Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Atsibuskite!  |  2010 m. vasaris

Kodėl mes amžinai ginčijamės?

Kodėl mes amžinai ginčijamės?

 Jaunimas klausia

Kodėl mes amžinai ginčijamės?

Pagal žemiau aprašytą scenarijų Reičelė barnį pakursto trejopai. Ar gali pasakyti, kaip? Apačioje parašyk, ką pastebėjai, ir savo išvadas palygink su atsakymais rėmelyje, straipsnio pabaigoje.

Trečiadienio vakaras. Septyniolikmetė Reičelė pabaigė ruošos darbus ir pagaliau pelnytai gali šiek tiek atsipūsti! Įsijungia televizorių ir klesteli į savo mėgstamą fotelį.

Kaip tik tą akimirką tarpduryje pasirodo mama ir nepatenkinta sako: „Reičele, kodėl gaišti laiką prie televizoriaus, kai turi padėti sesei ruošti pamokas? Tu niekuomet nedarai, ko tavęs prašo!“

„Ir vėl prasideda!“ — pakankamai garsiai burbteli dukra.

Mama net palinksta į priekį: „Ką pasakei, panele?“

„Nieko“, — kreivai žiūrėdama atsidūsta Reičelė.

Dabar mama jau rimtai supyksta: „Nedrįsk su manimi kalbėti tokiu tonu!“

„O kokiu tonu tu su manim kalbi?“ — atšauna duktė.

Atokvėpis baigtas. . . Prasidėjo dar vienas barnis.

1. .....

2. .....

3. .....

AR TAU pažįstamas toks scenarijus? Ar ir tu su tėvais nuolat ginčijiesi? Jei taip, pabandyk išanalizuoti padėtį. Kokiais klausimais labiausiai nesutariate? Pažymėk atitinkamus langelius arba prie „Kita“ įrašyk savo priežastį.

◯ Tavo elgesys

◯ Namų ruoša

◯ Apranga

◯ Reikalavimas grįžti namo nustatytu laiku

◯ Pramogos

◯ Draugai

◯ Priešinga lytis

◯ Kita .....

 Dėl ko besiginčytumėte, tiek tu, tiek tėvai po to jausitės nesmagiai. Aišku, galėtum prikąsti liežuvį ir apsimesti, jog sutinki su viskuo, ką jie sako. Bet ar Dievo akimis šitaip elgtis būtų teisinga? Ne. Tiesa, Biblijoje liepiama ‘gerbti savo tėvą ir motiną’, tačiau joje taip pat raginama ugdytis nuovoką bei sąmoningumą (Efeziečiams 6:2, 3; Patarlių 1:1-4, Brb; Romiečiams 12:1, Brb). Kai ugdysies šias savybes, neišvengiamai susiformuos tavo tvirtas požiūris į tam tikrus dalykus, ir jis gal bus kiek kitoks nei tėvų. Tačiau šeimoje, kur taikomi Biblijos principai, tėvai ir vaikai moka ramiai bendrauti, nors jų nuomonės sutampa ir ne visais klausimais (Kolosiečiams 3:13).

Kaip galėtum išreikšti savo mintis ir paprasto pokalbio nepaversti atvira dvikova? Lengva pasakyti: „Čia tėvų bėda. Juk tai jie neleidžia man pačiam nė žingsnio žengti!“ Bet pagalvok, kiek iš tikrųjų gali kontroliuoti kitų žmonių, o ypač savo tėvų, veiksmus? Juk vienintelis žmogus, kurį apskritai gali kontroliuoti, esi tu pats. Ir štai koks privalumas — jei, kiek nuo tavęs priklauso, stengsiesi sumažinti įtampą, labiau tikėtina, kad tėvai irgi nepraras savitvardos ir įsiklausys į tavo žodžius.

Nagi pažiūrėkime, ką tu gali daryti, kad ginčas net nekiltų. Pamėgink pritaikyti tolesnius pasiūlymus, ir tavo mokėjimas bendrauti, ko gero, nustebins tėvus ir net tave patį.

(Pasiūlymas: pasižymėk, ką tau reikia išmokti taikyti.)

