio sostinės Port o Prenso kilo cemento dulkių debesis.

PER kelias sekundes neliko namų, vyriausybinių pastatų, bankų, ligoninių, mokyklų. Žuvo per 220000 žmonių iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Apie 300000 buvo sužeista.

Daugybė išlikusiųjų ištikti šoko tyliai sėdėjo prie savo namų griuvėsių. Kiti it paklaikę plikomis rankomis rausė nuolaužas, kad išgelbėtų artimuosius ir kaimynus. Elektros tiekimas buvo nutrūkęs, ir netrukus viską apgaubė tamsa, palikdama gelbėtojus dirbti žibintuvėlių ir žvakių šviesoje.

Žakmelio mieste vienuolikmetis Ralfendis gulėjo po pusiau sugriuvusio namo nuolaužomis. Miesto gelbėtojų komanda kelias valandas karštligiškai bandė jį iš ten išvaduoti. Pakartotiniai požeminiai smūgiai privertė nutraukti darbą, nes suskeldėjusios viršutinių aukštų sienos galėjo juos užgriūti. Filipas, Jehovos liudytojas misionierius, atsisakė iš ten pasitraukti paaiškindamas: „Aš negaliu Ralfendžio palikti, kad numirtų.“

Filipas su trim pagalbininkais prasispraudė pro siaurą apgriuvusio pastato plyšį ir lėtai stūmėsi link berniuko, kuris gulėjo prispaustomis kojomis. Nuo vidurnakčio jie atsargiai šalino nuolaužas. Su kiekvienu požeminiu smūgiu girdėjo, kaip betonas viršuje juda ir traška. Penktą ryto, praėjus daugiau kaip 12 valandų nuo pirmojo smūgio, jie ištraukė Ralfendį į saugią vietą.

Deja, ne visos pastangos buvo sėkmingos. Kitame labai nukentėjusiame mieste, Leogane, Rodžeris su vyresniuoju sūnumi Klidu suspėjo iš griūvančio namo pabėgti, bet jaunesnis sūnus Klarensas žuvo. Rodžerio žmonai Klanai lubos krisdamos prispaudė galvą, bet ji dar galėjo kalbėti. Rodžeris su draugu bandė ją išlaisvinti. „Greičiau! — ragino ji iš po griuvėsių. — Silpna! Nebegaliu kvėpuoti!“ Po trijų valandų atvyko gelbėtojai, bet kai moterį iškėlė, ji buvo mirusi.

Sausio 13-oji, trečiadienis, antroji diena

Išaušus rytui, atsiskleidė tikrasis nelaimės mastas. Diduma Port o Prenso gulėjo griuvėsiuose. Kai pasklido žinia apie šią katastrofą, pagalbos organizacijos ir daugybė nesavanaudiškų žmonių iš viso pasaulio suskubo padėti.  Dominikos Respublikos Jehovos liudytojų filiale, esančiame maždaug už 300 kilometrų, irgi buvo jaučiamas žemės drebėjimas. Sužinoję, jog epicentras buvo netoli Port o Prenso, kuriame susitelkę beveik trečdalis iš devynių milijonų Haičio gyventojų, liudytojai Dominikoje tuojau pat pradėjo planuoti, kuo galėtų pagelbėti.

Nuo paskutinio žemės drebėjimo Haityje buvo praėję 150 metų. Todėl čia nustota statyti žemės drebėjimams atsparius pastatus, pirmumą teikiant tokiems, kurie apsaugotų gyventojus nuo uraganų bei potvynių. Tad dauguma blokinių sienų ir sunkių betoninių stogų atlaikyti 7 balų požeminių smūgių nepajėgė. Tačiau 1987 metais užbaigtas Haičio Jehovos liudytojų filialas buvo pastatytas pagal tą seisminę zoną atitinkančius standartus. Nors filialas yra netoli Port o Prenso rytinio pakraščio, jo pastatai iš esmės nenukentėjo.

