Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2010 m. lapkritis

  Biblijos požiūris

Ar dera melstis „šventiesiems“?

Ar dera melstis „šventiesiems“?

Mari ir Teresa save laikė „geromis katalikėmis“. Abi tikėjo „šventaisiais“. Mari buvo įsitikinusi, kad gali prašyti jų pagalbos. Teresa visada melsdavosi „šventajam“ — savo gimtojo kaimo globėjui — ir „šventajai“, kurios vardą tėvai jai davė.

KAIP Mari ir Teresa, milijonai žmonių visame pasaulyje meldžiasi „šventiesiems“, kad gautų palaiminimą. Kaip rašoma enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia, „šventieji tarpininkauja žmonėms“, tad „norint pelnyti [...] Dievo malonę, yra „gera ir naudinga“ prašyti jų užtarimo“.

Tačiau koks yra Dievo požiūris? Ar jam patinka, kad meldžiamės „šventiesiems“, prašydami jų tarpininkauti mūsų labui? Patyrinėkime, ką sako Biblija.

Ar turėtume kreiptis į „šventuosius“?

Apie jokį ištikimą Dievo garbintoją, kuris būtų meldęsis „šventajam“, Biblijoje neužsimenama. Kodėl jie to nedarė? New Catholic Encyclopedia teigia, kad tiktai „trečiajame amžiuje buvo aiškiai pripažinta, kad šventųjų užtarimas veiksmingas“. Po Kristaus mirties jau buvo praėję apie 200 metų. Taigi šiam mokymui pradžią davė ne Jėzus ir ne įkvėpti Biblijos rašytojai, paliudiję apie jo tarnystę. Kodėl jie neskatino melstis „šventiesiems“?

Biblija nuosekliai moko, kad turėtume melstis į vienintelį Dievą ir kreiptis į jį Jėzaus Kristaus vardu. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, — sakė Jėzus. — Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Šie vienareikšmiai žodžiai derinasi su Jėzaus mokymu, užrašytu Mato 6:9-13. Aiškindamas savo sekėjams, ko reikia melsti, Jėzus jiems kalbėjo: „Melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas [...]“ (Mato 6:9). Taigi suprantama, kad mūsų dangiškasis Tėvas yra vienintelis,   kuriam derėtų melstis. Ši tiesa remiasi vienu iš esminių Biblijos principų.

Malda — Dievo garbinimo dalis

The World Book Encyclopedia rašoma: „Malda laikomi pagarbūs žodžiai ir mintys, skirtos Dievui, dievams, deivėms arba kitiems garbinimo objektams. [...] Beveik visose pasaulio religijose malda yra svarbi garbinimo dalis“ (kursyvas mūsų). Tik pagalvokite, kam kitam žmogus turėtų atsiklaupęs pagarbiai melstis, jeigu ne savo Kūrėjui ir Gyvybės davėjui? (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]) „Tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa, — sakė Jėzus. — Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jono 4:23). Be to, Biblijoje teigiama, jog Kūrėjas iš mūsų reikalauja „išimtinio atsidavimo“ (Pakartoto Įstatymo 4:24; 6:15, NW).

Pasigilinkime, kaip vienu atveju pasielgė krikščionių apaštalas Jonas. Gavęs įspūdingą regėjimą, aprašytą biblinėje Apreiškimo knygoje, baimės apimtas apaštalas puolė po kojų visa tai rodžiusiam angelui, „norėdamas jį pagarbinti“. Kaip angelas reagavo? „Žiūrėk, kad to nedarytum! — pasakė jis. — Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai [...]. Dievą garbink!“ (Apreiškimo 22:8, 9). Taigi Biblijoje dar kartą pabrėžiama, jog turime garbinti tiktai Jehovą Dievą.

Turint omenyje, kas pasakyta anksčiau, „maldos klausytoju“ yra vadinamas tiktai Dievas (Psalmyno 65:2, Jr). Be to, tik jis, būdamas Visagalis, turi valdžią, pažinimą ir galią, kad patenkintų bet kokį teisėtą maldoje išsakytą prašymą (Jobo 33:4). Net Jėzus Kristus, kaip pats pripažino, sprendžia ir žino ne viską (Mato 20:23; 24:36). Tačiau būtent jam suteikti didžiuliai įgaliojimai, įskaitant tarnavimą žmonijos Užtarėju.

Atjautus Užtarėjas

Apie Jėzų Biblijoje rašoma: „Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Hebrajams 7:25). Kitaip sakant, Jėzus, kaip atjautus Užtarėjas, gali tarnauti tų, „kurie per jį eina prie Dievo“, labui. Nereikėtų suprasti, kad turėtume melstis Jėzui, tartum jis persiųstų mūsų maldą toliau. Veikiau, malda į Dievą kreipdamiesi Jėzaus vardu, pripažįstame jam suteiktus įgaliojimus. Kodėl Jėzus yra tobulas užtarėjas?

Viena, jis patyrė, ką reiškia būti žmogumi, todėl geriau gali suprasti kitų kančias (Jono 11:32-35). Antra, rodė meilę žmonėms, prikeldamas mirusiuosius, išgydydamas ligonius ir dvasiškai pastiprindamas visus, kas tik pas jį ateidavo (Mato 15:29, 30; Luko 9:11-17). Jis netgi atleisdavo nuodėmes (Luko 5:24). Tai užtikrina, kad padarę nuodėmę „mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jono 2:1).

Jėzaus meilė bei atjauta yra savybės, kurias turėtume ugdytis. Tiesa, mes nesame įgalioti tarnauti užtarėjais. Bet galime melstis už kitus. Juk meilė turėtų mus skatinti tai daryti. „Melskitės vieni už kitus, — rašė Jokūbas. — Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jokūbo 5:16).

Mari ir Teresa sužinojo šias brangias tiesas, pačios tyrinėdamos Bibliją. Jehovos liudytojai tai daryti kviečia ir jus, nes Jėzus kalbėjo: „[Dievo] garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“ (Jono 4:24).