Prieš atsakydamas pagalvok. Biblijoje rašoma: „Teisus žmogus apmąsto, kaip atsakyti“ (Patarlių 15:28). Kai pajunti, kad esi kaltinamas, neleptelėk, kas iškart šauna į galvą. Tarkim, mama tau sako: „Kodėl indų nesuplovei? Niekada nepadarai, ko tavęs prašo!“ Impulso pagautas galbūt burbteli: „Ko ant manęs užsisėdai?“ Bet būk nuovokesnis. Pamėgink įžvelgti, kas slypi mamos žodžių. Dažniausiai tokių teiginių kaip „visada“ ir „niekada“ nereikėtų suprasti pažodžiui. Vis dėlto tam tikri jausmai jais perteikiami. Pavyzdžiui, kokie?

Galbūt mamai nusvyra rankos, nes jai užkrauta per daug namų ruošos darbų. Gal jai tereikia žinoti, kad gali tikėtis iš tavęs pagalbos. O jei atvirai, gal šeimoje pelnei reputaciją tokio, kurį reikia verste versti ką nors daryti? Kad ir kaip būtų, atkirsdamas:  „Ko ant manęs užsisėdai?“ — nieko nepasieksi, nebent susivaidysi! Tad kodėl gi mamos nenuraminus? Pavyzdžiui, galėtum pasakyti: „Suprantu, kad nusiminei. Tuoj suplausiu.“ Tik tenebūna tavo balse nė gaidelės sarkazmo! Kalbėdamas su atjauta, veikiausiai sumažinsi tarp jūsų atsiradusią trintį.

Žemiau užrašyk, kokia mamos ar tėčio replika tave išprovokuotų, jeigu nesitvardytum.

.....

Dabar sugalvok, kaip atsakytum su atjauta, parodydamas, kad supranti, kokie jausmai slypi už tėvų žodžių.

.....

Kalbėk pagarbiai. Mišelė iš patirties žino, kad šnekant su mama svarbu balso tonas. „Kad ir apie ką kalbėtume, — sako ji, — viskas atsimuša kaip į sieną, nes mamai nepatinka mano tonas.“ Jei ir tau dažnai taip būna, išmok kalbėti ramiai ir neskubėdamas, nevartaliok akių bei nereikšk savo nepasitenkinimo kitokia kūno kalba (Patarlių 30:17). Jeigu jauti, kad tuoj pratrūksi, trumpai tyliai pasimelsk (Nehemijo 2:4). Suprantama, Dievo pagalbos turi prašyti ne todėl, kad tėvai nuo tavęs atstotų, o tam, kad išlaikytum savitvardą ir neįpiltum į ugnį daugiau alyvos (Jokūbo 1:26).

Apačioje užrašyk, kokių žodžių ir veiksmų reikėtų vengti tau.

Žodžiai.

.....

Kūno kalba.

.....

Išklausyk. Biblijoje teigiama: „Jei per daug kalbi, prišnekėsi ką negera“ (Patarlių 10:19, išversta iš Contemporary English Version). Todėl leisk mamai ar tėčiui kalbėti ir atidžiai klausykis. Išjunk muziką, padėk į šalį knygą ar žurnalą, žiūrėk į akis. Nepertraukinėk, net jei norėsi pasiteisinti. Tiesiog klausykis. Ko nors paklausti arba paaiškinti savo požiūrį turėsi laiko, kai jie pabaigs kalbėti. Antra vertus, jei dantimis ir nagais ginsi savo nuomonę dar neišklausęs, padėtį gali tik pabloginti. Net jeigu tau knieti daugiau ką pasakyti, dabar galbūt yra „laikas tylėti“ (Mokytojo 3:7).

Noriai atsiprašyk. Jei kažkaip pakurstei kivirčą, niekada neprošal pasakyti „atsiprašau“ (Romiečiams 14:19). Gali atsiprašyti  net už tai, kad ginčas apskritai iškilo. Jei sunku atsiprašyti akis į akį, pabandyk savo jausmus išdėstyti raštu. Tuomet ‘nueik dar vieną mylią’ — atsikratyk tokių įpročių, kurie sukėlė konfliktą (Mato 5:41). Sakykim, vaidas kilo dėl to, kad neatlikai kažkokios namų ruošos. Kodėl tau maloniai nenustebinus tėvų nuo šiol imantis to darbo be paraginimų? Net jeigu jo ir nemėgsti, ar ne geriau vis dėlto būtų jį atlikti, nei vėliau klausytis priekaištų dėl nepareigingumo? (Mato 21:28-31)

Pagaliau, jei pasiryši ginčus užgesinti arba stengsiesi, kad jie išvis nekiltų, tau pačiam gyventi bus lengviau. Neveltui Biblijoje rašoma, kad žmogaus „gerumas teikia gera jam pačiam“ (Patarlių 11:17). Taigi pamąstyk, ką laimėsi, jei stengsies sumažinti trintį tarp savęs ir tėvų.