Per vieną naktį Haičio filialas tapo tikru pagalbos centru, kur darbas virte virė. Kadangi tarptautinis ryšys telefonu ar elektroniniu paštu pasidarė nepatikimas, išsiųsti pranešimų filialo darbuotojai dusyk važiavo į Dominikos Respublikos pasienį. Tuo tarpu į Haičio filialą plūdo šimtai nukentėjusiųjų, daugelis sunkiai sužeistų. Kiti buvo gabenami į kelias artimiausias veikiančias ligonines, kurios netrukus persipildė.

Nukentėjusiųjų — kraujuojančių ir klykiančių — ant žemės buvo priguldyta ir aplink ligonines. Tarp jų buvo Marla, aštuonias valandas išgulėjusi po namo griuvėsiais. Moteris nejautė kojų ir negalėjo jų pajudinti. Kaimynai ją atkasė ir atgabeno į ligoninę, tačiau kurią? Gydytojas Evanas, liudytojas, jau anksčiau atvažiavęs iš Dominikos Respublikos, žinodamas tiktai tos moters vardą, bandė ją surasti.

Nuo žemės drebėjimo jau buvo praėjusi daugiau kaip para. Vėl užslinko naktis. Peržengdamas lavonus, gulinčius lauke prie vienos ligoninės, Evanas tyliai meldėsi ir šaukė Marlą vardu. Galiausiai išgirdo kažką sakant:  „Aš čia!“ Marla žvelgė į jį plačiai šypsodamasi. Apstulbintas Evanas paklausė: „Ko šypsaisi?“ Ji atsakė: „Todėl, kad dabar esu su savo dvasiniu broliu.“ Evanas negalėjo sulaikyti ašarų.

Sausio 14-oji, ketvirtadienis, trečioji diena

Kad medžiagos, transportas, ryšiai, lėšos ir darbo jėga būtų panaudota kuo efektyviausiai, drauge su filialais Kanadoje, Dominikos Respublikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Gvadelupoje, Martinikoje ir kitur gelbėjimo darbus koordinavo Jehovos liudytojų pagrindinis biuras Jungtinėse Valstijose. Kartu su daugybe kitų savanorių į pagalbą atskubėjo 78 medikai, Jehovos liudytojai. 2 val. 30 min. iš Dominikos filialo į Haitį išvyko pirmasis sunkvežimis su maždaug 6800 kilogramų krovinio: maisto, vandens, vaistų ir kitko.

Vėliau tą rytą, kai siunta pasiekė Haičio filialą, personalas ėmėsi organizuoti, kaip krovinį paskirstyti. Kad apsisaugotų nuo vagių, kurie maistą grobia ir paskui parduoda, pagalbos brigados užmaskavo krovinį. Savanoriai dirbo dieną naktį, perpakuodami maistą bei visa kita į nedidelius krepšelius šeimoms ir pavieniams asmenims. Per paskesnius mėnesius Jehovos liudytojai galiausiai nemokamai išdalino per 450000 kilogramų labdaros, iš jų 400000 porcijų maisto.

Sausio 15-oji, penktadienis, ketvirtoji diena

Vidurdienį iš Dominikos Respublikos ir Gvadelupos į Haitį atvyko 19 liudytojų — gydytojų, slaugytojų ir kitų medicinos darbuotojų. Jie tuoj pat įrengė pirmosios pagalbos punktą. Jame buvo teikiama pagalba ir daugybei sužeistų vaikų iš vienos našlaičių prieglaudos. Negana to, liudytojai iš filialo aprūpino našlaičių prieglaudą maistu ir brezentu stoginei. „Esu labai dėkingas Jehovos liudytojams, — sako našlaičių prieglaudos direktorius Etjenas. — Nežinau, ką be jų būtume darę.“

Dingusi ir vėl atrasta

Prasidėjus žemės drebėjimui, septynerių metų Island žiūrėjo į spragsinčius elektros laidus, nuo kurių į visas puses lėkė kibirkštys. Namo viduje sienos sulinko, ir blokai, vienas po kito krisdami žemyn, sulaužė jai koją ir sunkiai sužeidė. Kai mergaitę ištraukė iš po griuvėsių, jos tėvas Džonis nuvežė dukrą į artimiausią ligoninę Dominikos Respublikos pasienyje. Iš ten ją nuskraidino į kitą ligoninę šalies sostinėje Santo Dominge. Bet kai Džonis po kurio laiko paskambino į tą ligoninę, Island ten jau nebuvo.

Dvi dienas tėvas visur ieškojo dukters, bet jo pastangos buvo bergždžios. Kitoje ligoninėje vienas iš ten dirbusių savanorių išgirdo Island meldžiantis Jehovai (Psalmyno 83:18, NW). „Ar tu myli Jehovą?“ — paklausė jis. „Taip“, — pro ašaras atsakė Island. „Tada nesijaudink, — nuramino ją savanoris. — Jehova tau padės.“

Kad surastų dukrą, Džonis kreipėsi į Jehovos liudytojų Dominikos filialą. Jos paieškoti pasisiūlė bendratikė Melani. Kai vienoje ligoninėje ji pasiteiravo apie Island, tą pokalbį atsitiktinai nugirdo savanoris, kuris ir buvo  girdėjęs mergaitę meldžiantis. Jis pasakė, kur ši guli, ir netrukus Island vėl buvo su savo šeima.

Operacijos ir reabilitacija

Daugelis sužeistųjų, kol nepateko į medicinos punktą, įsteigtą liudytojų filiale Haityje, buvo gavę tik minimalią pagalbą arba negavę jokios. Todėl sužalotos jų galūnės buvo pradėjusios gangrenuoti. Ne vienu atveju išgelbėti gyvybę galėjo tik amputacija. Pirmomis dienomis po žemės drebėjimo trūko chirurginių instrumentų, vaistų ir net anestetikų. Visa tai buvo sunku ištverti net gydytojams. Vienas jų pasakė: „Norėčiau, kad tai, ką čia mačiau ir girdėjau, Dievas ištrintų iš mano atminties.“

Praėjus savaitei po žemės drebėjimo, iš Europos pradėjo atvykti gydytojų — Jehovos liudytojų, turinčių patirties ir įrangos, reikalingos skubioms ir sudėtingoms operacijoms. Medikų brigada atliko 53 operacijas ir tūkstančius kitokių medicininių procedūrų. Videlin, 23 metų liudytoja, į Port o Prensą atvyko dieną prieš nelaimę. Per žemės drebėjimą jai buvo sutrupinta dešinioji ranka, ir ją teko amputuoti vienoje iš vietos ligoninių. Vėliau artimieji ją perkėlė į kitą ligoninę Por de Pė mieste arčiau namų, už septynių valandų kelio nuo Port o Prenso. Bet Videlin ėjo blogyn, ir ligoninės personalas nutraukė gydymą, nes manė, kad ji jau miršta.

 Sužinojusi apie sunkią merginos būklę, liudytojų medikų brigada iš Port o Prenso atskubėjo pagelbėti ir parvežti ją atgal tolesniam gydymui. Kiti ligoniai, pamatę, kad bendratikiai atvyko jos pasiimti, ėmė ploti. Šeimos ir bendruomenės padedama Videlin dabar pamažu prisitaiko prie naujų aplinkybių.

Dominikos Respublikoje Jehovos liudytojai išnuomojo keletą namų, kad čia atsiųstiems pacientams įkurtų reabilitacijos centrus. Juose pasikeisdamos dirbo liudytojų savanorių brigados iš gydytojų, slaugytojų, fizioterapeutų ir kitų pagalbininkų. Jie noriai rūpinosi ligoniais, kol šie sveiko.

Jie dalinosi tikėjimu, viltimi ir meile

Iš 56 Jehovos liudytojų Karalystės salių žemės drebėjimo zonoje Haityje smarkiai apgadintos buvo tik 6. Daugelis liudytojų, per šią katastrofą netekusių savo namų, apsistojo salėse arba atvirose vietose. Liudytojai, jau įpratę rinktis drauge, tvarkėsi taip, tarsi būtų vienoje iš reguliariai rengiamų savo asamblėjų.