Konfliktų neišvengiamai kyla ir laimingose šeimose, bet jos moka juos taikiai išspręsti. Taikyk šio straipsnio patarimus ir galbūt pamatysi, jog su tėvais galėsi aptarti net keblius klausimus — ir be jokio ginčo!

Daugiau rubrikos „Jaunimas klausia“ straipsnių anglų kalba galima rasti tinklalapyje www.watchtower.org/ype

PAMĄSTYK

● Kodėl kai kas iš tavo bendraamžių mokėjimą ginčytis laiko privalumu?

● Kodėl į mėgstantį ginčytis Jehova žiūri kaip į kvailą? (Patarlių 20:3)

[Rėmelis/paveikslai 27 puslapyje]

KĄ SAKO TAVO BENDRAAMŽIAI

„Nors dirbu ir pats save išlaikau, tebegyvenu pas mamą, todėl suvokiu, kad privalau jos klausyti. Ji manimi rūpinosi daugelį metų, tad kai man ką nors primena, pavyzdžiui, kada turėčiau grįžti namo, puikiai ją suprantu.“

„Kai mano ir tėvų nuomonė dėl ko nors skiriasi, meldžiame Dievo pagalbos, ieškome informacijos tuo klausimu ir ją aptariame. Taip visada randame kompromisą. Su Jehovos pagalba galiausiai viskas išeina į gera.“

[Paveikslai]

Danielius

Kameron

[Rėmelis 29 puslapyje]

ATSAKYMAI

 1. Sarkazmu („Ir vėl prasideda!“) tik papylė alyvos į ugnį.

 2. Veido išraiška (akių vartaliojimu) Reičelė provokavo ginčą.

 3. Atsikirsdama („O kokiu tonu tu su manim kalbi?“). Tai kone visada atsisuka prieš tave patį.

[Rėmelis 29 puslapyje]

TĖVŲ DĖMESIUI

Atkreipkite dėmesį į situaciją straipsnio pradžioje. Ar pastebėjote, kaip Reičelės mama pati paaštrino konfliktą? Kaip išvengti ginčų su savo vaikais? Verta turėti omenyje kelis dalykus.

Venkite apibendrinančių kaltinimų kaip „tu visada. . .“ arba „tu niekada. . .“. Tokie teiginiai tik išprovokuoja norą gintis. Juk jie greičiausiai perdėti, ir jūsų vaikas tai žino. Be to, jis tikriausiai žino, jog taip sakote daugiau iš susierzinimo, nei dėl jo nepareigingumo.

Užuot akcentavus vaiko kaltę frazėmis „tu toks. . .“ arba „tu anoks. . .“, verčiau paaiškinti jam, kaip jo elgesys veikia jus. Pavyzdžiui, sakykite: „Kai tu pasielgi. . ., pasijuntu. . .“ Gal jums taip ir neatrodo, bet giliai širdyje vaikui rūpi jūsų jausmai. Jei kalbėsite sūnui ar dukrai, kaip jaučiatės, jie bus labiau linkę jums paklusti.

Kad ir kaip būtų nelengva, nepradėkite aiškintis, kol jūsų pyktis neatslūgo (Patarlių 10:19). Jei konfliktas kyla dėl namų ruošos, pasikalbėkite apie tai su vaiku. Konkrečiai surašykite, ko reikalaujate, ir, jei būtina, išdėstykite, kokių pasekmių vaikas susilauks, jeigu nedarys, ko prašomas. Kantriai išklausykite vaiko požiūrį, net jeigu manote, kad jis klysta. Daugumą paauglių galima greičiau paveikti juos išklausant, nei skaitant jiems moralą.

Neskubėkite daryti išvados, kad jūsų paauglį, sūnų ar dukrą, užvaldė maišto dvasia. Į jo charakterio permainas žvelkite kaip į tai, kas normalu vaikui bręstant. Dažnai vaikai prieštarauja vien norėdami įrodyti, kad jie jau dideli. Atsispirkite pagundai ginčytis. Nepamirškite — paauglys mokosi iš to, kaip reaguojate, kai bandoma jūsų kantrybė. Ugdykitės savitvardą ir jūsų sūnus ar duktė paseks puikiu jūsų pavyzdžiu (Galatams 5:22, 23).

[Paveikslas 28 puslapyje]

Ginčytis su tėvais tai tarsi bėgti vietoje — išeikvosi daug energijos, bet niekur nenubėgsi