Žanas Klodas, tarnaujantis prižiūrėtoju vienoje Jehovos liudytojų bendruomenėje, paaiškino: „Mes laikėmės bendruomenėse įprasto dvasinės programos tvarkaraščio, kuris yra gyvybiškai svarbus veiksnys, kad nepalūžtų nei jaunas, nei senas.“ Kokių tai davė vaisių? „Man taip gera matyti Jehovos liudytojus vis dar einančius skelbti gerosios naujienos, — pasakė vienas vyras. — Jeigu jūsų nematytume, atrodytų, kad situacija kur kas prastesnė.“

 Liudytojai žmones guodė. „Kone kiekvienas sutiktasis įsitikinęs, jog žemės drebėjimas buvo Dievo bausmė, — pasakojo vienas liudytojas. — Mes juos patikiname, kad tai buvo stichinė nelaimė, o ne Dievo įsikišimas, ir perskaitome Pradžios 18:25, kur užrašyti Abraomo žodžiai, jog neįmanoma, kad Dievas sunaikintų gerus žmones drauge su piktadariais. Taip pat parodome Luko 21:11. Toje eilutėje užrašyta Jėzaus pranašystė, jog šiais laikais bus didelių žemės drebėjimų. Paskui paaiškiname, kad Jėzus netrukus prikels mirusius artimuosius bei pašalins bet kokį sielvartą. Sužinoję šias tiesas, daugelis nuoširdžiai dėkoja.“ *

Vis dėlto tebėra sunku. „Pirmiausia mus ištiko baisi nelaimė — žemės drebėjimas. Dabar turime šalinti jo padarinius, — pasakė gydytojas, Jehovos liudytojas Žanas Emaniuelis. — Negana to, kad perpildytose, lietaus permerktose stovyklose, kur gyvenama antisanitarinėmis sąlygomis, gresia daugybės ligų protrūkis, yra dar ir emocinės traumos, kurios šiuo metu kiek prislopintos, tačiau niekur nedingo.“

Praėjus kelioms savaitėms po žemės drebėjimo, į medicinos punktą kreipėsi vienas liudytojas dėl nesiliaujančio galvos skausmo ir nemigos — negalavimų, būdingų katastrofą pergyvenusiems žmonėms. „Gal kažkur susitrenkėte galvą?“ — paklausė slaugytoja. „Ne, — ramiai atsakė vyras. — Žuvo mano žmona, su kuria pragyvenau 17 metų. Tikėjomės, kad bus tokių stichinių nelaimių. Juk Jėzus apie tai kalbėjo.“

Įžvelgdama, kokia gali būti tikroji tokios savijautos priežastis, slaugytoja pasakė: „Bet jūs praradote gyvenimo draugę. Tai siaubinga! Visiškai natūralu gedėti, verkti. Pats Jėzus pravirko, kai mirė jo draugas Lozorius.“ Sulig tais žodžiais sielvarto palaužtas vyras apsipylė ašaromis.

Iš daugiau kaip 10000 nelaimės zonoje gyvenusių liudytojų per žemės drebėjimą žuvo 154. Apskaičiuota, jog vieno ar daugiau artimųjų neteko per 92 procentus Port o Prenso gyventojų. Kad padėtų gedintiesiems, nukentėjusiems fiziškai ir emociškai, Jehovos liudytojai juos vis aplanko. Taip šie žmonės turi progų išsakyti savo jausmus tiems, kuriais gali pasitikėti. Nors liudytojai žino Biblijos pažadą, kad bus prikėlimas bei žemės rojus, gedėdami savo artimųjų irgi nori išlieti širdgėlą atjautiems bendratikiams ir išgirsti padrąsinančius paguodos žodžius.

Ištverti ir žvelgti į ateitį

Apaštalas Paulius rašė: „Pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Korintiečiams 13:13). Šitos savybės daugeliui liudytojų Haityje padeda nepalūžti dabartinėmis sąlygomis, padrąsinti kitus ir be baimės laukti ateities. Akivaizdu, kad teikti ilgalaikę tarptautinę pagalbą skatina tikrasis tikėjimas, vienybė ir nuoširdumas. „Niekada nebuvau mačiusi tokios širdingos meilės, — sakė gydytoja Petra, liudytoja savanorė, atvykusi iš Vokietijos. — Aš taip dažnai apsiverkdavau, bet dažniau iš džiaugsmo nei iš skausmo.“

Žurnalas The Wall Street Journal 2010 metais įvykusį žemės drebėjimą Haityje pavadino „tam tikru požiūriu pragaištingiausia stichine nelaime, ištikusia atskirą šalį“. Tačiau pasaulyje ir toliau tebevyksta tragiškos — tiek stichinės, tiek žmonių sukeltos — nelaimės. Ar jos kada nors liausis? Jehovos liudytojai Haityje ir visame pasaulyje yra įsitikinę, jog greit ateis diena, kai Dievas ištesės Biblijoje užrašytą pažadą: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:4).

[Išnaša]

^ pstr. 31 Skaitykite knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 11 skyrių „Kodėl Dievas leidžia, kad kentėtume?“ (Išleido Jehovos liudytojai.)

[Anotacija 15 puslapyje]

„Aš negaliu Ralfendžio palikti, kad numirtų“

[Anotacija 19 puslapyje]

„Man taip gera matyti Jehovos liudytojus vis dar einančius skelbti gerosios naujienos“

[Rėmelis/paveikslai 17 puslapyje]

NAMAI NETEKUSIEMS PASTOGĖS

Nepraėjus nė mėnesiui po žemės drebėjimo, liudytojai, turintys statybos inžinieriaus specialybę, pradėjo tikrinti, į kuriuos namus šeimoms grįžti būtų saugu. Daugeliui likusių be pastogės reikėjo laikino būsto prisiglausti, kol galės susirasti ką pastovesnio.

„Remdamiesi tarptautinių pagalbos organizacijų patirtimi, suprojektavome nebrangų, lengvai surenkamą namelį, tokio pat dydžio, kokiuose daugelis gyveno anksčiau, — aiškina Džonas, vienas iš Jehovos liudytojų filialo darbuotojų. — Toks namelis apsaugo nuo lietaus ir vėjo, be to, šeimai negrės pavojus, net jeigu jis ir užgriūtų, pasikartojus požeminiams smūgiams.“ Laikinus namelius haitiečių ir tarptautinių savanorių brigada pradėjo statyti po žemės drebėjimo praėjus vos trims savaitėms.

Gatvėmis pravažiuojančius sunkvežimius su tų namelių surenkamaisiais skydais žmonės sutikdavo džiaugsmingais pritarimo šūksniais. Vienas Haičio muitinės tarnautojas, išduodamas leidimą įvežti statybines medžiagas, pasakė: „Jehovos liudytojai buvo tarp pirmųjų, pervažiavusių sieną, kad padėtų žmonėms. Jie ne tik kalba apie pagalbą, bet ir teikia ją iš tikrųjų.“ Tiems, kas žemės drebėjimo metu prarado būstą, per kelis pirmuosius mėnesius liudytojai jau buvo pastatę 1500 namukų.

[Žemėlapis 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

HAITIS

PORT O PRENSAS

Leoganas

Epicentras

Žakmelis

DOMINIKOS RESPUBLIKA

[Paveikslas 16 puslapyje]

Marla

[Paveikslas 16 puslapyje]

Island

[Paveikslas 16 puslapyje]

Videlin

[Paveikslas 18 puslapyje]

Būrelis Haičio Jehovos liudytojų eina guosti nukentėjusiųjų nuo stichinės nelaimės

[Paveikslas 18 puslapyje]

Gydytojas apžiūri berniuką Jehovos liudytojų įkurtame medicinos punkte